A. Minkevičienės ir bendruomenės archyvo nuotr.
puodelis

Pralenkė Rokiškį
Miestų, miestelių, kaimų įkūrimo data laikomas jų pirmasis paminėjimas dokumentuose. Onuškis rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1499 m. kartu su Rokiškiu ir Čedasais Lietuvos
didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1492–1506) akte, kuriuo valdovo giria tarp Vyžuonos ir Susėjos upių prie Livonijos sienos kartu su Kurklio bajoro Hanuso Gailiminaičio nelegaliai įkurtu dvaru padovanojama didžiojo kunigaikščio rūmų maršalui ir Anykščių bei Merkinės valsčių valdytojui
Grigaliui Astikui. Didžiojo kunigaikščio rašte pažymima, kad Hanusas mišką išarė ir pasistatė
dvarą be Aleksandro tėvo – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero – leidimo. Karalius Kazimieras mirė 1492 m., tad, kaip teigia istorikai, Panuso dvaro, davusio pradžią senajam Onuškiui, tada pavadintam Hanusiškais, įkūrimo data dar gilesnėje praeityje. Todėl Onuškis, pirmojo paminėjimo senumu pralenkiantis Rokiškį ir Čedasus, laikytinas seniausia gyvenviete šiauriniame Lietuvos pasienio ruože tarp Biržų ir Zarasų. Miestelis įsikūręs baltų genties sėlių žemėse. Jis pervardintas kelis kartus: Hanusiškiai, Anusiškis, Oniškė, o dar vėliau tapo Onuškiu.
Kadaise turtingą Šiaurinės Lietuvos klestėjimą dabar mena pasienyje išlikę dvarai arba tik romantiškos jų istorijos. Tuo metu, kai mūsų dvarai kūrėsi, jokio pasienio nebuvo. Teritorijos priklausė Rusijos imperijos administraciniam vienetui – Kuršo gubernijai. Ilgą istoriją menančių pasienio įžymybių – dvarų – likimas susiklostė skirtingai: vieniems – renesansas, kitiems – išnykimas.

Hanuso pėdsakas
Hanusas Gailiminaitis vietovėje, vėliau gavusioje Onuškio vardą, paliko gilų pėdsaką: jo įkurtas dvaras, netoli nuo kurio vėliau buvo pastatyta bažnyčia ir išaugo miestelis. XVIII a. Hanušiškių dvarą įsigijo Chominskių giminė. 1755 m. Hanušiškių bažnyčią parėmė Benediktas ir Zofija Ancutaitė Chominskiai. Senoji bažnyčia, buvusi senosiose kapinėse ant kalvos, sudegė.
XVIII a. šiam kraštui buvo nelaimingas: plėšikavo švedai, rusai, buvo nederliaus metai, epidemijos. Šioje sėlių žemėje, krečiamoje karų, buvo gausi žydų, rusų bendruomenė. Apie 1801 m. tuomet dar Hanušiškių, vėliau pervardinto Onuškiu, valdos ir dvaras parduoti naujiems savininkams – įtakingiems ir turtingiems Komarams. Komarai – viena garsiausių viso Panevėžio krašto bajorų giminių. Pirmą kartą jų pavardė paminėta 1481 m. Giminės pradininkas Komaras dabartinėje Ukrainoje, netoli Užgorodo, buvo įkūręs Komargradą. Vienas palikuonių persikėlė į Lietuvą ir nuo jo mūsų valstybėje paplito Komarų giminė, turėjusi didelės įtakos ir Rokiškio krašto gyvenimui. Šios garsios ir turtingos šeimos šakos atstovai mūsų krašte buvo Onuškio, Čedasų ir Panemunio dvarų valdytojai, bažnyčių fundatoriai ir rėmėjai.
Juozapo Komaro tėvas Antanas Hanušiškius užrašė sūnui Juozapui. Jo valdymo metu dvaro reviziniame sąraše 1811 m. surašyti 327 valstiečiai. Nurodyta, kad 52 baudžiauninkai surašymo metu buvo pabėgę arba jau sugrįžę, o 24 jaunuoliai atiduoti į rekrūtus. Remiantis išlikusių dokumentų įrašais, 1830–1840 m. pagal tuomet garsaus architekto Lauryno Cezario Aniechinio projektą Hanušiškių dvare buvo pastatyti didingi vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai, primenantys Atėnų akropolį, įrengtas parkas.

