Istorijos klodai ir unikalūs eksponatai slypi Andriaus Dručkaus iniciatyva įkurtame muziejuje.
rezidencija

Obeliai – nuostabioje gamtos vietovėje įsikūręs Lietuvos kampelis, apdovanotas slėniais, upių ir ežerų kloniais. Manoma, kad jo pavadinimas kilęs nuo daugybės ten augusių obelų. Vaismedžiai, gegužės mėnesį apsipilantys nektaringais žiedais, grožiu nė kiek nenusileidžia japoniškoms sakuroms.

Rašytinių šaltinių išlikę mažai

Obeliai minimi 1509 m. Lietuvos teisės aktuose, kituose šaltiniuose galima rasti informacijos, kad pirmą kartą miestelis ir jo dvaras paminėti dešimtmečiu vėliau – 1519 m. Archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad Obelių krašte gyventa jau gilioje senovėje. Čia aptikta akmeninių kirvukų, karių ir jų žirgų palaikų, kitų kovos reikmenų. Seniausi žmonių gyvenimo pėdsakai siekia akmens amžių. Vis dėlto apie Obelių praeitį spausdintų žinių išlikę mažai. Tiksliai žinoma, kad 1519 m. Obeliai buvo karališkoji, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda. 1529 m. miestelis minimas Lietuvos–Livonijos sienų sutartyje.

Dvaras, parkas ir krištolo vanduo

Remiantis Rokiškio krašto muziejaus archyvuose saugomais dokumentais, kadaise Kurliandijos pasienyje įsikūrė Obelių dvaras. Miškingos vietovės, Obelių ežeras, kurio krištolinio skaidrumo vanduo stebino visus čia apsilankiusius, atrodė lyg iš paveikslėlio. Šias žemes valdė Giedraičiai, Tiškevičiai ir Petkevičiai. Pastarieji buvo gerai žinomi Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje. Jų herbe buvo pavaizduota jaučio galva, iš kairės į dešinę perdurta kalaviju. Tai vienas iš senesnių Lietuvos didikų herbų. Manoma, kad pirmasis šį herbą gavo Žemaitijos vyskupas Jurgis Petkevičius, miręs 1574 m. 1794 m. Obeliai priklausė Ignotui Petkevičiui, Ukmergės apskrities teisėjui. Po jo mirties šį dvarą paveldėjo sūnus Benediktas, vėliau – anūkas Liudvikas.

XIX a. antrojoje pusėje dvarą įsigijo Reinoldas Tyzenhauzas, kuris buvo žinomas kaip meno ir muzikos mecenatas. Didikas rūpinosi, kad Obelių bažnyčioje būtų muzikuojama ir giedama lietuviškai. Anuomet bažnyčia turėjo puikų chorą ir virsdavo tikra koncertų sale. R. Tyzenhauzui mirus, dvaras atsidūrė jo sesers Marijos (1827–1890) rankose. Šioji buvo ištekėjusi už Aleksandro Pšezdzieckio. Pšezdzieckiai dvarą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Dideliame dvare dirbo daug samdinių: bernų, mergų, ūkvedys, stalius, kalvis ir kt. Ne paslaptis, kad dvaruose reikėjo daug ir sunkiai dirbti. Už darbą samdiniai gaudavo grūdų, sklypelį žemės, pasisodindavo bulvių, daržovių, užsiaugindavo vieną kitą gyvulį. Pinigų mokėjo nedaug, tad duonos užteko, o pinigų buvo maža. Paskutinysis dvaro savininkas buvo Jono Pšezdzieckio ir Hermancijos Sapiegaitės sūnus Aleksandras Pšezdzieckis (1911–1944), vedęs Kateriną Komaraitę iš Raguvos.

Tikriausiai XIII a. pab. Petkevičiai Obeliuose pasistatė klasicistinio stiliaus nedidelį medinį namą. Jo centre – keturios kolonos, virš jų – baltai nudažytas trikampis frontonas. Pastatas buvo dideliais langais, netinkuotų sienų. Į abi puses nuo centrinio statinio stovėjo oficinos. Viena iš jų buvo skirta svečiams, o kita tarnavo ūkio reikalams. Parkas ir sodas šliejosi prie ežero kranto, o ant kalno stiebėsi medinė parapijos bažnyčia, pastatyta 1629 m.

Obelių dvaro parku galėjo naudotis ir miestelio gyventojai.

Pirmojo pasaulinio karo metais dvaras sudegė. Paskutinysis jo savininkas iki Antrojo pasaulinio karo gyveno naujame dvare.

Geresnio uždarbio – į Latvijos ūkius

Kadaise Obeliuose veikė arbatinė. Ji buvo tapusi savotiška darbo birža. Sekmadieniais, po pamaldų, į ją sueidavo bernai, mergos, piemenys. Atvykdavo ūkininkų iš kaimyninės Latvijos rinktis samdinių. Yra manoma, kad Obelių ir aplinkinių vietovių žmonės eidavo tarnauti į Latviją, kurios ūkiuose labai trūkdavo samdinių. Jie už darbą gaudavo kur kas daugiau nei Lietuvoje, jau nekalbant apie maistą – svečioje šalyje samdiniai maitinti geriau.

Prie pasienio perėjimo punkto vykdavo ir samdinių turgūs. Samdiniai čia rinkdavosi su darbo įrankiais. Jeigu derybos su Latvijos ūkininku pavykdavo, samdinys turėdavo gauti leidimą dirbti kaimyninėje šalyje. Tas darbas trukdavo nuo kelių savaičių iki kelerių metų.

Obeliečiai – kovotojai iš prigimties

Obeliškiai daugelį metų kovojo už duoną, žemę, laisvę ir savo išlikimą. Istorija sugulusi vietos Laisvės kovų istorijos muziejaus archyvuose. Muziejaus eksponatus, menančius Lietuvos žmonių kovas už laisvę, jų godas ir viltis, surinko iš Obelių krašto kilęs mokytojas, kraštotyrininkas, buvęs partizanas Andrius Dručkus. Jis – šio muziejaus įkūrimo iniciatorius. A. Dručkus muziejui dovanojo didžiausią turtą – per ilgus okupacijos ir pasipriešinimo metus surinktą ir nuo sovietinio saugumo išsaugotą asmeninę kolekciją.

„Visais laikais obeliečiai aktyviai dalyvavo mūsų valstybės istorijos įvykiuose. Vietos žmonės garsėjo pažangumu ir drausmingumu“, – pasakojo muziejininkas.

Muziejaus lankytojus pasitinka eksponatai, menantys Obelius, jo apylinkes ir žymesnius krašto žmones. Obelių, kaip ir šalies istorija, – vingiuota, palikusi randų ir kaitinanti kraują. Dar 1655 m. Obeliai nukentėjo nuo Maskvos caro kariuomenės. Tais pačiais metais miestelį užėmė švedų kariuomenė. Prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, švedai Obelius sunaikino. Tačiau obeliečiai ne iš tų, kurie lengvai pasiduoda. „Tą puikiai atspindi 1831 m. sukilimas, kuriame pasižymėjo ir patys obeliečiai“, – pasakojo A. Dručkus.

1920 m., pasirašius sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos, prasidėjo atkuriamieji darbai, miestelis atgijo, veikė dideli turgūs, biblioteka, vaistinė, mokykla, kitos įstaigos ir organizacijos.

1940-ieji Lietuvai paženklinti skaudžiais įvykiais – Sovietų Sąjungos okupacija. Obeliuose nacionalizuotas kooperatyvas „Viltis“, dvaras, naikinamos tautinės organizacijos. Po metų prasidėjo žmonių trėmimai, žudymai.

Po vieno okupanto sekė kitas – vokiečiai sunaikino Obelių žydus.

Antroji sovietų okupacija 1944-aisiais atnešė vien negandų: deginamos sodybos, vykdomi areštai, į priverstinę mobilizaciją imami vyrai. „Lietuvos laukais ir keliais riaumojo sovietų tankai, negailėdami nei laukų, nei sodų, žygiavo išalkusi, bet gerai ginkluota sovietų kariuomenė. Nuo pirmųjų okupacijos dienų sovietai pradėjo planingą Lietuvos gyventojų fizinį ir dvasinį genocidą“, – taip vienoje knygoje rašęs A. Dručkus.

Kaip ir visos Lietuvos, Obelių krašto žmonės ėjo ginti gimtosios žemės. Prasidėjo ginkluotas pasipriešinimas. 1945 m. Obelių šile vyko kautynės. Sovietų kariuomenė bendromis jėgomis puolė partizanus, tačiau patyrė pralaimėjimą.

Po daugybės negandų ir netekčių obeliečiai sugebėjo pakilti naujam gyvenimui.

1942 m. obeliečiai patys projektavo ir pastatė įspūdingo dydžio paminklą krašto partizanams. Pasak A. Dručkaus, tokio masto paminklas – vienintelis Lietuvoje. Antrosios okupacijos metu milžinišką paminką bandyta įvairiausiais būdais sunaikinti. Buvo likę tik jo pamatai ir sukilėlių kapavietės. Didelėmis ir nenuilstamomis pastangomis pavyko surinkti reikiamą sumą pinigų ir 2013 m. pabaigti paminklo atstatymo darbus.

Spirito varyklos pakilimai ir nuosmukiai

Iki pradedant spausti aliejų, Obeliai garsėjo spirito varykla. Didikai įprastai imdavosi degtindarystės. Pasak muziejininko Giedriaus Kujelio, degtinės gamybą, kokybę griežtai kontroliavo valdovų išleisti įstatymai. 1511 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis leido pirkliams laisvai pirkti ir parduoti neribotus kiekius grūdų, nes daug jų buvo sunaudojama degtinei, alui ir girai gaminti.

1567 m. inventoriuje aprašytas Obelių dvaras. Prie ežero buvusi spirito varykla, tolėliau – užtvanka ir malūnas. Miestelyje gyveno 33 šeimos. Beveik visi žmonės buvo žemdirbiai. Obelių dvarui priklausė 19 kaimų, valsčiuje ir dvare buvo 45 valakai su 169 ūkiais.

„1907 m. Obelių dvaro sodyboje pastatyta tais laikais moderni spirito varykla. Statybos darbams vadovavo iš užsienio atvykę inžinieriai. Tai objektas, kuris mena beveik visų miestelio gyventojų prisilietimą. Apie 300 Obelių apylinkių žmonių bendru sutarimu kibo į darbus, nes suvokė būsimos spirito varyklos reikšmę ir naudą. Jie rinko akmenis, kuriuos atgabendavo arkliais. Visi darbai buvo atliekami rankomis, todėl akmenis ant pečių tekdavo užtempti net į 20 metrų aukštį. Tuo metu per Obelių ežerą buvo pradėtas statyti medinis tiltas, kurį vėliau Obelių gyventojai pavadino „groblumi“. Tiltas užtikrino geresnė susisiekimą. Sumontavus užsienyje pirktus įrenginius, varykloje darbavosi septyni žmonės. Gautą produkciją tiekdavo tuomet paplitusioms „karčemoms“, kurios nešė nemažus pelnus dvarininkams ir pirkliams. Kokybiški, paklausūs gaminiai eksportuoti į Latvijos Daugpilio miestą bei kitus kaimyninius kraštus“, – istorijos vingius prisiminė muziejininkas.

Obelių spirito varyklos gyvavimo aukso amžius ėmė menkti Pirmojo pasaulinio karo metais, kai Lietuvą okupavo vokiečiai. Tuomet jie dalį įrenginių išvežė į Vokietiją, susprogdino cisternas ir jų vietose įrengė skerdyklą, kur suvarydavo ir skersdavo gyvulius savo kariuomenei ir siųsti į Vokietiją. Po karo spirito varykla ištuštėjo, pradėjo griūti. Tuščiuose pastatuose laikyti grūdai, o pagrindiniame korpuse gyveno samdiniai. Tik 1932 m. Estijoje buvo pasamdyti specialistai, 1938 m. jie atstatė gamyklą ir atnaujinto jos veiklą. Tuomet per parą čia pagaminta 400 l spirito. Tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, šį verslą vėl apėmė stagnacija. Šiuo metu Obelių spirito varykla priklauso AB „Vilniaus degtinė“. Šiais metais varykla švęs 110 m. jubiliejų.

„Žalioji“ virs tikru kultūros centru

Šiandien Obelių miestas gražėja akyse. „Geriname infrastruktūrą, dėmesį skiriame keliams. Pernai buvo atnaujinta 800 m asfalto dangos, šiemet šiek tiek mažiau – 500 m. Šiuo metu obeliškiai neturi tikro kultūros centro. Susibūrimų vietą vietiniai vadina „žaliąja“, tačiau tikimės, kad netrukus šis pastatas taps tikru kultūros ir traukos centru. Reikia vietos gyventojams susiburti“, – kalbėjo seniūnas Eugenijus Narkūnas.

Obelių bendruomenė – aktyvi. Senolių klubas ruošia naujas programas, kapelos dalyvauja ir kaimyninėje Latvijoje, Subatėje, vykstančiuose renginiuose. „Atstumas iki Latvijos nedidelis, todėl nuo seno bendradarbiaujame ir palaikome ryšius su kaimynine šalimi. Rengiame ir bendrus projektus“, – teigė E. Narkūnas. Kasmet rudeniop miestelyje šurmuliuoja didžiulė šventė „Obelinė“. Praėjusiais metais renginyje dalyvavo Lietuvoje ir užsienyje žinomi atlikėjai, o renginio programa nenusileido didžiausiems festivaliams. „Tradicinė „Obelinė“ sulaukia vis didesnio žmonių susidomėjimo. Pagrindinis šventės biudžetas surenkamas iš rėmėjų. Džiugu, kad žmonės, gimę ir augę Obeliuose, bet sparnus pakėlę į didmiesčius, gimtajam kraštui padeda finansiškai. Prisideda ir stambūs, ir smulkūs verslininkai, taip surenkame šventei organizuoti reikiamą sumą“, – seniūnas džiaugėsi gimtinės nepamirštančiais kraštiečiais.

Darbo vietų yra, tačiau…

Šiandien mieste veikia Obelių spirito varykla, lentpjūvė, pavadinimą iš „Obelių aliejaus“ į Rokiškio aliejinę keičianti viena didžiausių ir pažangiausių kokybiško maistinio, pašarinio ir biodyzelino pramonei skirto aliejaus gamintoja. Anot seniūno, nemažai obelėnų dirba šiose bendrovėse.

„Mūsų miestas nuo seno garsėja šiomis gamyklomis. Čia dirbti atvyksta ir rokiškėnų. Darbo rasti galima, tik gal noro ne visi turi… Ir naujakurių nedaug. Natūralu, kad žmonės geresnio gyvenimo vyksta ieškoti į didmiesčius ar emigruoja. Darbo užmokestis miesteliuose ir didžiuosiuose miestuose skiriasi“, – dėstė E. Narkūnas. Vis dėlto, pašnekovo teigimu, Obeliai ne merdi. Vietos gimnazija pernai šventė 70 metų jubiliejų. Jaunimo yra. Veikia sporto klubas, ten renkasi sportuoti ne tik vietiniai, bet ir rokiškėnų atvyksta. „Prieš kelias savaites duris atvėrė nauja kavinė, gėlių parduotuvė. Kiek žinau, klientų nestinga, o kas bus ateityje, laikas parodys“, – pasakojo E. Narkūnas. Seniūnas viliasi, kad išvalius ežerą gyvenvietė taps dar patrauklesnė pravažiuojantiesiems ir vietiniams“, – sakė seniūnas ir ragino gyventojus dar aktyviai tvarkyti miestą, nes tvarkytinų vietų dar yra.

Miestas norintiems ramybės

Pasak sutiktos jaunos obelietės, Obeliai – tvarkingi ir ramūs. „Čia gyvena nemažai jaunų šeimų, turinčių mažų vaikų. Tik norėtųsi daugiau pramogų jaunimui, šeimoms. Net parduotuvės dirba trumpiau nei miestuose. Tai nepatogu. Tačiau nekilnojamasis turtas čia nėra labai brangus, o Rokiškio miestas – netoli, galbūt tai masina žmones apsigyventi Obeliuose“, – mąstė vietinė.

Justina Daščioraitė 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie