R. Milaknienės nuotr.

Vargina kvapas

Obelių bibliotekoje mūsų laukia būrelis moterų. Ne tik laikraščio užsisakyti atėjo. Kiekviena turi ką papasakoti, dėl ko „pasibėdavoti“ „ne spaudai“. Leidžiamos visos temos – mezginiai ir receptai, vyrai ir ligos, tuštėjantys ir pamažu moterų krizių centru tampantys Obelų vaikų  globos namai.  Mūsų skaitytojos mielai rodo, kokius meilės romanus, dažnai  atmieštus detektyviniu prieskoniu, skaito, kas jose „užkabina“ labiausiai, kas ašaras spaudžia. O viešai bendrai išsakoma ir laikraštyje jau ne kartą aprašyta problema – kvapas, kurį (tai jau tapo bloga tradicija) skleidžia Obelų spirito varykla. Jis, moterų žodžiais, ne taip vargina tik prieš didžiausias šventes. „Gal tada kažkaip valoma“, „juk tai pinigus kainuoja“, – dar moterys svarsto.

Obeliečiai – vieni aktyviausių Rokiškio rajone – visuomeniški, visur dalyvaujantys – ne tik   „Obelinėje“ ir kituose renginiuose, jų tikrai būna daug. (Čia prisimenama, kad Obelių laisvės kovų muziejus gruodžio 7-ąją švenčia 20-metį). Tik štai, anot skaitytojų, rūpestis – kultūros namų neturi. Renginiai, repeticijos vyksta bibliotekoj,  seniūnijoj.

Neseniai sutvarkyta

Biblioteka iš dalies atperka. Čia – ne tik Suaugusiųjų švietimo savaitės renginiai praėjusią savaitę, pavyzdžiui, vyko. Dar bibliotekininkės Dovilės Šimėnaitės fotografijų paroda veikia. Antrus metus čia dirbanti Dovilė kasdien važinėja į Obelius iš Juodupės. Ji kartu su bibliotekoje seniai dirbančia, visus skaitytojus bei jų rūpesčius ir tai, kokias knygas mėgsta, žinančia  Gražina Deksniene šypsosi. Sako, turi dėl ko – biblioteka neseniai sutvarkyta – ritininės užuolaidos uždėtos, grindys išdažytos. Tai žmones, anot moterų, taip pat traukia. Kol būnam, čia iš tikro ateina nemažai lankytojų. Dvi obelietės valanda anksčiau suskubo į Suaugusiųjų savaitės užsiėmimą. Vaikai iš tame pat pastate veikiančio darželio ateina knygų. O viena skaitytoja ne tik skaitinius pasikeičia, bet ir prašo pagalbos kaimynei. Toji socialiniame būste gyvena. Norėtų, kad kas padovanotų vaikišką lovytę ar vėžimėlį.

Vienintelė įstaiga

Pakriauniuose, pagrindinėje gatvėje, sutinkame tik dvi moteris su šiaurietiškomis lazdomis. O bibliotekoje mus pasitikusi Onytė Krivilevičienė pilna optimizmo. Laiminga ne tik dėl savo vaikų ir anūkų. Taip pat džiaugiasi tuo, kad biblioteka atnaujinta. „Savivaldybė davė lėšų, bet jų neužteko, tad žaliuzes nupirko vienas tarybos narys. Jis – mūsų „sponsorius“, visus renginius remia“, – sako O. Krivilevičienė. Ji tikina, kad Pakriauniuose yra 225 skaitytojai ir 15–16 jų ateina per dieną. Anot O. Krivilevičienės, biblioteka Pakriauniuose yra vienintelė įstaiga, kur penkias dienas per savaitę galima užsukti – čia ir knygos, ir kompiuteriai. Bibliotekininkė pati apie 100 žmonių apmokiusi jais naudotis. „Žmones pažįstu, 44 metai bibliotekoje dirbu, – sako Onytė ir prašo: – Būtinai užsukite pas Petrą Strielčiūną, jis jūsų laukia, nori užsisakyt laikraštį.“ Netoli bibliotekos lauke, prie malkinės, ant suoliuko, apsirėdęs žiemine kepure, striuke, vilnonėmis kojinėmis ir šlepetėmis ištikimai laukia beveik devyniasdešimties metų Petras. „Ar nesušalsite?“ – klausia mūsų buhalterė Sigita, o jis atviras: – „Bijojau, kad nepravažiuotumėt.“  Taip jis „Gimtąjį Rokiškį“ pasitinka ne pirmi metai.

Biblioteka, kur lankėsi prezidentė

Antanašės bibliotekoje  – ypač jauku, langai, kaip Rokiškio centrinėje gatvėje, papuošti tautodailininkės Birutės Dapkienės ištapytomis langinėmis, o svečių laukiant uždegtos žvakės, moterys (dauguma susitikimuose yra moterys) – pasipuošusios. Laukia ir mūsų, ir Visuomenės  sveikatos biuro atstovės, kuri skaitys paskaitą. Žodžiu, veiklos netrūksta.

Kodėl Antanašė, nors šalia Obeliai, atsiskyrusi, tarsi atskira respublika? „Norim atskirai bendrauti“,  – sakė bibliotekai vadovaujanti Ritė Gernienė. Tačiau, jei Obeliuos pakviečia, ši aktyvi bendruomenė būtinai dalyvauja – su savo idėjomis, mintimis, kūryba ir vaišėmis. Ne viena iš susirinkusiųjų – labai gera šeimininkė.

Antanašės bibliotekoje, kuri garsėja ne tik tuo, kad buvo įkurta namuose, bet ir tuo, kad joje  lankėsi prezidentė Dalia Grybauskaitė (yra net kėdė, ant kurios speciali lentelė „Čia prezidentė sėdėjo“). Susirinkusieji (baigiantis pokalbiui ateina vienas vyras) pasakoja, kokiom knygom – apie gamtą ar istoriją – domisi, kaip jubiliejus švenčia ir apskritai, kokie likimo keliai atvedė į Antanašę. Tarkim, iš Panemunėlio kilusi Jolė, „sužvejojusi čia savo Pūgžlį“, pristatoma kaip ypatinga kulinarijos reikalų žinovė. Tuo metu, kai kiti kaimuose skundžiasi, kad jaunimas išvažiuoja, Ritė atvirkščiai, giriasi – į Antanašę atvažiavo gyventi jaunų šeimų. „Labai tuo džiaugiamės“, – sako bibliotekininkė. Apie savo bendruomenę susirinkusieji atsiliepia labai šiltai ir atvirauja, kad „gali nerakintas namų duris palikti“. Dar vienas malonumas – prie kelio įrengtas takas. Vakarais, anot moterų, čia gyvenimas vyksta – kas su šiaurietiškomis lazdomis vaikšto, kas bėgioja, kas šunis vedžioja ar vežimėlius su kūdikiais stumia. Tačiau randam ir rūpestį. „Baisi problema – neturim vandens, šulinys ištuštėjęs“, – sako Antanašės moterys.

Aleksandravėlėje  pasitiko karvės

Važiavimą  Aleksandravėlės link verta fiksuoti nuotraukose. Mat prie pat miestelio ženklo kelią pastoja gal penkios karvės, išsirikiavusios per visą kelią. „Kaip kokioj Rumunijoj“, – juokiamės ir laukiame, kol šeimininkas jas sutramdys. O likusį kilometrą link bibliotekos, kuri veikia buvusiame mokyklos pastate, nesutinkame nieko.

Aleksandravėlės bibliotekininkė Alma Mekšėnienė ir bendruomenės pirmininkė Marytė Sinkevičienė skundžiasi tuo, dėl ko dažniausiai  miesteliuose liūdima, – ne tik žmonių mažėja, bet ir vakarais tamsu. Anot bibliotekininkės  Almos, tokia tamsa, kad vilkai slankioja. Štai pusę devynių vakaro  važiuodama automobiliu Alma vilką sutiko tiesiog ant kelio. „Jis į mane žiūri, aš  – į jį. Pirmą kartą gyvenime sutikau vilką. Baisu į gatvę  išeiti“, – skundžiasi bibliotekininkė. O Aleksandravėlės, kaip ir daugelio miestelių, biblioteka – vienintelis kultūros židinys šiose apylinkėse. Vietiniai ateina ne tik knygų, dažniau gal žurnalų ir laikraščių paskaityti.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

miesto svente mažas

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Genovaitė Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Genovaitė
Genovaitė

Labai jau niūriai nušviesta Aleksandravėlė. Yra kuo ir pasidžiaugti, ir pasigirti, ne tik tamsa ir vilkai…Ir ne vienintėlė biblioteka – kultūros židinys. Veikli bendruomenė, kultūros namai, bažnyčios aktyvas, nereikia viso to nuvertinti! Gal susitikime dalyvavusios nemokėjo to atskleisti…