Dvare klestėjo didikų gyvenimas, teigiamai veikęs ir miestelio plėtrą, švietimą, kultūrą. Panaikinus baudžiavą ir smunkant dvaro žemėvaldai, pamažu kilo savarankiškam gyvenimui baudžiavos prievolių ir pavaldumo dvarui nusikratę onuškėnai.1863 m. Onuškyje buvo įkurta pradinė rusiška mokykla, joje, pagal 1911 m. vykusio pradinių mokyklų surašymo dokumentą, mokėsi 86 berniukai ir 27 mergaitės, iš viso 113 vaikų. 1910 m. į mokyklą nepateko 72 vaikai: 6 dėl mažametystės, 19 – dėl pavėlavimo, 47 – dėl patalpų stokos. Mokinių surašinėtojai užfiksavo, kokia kalba kalbama šeimose, kurių vaikai eina į mokyklą: keliose šeimose kalbama latviškai, dviejose – lenkiškai, visose kitose – lietuviškai.
J. Komaras mirė 1847 m. Hanušiškių, Čedasų ir Panemunio dvarai atiteko sūnui Teofiliui. O šis mirė 1861 m., kai buvo panaikinta baudžiava. Tada Hanušiškių dvaras atiteko jo sūnui Vladislovui, kuriam mirus dvarą ir jo žemes pasidalijo palikuonys. Taip Hanušiškių šeimininku tapo Vladislovo sūnus Vitoldas Teofilis Ignotas Komaras. Už palikimą jis motinai Marijai Komarienei turėjo išmokėti kompensaciją – 42 tūkst. rublių bei po 30 tūkst. rublių seserims: grafienei Rachelei Eugenijai Jonui Nepomukui Roniker, Irenai Gabrielai Juzefai Komaraitei ir Marijai Zofijai Lucijai Nezabitauskienei. Tokios didelės išlaidos bei paveldėtos skolos dvarui tapo pražūtingos – savininkui teko parceliuoti žemę. 1919 m. Vitoldas Teofilis Ignotas mirė, bet skolų našta nedingo. Todėl žemių parceliaciją turėjo tęsti jo našlė Marija Adomina Komarienė su mažamete dukra Marija Vitolda Diana Komaraite. Vėliau vedybų keliu dvaras atiteko Krasickiams.

Akropolis traukia palikuonis
Dvaras, minimas nuo 1522 m., buvo Onuškio ir apylinkių gyvasties centras. Pirmojo pasaulinio karo metu dvarą suniokojo gaisras, o meniški griuvėsiai išgyveno ir Antrąjį pasaulinį. Jie tebestovi ir šiandien. Po pasaulį ieškantys garbingos, įtakingos ir turtingos dinastijos pėdsakų didikų Komarų palikuonys pernai vasarą buvo mūsų krašto svečiai. „Onuškyje atradome tikrą Lietuvos akropolį. Būta ypač gražaus dvaro, o dabar – ypač romantiški jo griuvėsiai. Kas žino, kiek dar jie stovės“, – neslėpė užplūdusių emocijų Onuškio dvarą valdžiusių Komarų palikuonis, Lenkijoje gyvenantis Piotras Dzvonkovskis. Jo brolis Janas ir sūnėnas Duninas prisipažino nenumanę, ką ras protėvių žemėje, o tai, ką pamatė, pribloškė. Broliai Dzvonkovskiai turi surinkę didelę Komarų istoriją: archyvines žinias, nuotraukas, pasakojimus apie dinastijos didikų kadaise valdytas žemes, turėtus dvarus Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Aukštaitijos regione Komarai buvo vieni įtakingiausių dvarininkų, valdžiusių didžiulius plotus žemių Panevėžio, Kupiškio, Ukmergės, Rokiškio kraštuose. Onuškio dvaras ir jo istorija palikuonims menkiausiai žinomas. Apie gentainių dvarą jie žinojo tik tiek, kas ir kada jį valdė, bet kaupiamame dinastijos archyve neturėjo faktus liudijančių fotografijų, amžininkų pasakojimų, legendų ir žinių apie tai, kokia baisi lemtis ištiko dvaro sodybą. Komarų dinastijos atstovai nesuteikė nykstančiam rūmui vilčių prisikelti naujam gyvenimui. Bebaigiantis griūti dvaro rūmas yra kultūros vertybė, teismo pripažintas bešeimininkiu.

Garsi turgaus aikštė
Miestelis, kurio didelė dalis gyventojų buvo žydai, turėjo visą infrastruktūrą: turgaus aikštę, kurioje šurmuliuodavo ūkininkų ir atvykėlių prekeivių prekyba, pašto agentūrą, vaistinę, sidro gamyklą, kelias karčemas. Buvo ir siuvėjų, stiklius, skardininkas, o žydų parduotuvių – net kelios. Dalis žydų statytų namų tebestovi iki šiol, nors senųjų gyventojų likimus menančių vietinių beveik nebeliko.
Pasienyje įsikūrusiame miestelyje gyvasties netrūko, nes netoliese veikė pasienio postas – muitinė. Iki šiol tebesklando tikrų istorijų ir legendų apie gaudomus kontrabandininkus, iš Latvijos gabenusius degtinę, druską, tabaką, vinis, gumos gaminius, šokoladą. Pasakojama, kad sugautus pažeidėjus, jei šie prasikaltę ne kartą, pakardavo ant netoliese esančio kalno, kuris ir pramintas Kartuvių kalnu.

Blaivybės židinys
Onuškyje plėtojosi blaivybės sąjūdis, kuris neapsiribojo siaura kovos su girtavimu veikla, bet rūpinosi ir žmonių švietimu, knygų platinimu. 1913 m. Kaune leista „Vienybė“ rašė, kad Onuškyje sausio 24 d. įvyko blaivininkų susirinkimas. Onuškėnų atstovas, grįžęs iš blaivybės draugijos visuotinio susirinkimo Kaune, pageidavo, kad miestelyje būtų įsteigtas knygynas, tad nutarta šiuo klausimu rašyti prašymą valdžiai dėl leidimo. Žmonių buvo pilna arbatinės salė.
Tas pats laikraštis rašė, kad onuškėnai, nors ir ne visi, pasiturimai gyvena. Ypač pasitaisė ūkių turtinė padėtis gyventojams išsiskirsčius į vienkiemius.

Dvarų apsuptyje
Onuškio krašte buvo net keli dvarai. Apie Kraštų ir Alksnių dvarus žinių neišliko. Visai kitoks likimas sparčiai nykusio Ilzenbergo dvaro, esančio prie pat Latvijos sienos. Naujojo dvarininko Vaido Barakausko iš griuvėsių per kelerius metus prikeltas Ilzenbergo dvaras, šiandien priimantis daugybę svečių į rekonstruoto dvaro rūmo pristatymą, tapo vienu svarbiausių turistų, istorikų ir šiaip smalsuolių traukos objektų bei mūsų rajono pasididžiavimu. Atstatyta dvarvietė, įkurtas biodinaminis ūkis, dvaro veiklos kredo – žmogaus veiklos bei gamtos darna ir harmonija. Apie Ilzenbergo dvaro istoriją, jo nykimą ir atgimimą „Gimtasis…“ rašė daug kartų. Į šią preciziškai atstatytą ir išpuoselėtą dvarvietę geriau patiems atvykti ir savo akimis pamatyti bei išgirsti apie jos praeitį ir dabartį.

Medinis perlas – bažnyčia
Viena seniausių šalies medinių bažnyčių – Onuškyje esanti ir pustrečio šimto metų baigianti skaičiuoti Šv. Arkangelo Mykolo šventovė. Ji – kultūros paveldo objektas, saugomas valstybės. Pagrindiniai bažnyčios fundatoriai buvo Onuškio dvaro valdytojai bajorai Komarai. Jų garbei prieš keletą metų pagrindinei Onuškio gatvei suteiktas Komarų vardas.
1774 m. pastatyta bažnyčia be piliorių ir atramų, naudojant tik medines vinis ir sunėrimus be geležies, buvo pripažinta avarine, bet prieš pora metų ją suskubta kiek paremontuoti, kad tikintieji galėtų rinktis į pamaldas. Koks likimas unikalių maldos namų laukia, niekas negali atsakyti: medinis pastatas pavojingai smenga, rąstuose įsimetęs puvinys, o suremontuoti maldos namus kainuotų ne vieną milijoną. Bažnyčia kenčia ne tik nuo gamtos ir metų. Šventoriaus varpinėje prieš kelerius metus buvo įsisukę vagys, pagrobę tris varpus, tik paties didžiausio neįveikė.
Pagal duomenis, varpai senesni už bažnyčią – jie nulieti 1675 m. ir į varpinę atgabenti iš senosios bažnyčios. Vienas pavogtas varpas atsitiktinai surastas Šiaulių rajono turizmo sodyboje. Labai vertingas, 90 kilogramų sveriantis rankų darbo žalvario varpas, bažnyčiai dovanotas dvarą valdžiusių didikų Rajeckų ir Mlečkų, policijos sugrąžintas maldos namams.
Pareigūnams ir paveldo specialistams identifikuoti varpą padėjo ne tik ant jo esanti data, išlikę užrašai su Onuškio bažnyčios fundatorių dvarininkų Rajeckų ir Mlečkų pavardėmis, bet ir Onuškio kaime muziejų įsteigusios ir krašto įžymius objektus užfiksavusios kraštotyrininkės, Onuškio siela vadinamos seniūnaitės Elenos Blažienės padarytos varpo nuotraukos.

Klebono iniciatyva
Šalia bažnyčios 1907–1924 metais su pertraukomis veikė „Laimės“ kooperatyvas, kurį, sujungęs bažnyčios žemes, įsteigė ilgametis Onuškio klebonas Juozas Čiuvinskas. 41 ha valdęs kooperatyvas augino daug arklių, karvių, kitų gyvulių, paukščių, plėtojo augalininkystę, veikė sava pieninė. O visa, ką užaugindavo ir pagamindavo, gabendavo parduoti į miestelio aikštėje veikusį turgų. Iš kooperatyvo uždirbtų lėšų klebonas planavo iš medinio javų sandėlio, įsigyto netoliese miestelio, pastatyti mokyklą. Bet nebespėjo – prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui kooperatyvas iširo. Tada klebonas iš Komaro nupirko prieš bažnyčią buvusią seną žydo gryčią ir sklypą, pastatą nugriovė, o vietoj jo pastatė dviaukštį medinį namą. Vėliau jis buvo apmūrytas.
Šiame pastate sovietmečiu veikė svarbios įstaigos: medicinos punktas, biblioteka, siuvykla, skalbinių priėmimo punktas, buvo keli butai. Dabar pastatas tapo miestelio namu vaiduokliu, kurio išdaužyti langai prieš pora metų atgijo Onuškio dvaro valdytojų herbais. Tai – vienos kūrybingos jaunimo stovyklos projektinė dovana Onuškio miesteliui.

Po klestėjimo – radikalūs pokyčiai
XX a. 7–9 dešimtmetyje Onuškis klestėjo: ekonomiškai stiprus tarybinis ūkis masino jaunus žmones keltis į miestelį dėl gerų atlyginimų, būstų naujai pastatytuose daugiabučiuose ir individualiuose namuose. Pastatytas kultūros ir sporto kompleksas su baseinu, didelėmis sporto ir renginių salėmis, tame pačiame komplekse įsikūrė ir ūkio administracija. Kartu išdygo erdvus vaikų lopšelis-darželis, veikė aštuonmetė, o vėliau devynmetė mokykla, į miestelį kelis kartus per metus atvykdavo Lietuvos filharmonijos kolektyvai koncertuoti.
Gyvenimo patogumai į Onuškį priviliojo jaunų šeimų net iš šalies didmiesčių, taip pat ir iš Ukrainos. Tačiau atgavus nepriklausomybę gyvenimas atokiame miestelyje pasikeitė: žmonės ėmė ūkininkauti, išsidalino buvusio ūkio pastatus, techniką ir kitą turtą. Dalis jo panaudoti kuriant ūkininkų ūkius ar kitus smulkius verslus. Tačiau dalis gyventojų imtis savo verslo nepanoro – vieni išsikraustė ieškoti laimės kitur, kiti iki šiol nerado savo vietos ir gyvena iš pašalpų.
Likvidavus tarybinį ūkį ir dėl gyventojų „nutekėjimo“ nunyko vaikų darželis, o vėliau ir mokykla, iki šiol jos pastatas stovi tuščias ir apleistas. Toks pat likimas ištiko ir buvusį pašto pastatą, kultūros ir sporto kompleksas taip pat pustuštis: seniai nebeveikia baseinas, sporto salė. Gyvastį palaiko biblioteka, čia įsikūrusi kaimo bendruomenė ir E. Blažienės muziejus, kuriame yra be galo įdomių ir vertingų eksponatų, bylojančių Onuškio apylinkių ir dvarų gyvenimą bei istoriją.

Darbo pakanka, reikia noro
Miestelio papėdėje plytintis Degesnės durpynas, kuriame kelis dešimtmečius kasamos durpės – miestelio žmonių darbdavys, o tuo pačiu ir pavojingas objektas. 2008 m. vasarą durpyne kilo milžiniškas gaisras, dėl kurio buvo evakuoti gyventojai, o teritorija paskelbta ekologinės nelaimės zona. Dešimtys ugniagesių komandų, pasitelkusios kariuomenės pagalbą, gaisrą tramdė savaitę.
Kitas onuškėnų darbdavys pastaraisiais metais – Ilzenbergo dvaras, kurio atstatymui, dvaro ūkio priežiūrai darbuotojų ieškota po visą rajoną.
Kalbinti vietiniai džiaugiasi – miestelis jaunėja, nes daug gyvasties įnešė atstatytas Ilzenbergas, padaręs šią vietovę vėl žinoma ir patrauklia: per Onuškį į Ilzenbergą savaitgaliais traukia būriai turistų ir svečių. Todėl miestelyje nebeliko beveik nė vienos tuščios sodybos: šeimynos ne tik remontuoja, bet ir stato naujus namus. Viena jų – Vilmos ir Manto Jočių šeima, auginanti tris atžalas, kuria lizdą Manto tėvų, vienų stipriausių krašto ūkininkų Zinos ir Jono Jočių, kaimynystėje. Tai ne vienintelis gražus pavyzdys, kai pas ūkininkaujančius tėvus iš miestų grįžta vaikai ir imasi ūkininkauti. Onuškėnai Genė ir Rimantas Gražiai sulaukė sūnaus Eldevino su šeima, yra perspektyvų, kad grįžtančių bus ir daugiau.

Pažįstamos ir mažai girdėtos įžymybės: poetas ir vyskupas
Kiekvienas kraštas turi užauginęs savo šviesuolių. Nemažai jų turi ir Onuškis. XIX a. viduryje septynerius metus Hanusiškiuose gyveno poetas Valerijonas Ažukalnis (1816–1874). Dokumentuose jis lenkiškai vadinamas Zagurskiu. Hanušiškiuose parengtame spaudai savo poezijos ir vertimų rankraštyje jis užrašė: „parašė V. Ažukalnis, kitaip Zagurskis.“ Valerijonas Ažukalnis – tragiško likimo poetas. Gyvam esant nebuvo išspausdinta nė viena jo sukurtos poezijos eilutė. Jo eilių ir vertimų rinktinės rankraštis, kurį užbaigė Hanušiškiuose 1856 m., rusiškos cenzūros buvo braukomas, o po 1864 m., kai Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas uždraudė spausdinti lietuviškus leidinius. Tačiau laikraštis „Aušra“ 1885 m. išspausdino V. Ažukalnio eilėraščius „Rytas vasaros“ bei „Drauge su vieversėliu“ ir Pelikso Mažučio (Stanislovo Didžiulio) pasakojimą apie poetą. Vėliau V. Ažukalnio kūrinius spausdino Amerikos lietuvių spauda, skelbė Liudas Gira, Juozas Tumas-Vaižgantas.
Onuškėnai didžiuojasi netoli Onuškio, Butėniškio vienkiemyje, gimusiu ir užaugusiu vyskupu Antanu Deksniu (1906–1999 m.). Jis pakrikštytas Onuškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje. Baigęs kunigų seminariją, A. Deksnys kunigavo Panevėžyje, Biržuose, vėliau užsienyje įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Negalėdamas grįžti į Lietuvą, išvyko į JAV, kur dirbo lietuvių parapijos klebonu. 1969 m. popiežius Jonas Paulius II nominavo prelatą A. Deksnį vyskupu ir patikėjo rūpintis Europos lietuvių katalikų sielovada. Vyskupas apsigyveno Romoje, o pagrindinė jo rezidencija buvo Vokietijoje. A. Deksnys keliavo po pasaulį lankydamas lietuvių bendruomenes. Į Lietuvą vyskupas atvyko prasidėjus Sąjūdžiui. Aukštos kultūros, bet nepaprastai kuklus dvasininkas, kai tik leisdavo sveikata, apsilankydavo Butėniškyje, aukodavo šv. Mišias Onuškio bažnyčioje, noriai bendraudavo su buvusiais kaimynais ir parapijiečiais.
Senosiose miestelio kapinaitėse, ant kalvos, kur kadaise stūksojo senoji bažnyčia, palaidoti vyskupo artimieji.

Lobiai
Miestelyje yra žydų kapinaitės, kurias retkarčiais lanko į Lietuvą atvykstantys ir šaknų ieškantys žydai. Naujosiose miestelio kapinėse, atskiroje zonoje, yra Komarų kapavietė su didžiuliu geležiniu paminklu. Pasakota, jog į Komarų kapavietę buvo užkasta ir daug vertingų aukso, sidabro dirbinių, pinigų. Tad kapavietė buvo tapusi „juodųjų archeologų“ traukos objektu: lobio bandyta ieškoti metalo detektoriais, išjudintas paminklo postamentas, bandyta po juo pasikasti ieškant vertybių. Ar kas jų rado, kelis dešimtmečius krašto istorijos trupinius renkanti E. Blažienė sakė negirdėjusi, bet mažiausiai vienas lobių ieškotojas buvo pričiuptas teisėsaugos.
Lobių ilgai ieškota ir sunykusiame Onuškio dvare. Pasakojama, jog buvo atkastos auksinės Komaraitės šukos, indų, bandyta iš dvaro požemio Komarų kapavietę pasiekti požeminiu tuneliu. Mat iki šiol sklando gandas, jog toks tunelis, išraustas apie 500 m ilgio, tikrai buvo.
Vietiniai nelabai tiki lobių legendomis – sako, jog didžiausias lobis yra žmonės ir tai, ką pats savo darbu susikrauni.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie