Vertybių tausojimas – pagal paslaugas?
Jeigu bus patvirtinta kultūros paveldo apsaugos reforma, kurios metmenims pritarė Vyriausybė, ne vienas mūsų krašto kultūros objektas gali netekti galimybės pretenduoti į valstybės paramą. Tai gresia ne tik dvarams, bet ir sakraliniams pastatams. Vienas tokių – Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Ji – viena seniausių medinių baroko stiliaus bažnyčių šalyje, iki šiol stebinanti architektus ir konstruktorius statybos bei dekoravimo subtilybėmis. Ši šventovė – Onuškio krašto dvarus lankančių turistų traukos objektas. Su jos gyvavimu glaudžiai persipynusios šio krašto dvarų ir čia kadaise gyvenusių žmonių, tarp jų – daugybės žydų, likimo detalės, užburiančios net ir istorija nesergančius lankytojus.
Įgyvendinus pertvarką, kultūros paveldo apsaugos rūpesčių didžioji našta tektų savivaldybėms. Tik savivaldybių į apskaitą įtrauktos kultūros vertybės galėtų gauti finansinę paramą iš valstybės biudžeto, o ji priklausytų nuo kultūros vertybės reikšmingumo, būklės ir galimybių panaudoti ją viešosioms paslaugoms. Taigi nuo centrų nutolusios nykstančios kultūros vertybės, tokios kaip mediniu baroko perlu tituluojama gilios istorijos Onuškio bažnyčia, vargu ar galės sulaukti valstybės finansavimo.
Turistų neužteks
Į Rokiškio kraštą atvykstančių turistų maršrutai vis dažniau krypsta į Lietuvos ir Latvijos pasienį, kur vaizdingoje vietovėje, apjuostoje Apvalaso ir Ilgio ežerų, iš tolo šviečia atstatytas idiliškos aplinkos Ilzenbergo dvaras, viliojantis kultūriniais renginiais. Turistų bei pavienių keliautojų smalsumą žadina jų pravažiuojamo kadaise klestėjusio senojo Onuškio miestelio, dabar jau baigiančio nykti jo dvaro ir vienos seniausių šalyje medinių bažnyčių istorijos, ypač detalės, kurių nerasi spausdintame leidinyje ar internete.
Tačiau išsaugoti mediniu baroko perlu vadinamą šventovę – gauti finansavimą jai remontuoti – turistų entuziazmo neužteks. Paprasčiau tariant, mažėjant vietos tikinčiųjų bendruomenei, bažnyčia neatitiks vieno valstybės finansinės paramos kriterijų – bus per menkos viešųjų paslaugų galimybės.
Perlas – turisto akiai. Ir – istorijai?
Onuškis – vienas seniausių Šiaurės Rytų Lietuvos miestelių. Pirmasis į miškais apaugusią vietovę, gausią ežerų ir upelių, atklydo Kurklių bajoras Ganus. Jis įkūrė gyvenvietę, ji iš pradžių vadinosi Hanuso dvaras, vėliau Hanušiškiais, Oniške, Onuške, galiausiai Onuškiu. Pirmą kartą Hanušiškiai rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1499 m., kartu su Rokiškiu ir Čedasais. Onuškio bažnyčios archyve rasta įrašų, kad pirmoji bažnyčia miestelyje ant aukščiausio kalno buvo pastatyta 1600 m. pradžioje Mlečkienės ir Ukmergės seniūno Rajecko rūpesčiu. 1675 m. bažnyčia gavo Mlečkų ir Rajeckų auką – 90 kg varpą, kurio skermuo apačioje – 55 cm.
Dėl karų ir 1707–1708 m. bado bei maro Onuškis neteko kunigo, o be šeimininko likusi ir laiko veikiama pirmoji bažnyčia sukrypo ir sunyko. 1774 m. Onos ir Konstantino Kaminskų lėšomis pastatyta nauja medinė šventovė. Šių dienų architektai ir konstruktoriai, kuriems teko lankytis Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje – viename seniausių ir vertingiausių baroko stiliaus medinių sakralinių objektų Lietuvoje – stebisi jos ypatinga konstrukcija. Bažnyčios viduje nėra maldos namams įprastų į lubas atsiremiančių atramų ar piliorių. Lubas laiko pastogėje medinėmis vinimis sukalti medžio nėriniai. Lotyniškojo kryžiaus pavidalo plano dvibokštė tašytų medžio rąstų bažnyčia pastatyta ant akmeninių pamatų, medinės pastato konstrukcijos sumontuotos senoviniu būdu: panaudotos medinės vinys ir sunėrimai be geležies. Onuškietis meistras Berchmanas bažnyčią iš išorės apmušė Onuškio dvarininko Komaro dovanotomis lentomis ir nudažė kavos spalva.
Mediniu sakralinės architektūros perlu vadinamos Onuškio bažnyčios dekoravimas ir puošyba – barokiškojo meno lobynas. Didįjį altorių nupirko Onuškio dvarą valdę grafai Komarai. Altoriaus centre – viena įspūdingiausių žmogaus aukščio labai išraiškinga medinė Nukryžiuotojo Jėzaus skulptūra. Du šoniniai bažnyčios altoriai pastatyti parapijiečių lėšomis.
Iš bažnyčios akmenų – klebonija
Pirmosios bažnyčios, kurios vietoje ant kalniuko vėliau dešimtmečiais laidoti mirusieji, akmenys buvo panaudoti senosios dviejų aukštų medinės klebonijos statyboms. Šis pastatas 1880 m. pastatytas Onuškio dvarininko Teofilio Komaro, kunigo Vincento Smilgevičiaus ir parapijiečių lėšomis. Gerokai vėliau prie klebonijos pastatytas akmeninis priestatas. Naująją medinę kleboniją Onuškyje statė kunigas Juozapas Bagdonas, čia klebonu dirbęs nuo 1955 iki 1970 m. Vėliau joje įsikūrė medicinos punktas, biblioteka, o priestate apgyvendinti mokytojai. Tačiau šiems bažnyčios komplekso pastatams buvo nelemta sulaukti šių dienų: juos sunaikino gamta ir žmogus. Ilgai miestelio vaiduokliais vadintų statinių vietoje dabar tik jų liekanos ir želiantys krūmai.
Apie lavoninę ir varpus
Turistams, o ir jaunesnio amžiaus vietiniams, mažai žinoma bažnyčios šventoriaus dešiniajame kampe stūksančio masyvaus tašytų akmenų pastato istorija. Galu į bažnyčią stovintis statinys mažais langais kelia ne tik smalsumą, bet ir baimę, nes primena kalėjimą ar padavimuose minimas akmenines jaujas, kuriose vaidendavosi. Tai – buvusi lavoninė. Manoma, kad ji pastatyta apie 1895 m. Muziejininkė Elena Blažienė sako, jog dabar šiame pastate sukrauti nevertingi bažnytiniai rakandai ir reikmenys, bet anksčiau čia vyko kitokie dalykai.
Pastačius medinę bažnyčią ir varpinę, suskambo trys žalvario varpai, tarp jų – pirmosios bažnyčios fundatorių dovanotasis, kitas – 1814 m. J. Venerio firmoje Vilniuje nuliedintas. 1916 m. Onuškio bažnyčia neteko varpų. Pagal kunigo Juozo Čiuvinsko pasakojimą, jie išvežti į Rusiją, o 1922 m. jiems pargabenti Kaune buvo surinkta 5 772 auksinų. Varpų širdys buvo išlietos iš naujo, nes senosios buvo paslėptos bažnyčios šventoriuje ir pradingo. 1942 m. pareikalauta bažnyčiai sugrąžinti varpus. Po poros metų, spėjama, Zofijos Komaraitės vyro giminaitis, Vilniaus kultūros paminklų apsaugos įstaigos vedėjas A. Nazabitavskis Onuškio klebono prašė padaryti varpų nuorašą, nes įstaigai keliantis iš Vilniaus į Kauną turėtasis pasimetė.
Pirmajai Onuškio bažnyčiai 1675 m. dovanotas jos fundatorių žalvario varpas iš varpinės buvo pavogtas2008 m.. Istorinė vertybė po šešerių metų atsitiktinių žmonių aptikta turizmo sodyboje netoli Šiaulių ir, įsitikinus, jog tai Onuškio bažnyčios varpas, jis sugrąžintas bažnyčiai. Parapija šiemet šį ypatingąjį varpą žada vėl pakabinti varpinėje, kuri dabar baigiama remontuoti.
Traukia ir žydų istorijos
Onuškis labai dažnai lankomas žydų, nes kadaise čia gyveno jų gentainiai, čia jie atgulė miestelio žydų kapinaitėse. Iki šiol iš lūpų į lūpas tebesklando istorijos ne tik apie palaidotus dvarininko Komaro turtus, bet ir Onuškio žydų auksą, pakastą po pastatų pamatais ar užmūrytą rūsiuose. 1923 m. Rokiškio apskrityje surašyti 4 tūkst. 506 žydai, Rokiškyje jų gyveno apie 2 tūkst., Onuškio miestelyje – apie 200. Prie Kuršo (Latvijos) sienos įsikūręs Onuškio miestelis buvo patrauklus vystyti prekybinius ir komercinius ryšius su Latvija. Todėl čia gausiai kūrėsi verslumu pasižyminčių žydų bendruomenė. Žydai valdė nemažai pastatų ir žemių, o jų gyvenimas ir verslas vyko po vienu stogu: gyvenamoji erdvė, parduotuvė, dirbtuvė, sandėlis, malkinė, tvartas.
Dauguma miestelio žydų namų buvo taip arti vienas kito, kad tarp jų galėjo praeiti vos vienas žmogus. Statinių būta masyviais stogais. Vienintelis Kuro namas išsiskyrė prašmatnumu: turėjo aukštą verandą, vadinamą „aukštagonkiais“. E.Blažienė surinko vietinių pasakojimus, kad architektūrą išmanęs Kuras ir kitus žydus bei vietinius kaimiečius skatino namus statyti naujoviškai, juos puošti, o dėl gaisrų pavojaus tarp pastatų palikti didesnius atstumus. Miestelyje iš viso buvo bent 10 žydų parduotuvių, kelios „karčemos“, siuvykla. Labai gerbiamas buvo vaistininkas Koganas. Apie jo vaistinę klientus informavo medinė lenta su užrašu „Kogano aptieka“, įrengta prie kelio, vedančio į bažnyčią. Onuškio žydai Milneriai priešais miestelio turgaus aikštę turėjo medinį dviejų aukštų restoraną, aikštėje stovėjo ir medinė sinagoga su dviem įėjimais: iš dešinės – moterims, iš kairės – vyrams. Netoli sinagogos buvo žydų rabino namas. Prie turgaus aikštės, Sinagogų gatvėje, buvo didžiuliai žydų namai. Juose gyveno batsiuvys Menka ir Chaifienė, turėjusi pramoninių prekių parduotuvę, bei geriausias apylinkės batsiuvys Dovydas Menka. Žydas Chakelis Kopelovičius garsėjo kaip geras dailidė ir stiklininkas, be jo pagalbos neišsiversdavo nė viena apylinkės sodyba.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą žydai bėgo iš Onuškio, o kurie nespėjo, buvo išvežti į getus ir nukankinti. Daug buvusių jų gyvenamųjų namų ir verslo pastatų per kolektyvizaciją nugriauti, o jų mediena tapo naujai pastatytos plytinės kuru krosnims, kuriose degtos plytos.
Vis dėlto žydų architektūros pėdsakų liko. Komarų gatvėje stūkso trys beveik tapačios išvaizdos gyvenamieji namai, du jų naujųjų šeimininkų apkalti lentelėmis, perdažyti, o vienas, ant Komarų ir kelio į senąsias kapines kryžkelės, išlikęs autentiškas. Šios trijulės viduryje stūksantis namas – buvusio žydo vaistininko, yra išlikusios durys su langeliu, pro kurį buvo išdavinėjami vaistai. Šis namas, sprendžiant iš Sankt Peterburgo (Rusija) draudimo bendrovės metalinės emblemos, išlikusios ant lauko sienos, apdraustas 1858 m.
Onuškyje prižiūrimos senosios žydų kapinės, prie įėjimo į jas padėta dėžė su akmenukais. Pagal paprotį kapines aplankę žydų tautybės žmonės meta į ją akmenuką. Kapinaitėse –
apie 87 įvairių dydžių ir formų pilko, rausvo tašyto lauko akmens ir betoniniai antkapiniai paminklai su iškaltais įrašais hebrajų rašmenimis ir keturi betoniniai kapų rūsiai. Dalis antkapinių paminklų nugriuvę ir susmegę į žemę.
Turgumis garsėjusi aikštė dabar – konteinerių zona
Kadaise Onuškio aikštė garsėjo turgumis, į juos atvykdavo prekeiviai iš aplinkinių miestelių, net iš Rygos. Prieškariu miestelyje buvo labai daug žydų parduotuvėlių. Jų verslumas traukdavo į Onuškį ir kitus prekiautojus bei pirkėjus. Aikštė šurmuliuodavo per šventes: čia vykdavo gaisrininkų varžytuvės, rinkdavosi muitininkai, pasienio pareigūnai ir vietiniai.
Išlikusiose nuotraukose – buvusi miestelio pašto agentūra, vaistinė, sidro gamykla, 1863 m. atidaryta mokykla. 1911-ųjų surašymo duomenimis, joje mokėsi 113 vaikų.
Apie „Laimę“ ir istorijos įamžinimą
Šalia bažnyčios 1907–1924 m. su pertraukomis veikė „Laimės“ kooperatyvas, kurį, sujungęs bažnyčios žemes, įsteigė ilgametis Onuškio klebonas J. Čiuvinskas. 41 ha valdęs kooperatyvas augino daug arklių, karvių, kitų gyvulių, paukščių, plėtojo augalininkystę, veikė sava pieninė. O visa, ką užaugindavo ir pagamindavo, gabendavo parduoti į miestelio aikštėje veikusį turgų. Kooperatyvo uždirbtomis lėšomis klebonas planavo iš medinio javų sandėlio, įsigyto netoliese miestelio, pastatyti mokyklą. Nebespėjo – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kooperatyvas iširo. Tada klebonas iš Komaro nupirko priešais bažnyčią buvusią seną žydo „gryčią“ ir sklypą, pastatą nugriovė, o vietoj jo pastatė dviaukštį medinį namą. Vėliau jis buvo apmūrytas.
Šiame pastate sovietmečiu veikė svarbios įstaigos: medicinos punktas, biblioteka, siuvykla, skalbinių priėmimo punktas, buvo keli butai. Dabar pastatas tapo miestelio namu vaiduokliu, kurio išdaužyti langai prieš pora metų atgijo Onuškio dvaro valdytojų herbais. Tai – vienos kūrybingos jaunimo stovyklos projektinė dovana Onuškio miesteliui. Onuškėnai grafams Komarams atsidėkojo pagrindinę miestelio gatvę pavadindami Komarų vardu.
Skaudi lemtis ir intriguojančios legendos
Šimtmečius klestėjęs, iš rankų į rankas ėjęs stilingasis Onuškio dvaras, iki šiol vadinamas Lietuvos akropoliu, baigia nykti ir nebėra vilties, kad jis kada nors bus atstatytas. 1922 m. dvaro žemės išparceliuotos žemės reformos metu, skaudi lemtis rūmus ištiko per Pirmąjį pasaulinį karą – juos nuniokojo gaisras. Šimtmečius klestėjusių garsiausių Lietuvos didikų istorijas mena tik baltos kolonos ir apgriuvusios mūro sienos. Prie nykstančios kultūros vertybės, saugomos valstybės, atvyksta tapytojai, fotografai, istorijos ir kultūros studentai, o važiuojantys pro reto grožio dvaro rūmą turistai čia stabteli, pozuoja fotografijai, braido po įspūdingo dydžio parką su retų rūšių medžiais ir dideliais tvenkiniais. Garbingą krašto ir dvaro praeitį kruopščiai saugo ir vietos žmonės, iš lūpų į lūpas perduodami pasakojimus apie buvusius dvaro šeimininkus, daugiausia prisiminimų – apie Komarų valdymo metus.
O dvaro istorijų – tikrų ir apipintų legendomis – ne viena. Pasakojama, kad nuo dvaro iki Komaro kapavietės, esančios už kelių šimtų metrų, po žeme išraustas tunelis, grįstas akmenimis. Po dvaro griuvėsiais, pasakojama, ne kartą rasta vertingų daiktų, grafaitės aukso šukos. Komaro kape po masyviu metalo sarkofagu esą paslėptas visas Komarų auksas ir sidabras. Vertybių ne kartą kape ieškojo „juodieji archeologai“, ar ką rado – nežinia.
Legendomis virto ir pasakojimai apie Onuškio žydų paslėptą auksą: esą prieš kelis dešimtmečius iš Izraelio atvykę žydai prašėsi į gentainių buvusius namus, kapstė pamatus, rūsiuose krapštė sienų akmenis, esą kai kurie išsinešė dėžutes, spėjama, su paslėptomis brangenybėmis. Kas žino, kiek šiuose pasakojimuose tiesos? Mat gyva nuomonė, kad net pats neturtingiausias žydas turėjo aukso, o Onuškio žydų būta labai verslių.
Projektą iš dalies remia
