parodoje pristatomi darbai leis didžiuotis mūsų etnine kultūra ir tradicijomis, atgyjančiomis margučių raštuose, ornamentuose, spalvose, karpiniuose, lino bei medžio raižinių tematikoje. Dariaus Baltakio nuotr.

    Mūsų krašto dukra

puodelis

O.Tumėnaitė-Bražėnienė pagal profesiją – pedagogė, o širdyje – tikriausia menininkė, kuriai netrūksta idėjų ir minčių naujiems darbams. „Rokiškio krašto dukra, daug metų gyvenanti Utenoje“, – taip save pristato tautodailininkė, puikiai mokanti kalbėti savo tėvų tarme. Gimė Keležerių kaime, kur baigė pradinę. Vėliau – Obelių vidurinę. Lietuvos edukologijos universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, baigusi studijas pradėjo dirbti Utenos politechnikume. Utenoje su vyru Jurgiu užaugino dvi dukras – Adelę ir Pauliną, du sūnus – Antaną ir Martyną. Savo gyvenimą Odeta prisipažįsta paskyrusi tautodailei, ne tik ją puoselėja, bet ir skleidžia. Jos rankomis sukurta tūkstančiai subtiliausių karpinių ir raižinių. Karpinių meno ir kiaušinių marginimo moko ne tik Utenoje, bet ir tarptautiniuose seminaruose. Jos kūryba domimasi ne tik Lietuvoje. Odetą lanko užsienio kūrėjai, žurnalistai rengia apie ją reportažus.

Įspūdinga parodų puokštė

O.Tumėnaitės-Bražėnienės parodų į vieną rašinį nesutalpinsi, jų būta daug. Tautodailininkė surengė jų, personalinių, per 50 įvairiose galerijose Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir JAV. Dalyvavo daugiau nei šimte rajoninių, regioninių, grupinių parodų Lietuvoje, Airijoje, JAV, Prancūzijoje, Olandijoje, Ukrainoje, Japonijoje, Rusijoje. O. Tumėnaitės-Bražėnienės kūrinių yra įsigiję Rokiškio, Utenos, Kupiškio ir Lietuvos nacionalinis muziejai, Punsko muziejus Lenkijoje, Maskvos ir Murmansko muziejai Rusijoje, Vienos muziejus Austrijoje. Savo karpiniais ir grafika tautodailininkė iliustravo daugiau nei dešimt knygų. Šiemet sausį Maskvoje, R. Goldmano žydų kultūros centre, atidaryta tarptautinė žydiškų karpinių paroda „Reizele. Karpinių menas Europos kultūroje: tradicijos ir šiuolaikiškumas“, kurioje eksponuotos dvi O. Tumėnaitės-Bražėnienės karpytos užuolaidėlės. Vilniuje, Nacionaliniame muziejuje, respublikinėje tautodailės parodoje, skirtoje Lietuvos tautodailės sąjungos 50-mečiui, eksponuotas jos karpinys „Sausio angelai“ ir medžio raižinys „Šv. Pranciškus“.

O. Tumėnaitė-Bražėnienė yra apdovanota Utenos rajono kultūros ir meno, Kultūros ministerijos premijomis, „Aukso vainiku“ – aukščiausiu Lietuvos tautodailininkams skiriamu apdovanojimu. Nacionalinis muziejus išleido jos kūrybos albumą „Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė. Karpiniai. Raižiniai. Margučiai“.

Tęsiant temą apie leidinius, verta paminėti, kad O. Tumėnaitė-Bražėnienė išleido leidinį „Utenos tautodailininkai“, karpinių albumą „Karpiniai“, kuris prieš dešimtmetį  eksponuotas Vokietijoje, Frankfurto knygų mugėje. Prieš dešimtmetį pasirodė ir poezijos knyga „Angelo šešėlyje“, kurią iliustravo pati autorė Odeta. Ji taip pat yra ir knygų  „Mokomės karpyti“,  „Margučių marginimas Aukštaitijoje“ ir „Popierinės užuolaidėlės“ autorė. Lietuvos žemės ūkio ministerijoje sertifikuoti O. Tumėnaitės-Bražėnienės karpiniai paveikslai, karpytos langų užuolaidos ir skutinėti margučiai, jai įteikta Kultūros ministerijos premija už tradicinės kultūros puoselėjimą ir skleidimą. Labai svarbu, kad Bražėnų šeima nominuota kūrybiškiausia Lietuvos šeima. Dukra Adelė 2014 m. gavo Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ aukščiausiąjį apdovanojimą už margučius. O. Tumėnaitei-Bražėnienei skirta Kultūros ministerijos premija už geriausiai parengtus ir vykdytus vaikų bei jaunimo projektus.

Apie kūrybos laisvę ir apie tai, kaip be streso pasiruošti Velykoms

– Šiek tiek savo lūpomis papasakokite apie parodą, kurią Rokiškyje pristatote su mama Antanina ir dukra Adele? Ką joje prieš Velykas pamatys rokiškėnai? Kas Jums joje svarbu?

– Mūsų paroda Rokiškyje – ypatinga. Pirmą kartą darbus eksponuojame visos trys: aš, mano mamytė ir dukra. Paroda labai spalvinga, pavasarinė ir velykinė. Joje gausu eksponatų, vien tik margučių yra per 600. Eksponuojami įvairiomis technikomis marginti kiaušiniai, šiaudiniai sodai, karpiniai, lino ir medžio raižiniai. Norisi į parodą pakviesti moksleivius, kad jie susipažintų su retomis liaudiškos grafikos rūšimis: lino ir medžio raižiniais.

– Jūsų premijoms suskaičiuoti, parodoms Lietuvoje ir užsienyje išvardyti reikėtų ne vieno puslapio. Auginate keturis vaikus, rengiate edukacijas ir tarptautinius seminarus, rašote knygas. Gal dar ne viską žinome? Sakykite, iš kur tiek jėgų, kas didžiausias Jūsų įkvėpimas?

 – Jau per 30 metų užsiimu kūrybine ir edukacine veikla. Man atrodo, kad kūrybinių minčių ir idėjų turiu keliems gyvenimams į priekį. Ir tik dalį jų realizuoju. Aš manau, kad viską atsinešiau iš vaikystės, iš nepaprastai gražaus Keležerių kaimo, iš gamtos, kuri mane supo. Nepamiršau iš kartos į kartą perduodamų tradicijų ir papročių, puikiai kalbu savo tėvų tarme. Kūrybos pojūtis turbūt yra įgimtas, o rezultatui gauti reikia daug darbo. Kasdien dėkoju Dievui už galimybę kurti, už tai, kad tai yra ir darbas, ir hobis, ir gyvenimo būdas, ir pragyvenimo šaltinis… Kūryba suteikė laisvę, o pastaruoju metu – ir galimybę keliauti. Labai daug keliauju rengdama parodas ir pristatydama tradicinius lietuviškus menus po pasaulį pasklidusiems lietuviams.

– Iš kur, kaip gimsta karpinių, raižinių, kiaušinių marginimo idėjos? Ar yra kas nors, ko nemokate, svajojate dar išbandyti?

– Idėjos gimsta procese. Kuo daugiau dirbu – tuo daugiau idėjų ateina. Planuose – ir didelis medžio raižinių ciklas, ir lino raižiniai, skirti kitų metų Lietuvos nepriklausomybės jubiliejui, ir naujos knygos, ir naujos parodos.

– Prieš Velykas kiekvienam aktualu: Jūs, kaip kiaušinių marginimo meistrė, pasakykite bent vieną užtikrintą, bet nelabai sudėtingą būdą – kaip marginti kiaušinius?

 – Kadangi esu tradicinė meistrė, tai ir kiaušinius Velykoms siūlau marginti tradiciniais būdais: skutinėti ir išrašyti karštu vašku. Iš tiesų, Aukštaitijoje labiausiai paplitę buvo skutinėti margučiai. Šią techniką siūlau išmėginti kūrybingiems žmonėms. Reikėtų ryškiais vienspalviais dažais nusidažyti kiaušinių kokią savaitę iki Velykų, nes tai – negreitas darbas. Ir vakarais po margutį išskutinėti kokiu smailiu peiliuku. Relaksas garantuotas.

– Kokios Velykų tradicijos Jūsų šeimoje, kaip kiaušinius marginate savo namų stalui?    

– Neprisimenu savo Velykų kažkur kitur nei pas tėvelius kaime. Kiek tik save pamenu, ant mūsų Velykų stalo puikuodavosi ne tik margučiai, bet ir mamytės velykinis sviestinis avinėlis. Prisipažinsiu: pati nemoku padaryti avinėlio, bet tikrai išmoksiu ir tą tradiciją perduosiu savo vaikams. Per kiekvienas Velykas tėvelis paimdavo į rankas armoniką ir užgrodavo. Per gavėnią niekada negrodavo. Ir mamytė Velykoms visada išskutinėdavo po porą gražių margučių. Sukūrusi šeimą, sulaukusi vaikų, ir aš Velykoms skutinėdavau margučius. Ne taip jau seniai su margučiais dalyvauju parodose. Pastaraisiais metais kiaušinius Velykoms visa šeima dažniau marginame vašku. Taip – greičiau. Ir su savo margučiais Velykų švęsti važiuojame į Kriaunas. Jau dveji metai, kaip mūsų ten laukia tik viena mamytė.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie