Rokiškio krašto muziejaus archyvų nuotr.

Garsių giminių rankose

Žemes aplink Obelių dvarą valdė Giedraičiai, Tiškevičiai, Petkevičiai. Pastarųjų pavardė gerai žinoma Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK). 1794 m. Obeliai priklausė Ignotui Petkevičiui, Ukmergės apskrities teisėjui. Po jo mirties šį dvarą paveldėjo sūnus Benediktas, vėliau – anūkas Liudvikas. XIX a. antrojoje pusėje dvarą įsigijo Rainoldas Tyzenhauzas, jam mirus, paveldėjo sesuo Marija (1827–1890), ištekėjusi už Aleksandro Pšezdzieckio. Pšezdzieckiai šį dvarą valdė iki pat Antrojo pasaulinio karo. Paskutinysis savininkas buvo Jono Pšezdzieckio ir Hermancijos Sapiegaitės sūnus Aleksandras Pšezdzieckis (1911–1944).

Iš istorikės Onos Mackevičienės surinktos medžiagos matyti, kad tikriausiai XVIII a. pab. Petkevičiai Obeliuose buvo pasistatę nedidelį medinį klasicistinio stiliaus namą. Pastato centre stovėjo kolonos, virš jų – balta spalva nudažytas trikampis frontonas. Pastato sienos netinkuotos, langai dideli, stogas keturšlaitis. Į abi puses nuo centrinio pastato, atskirtos gazonais, stovėjo oficinos. Viena iš jų buvo skirta svečiams, o kita tarnavo ūkio reikalams. Parkas ir sodas šliejosi prie ežero kranto, o ant kalvos stovėjo medinė parapijos bažnyčia, pastatyta 1629 m.

Deja, medinio pastato neaplenkė negandos – Pirmojo pasaulinio karo metais dvaras sudegė. Paskutinysis savininkas iki Antrojo pasaulinio karo gyveno naujame dvare.

Dvasinius reikalus prižiūrėjo… ekonomas

Obelių dvare, kaip ir visame Rokiškio krašte, buvo plėtojama linininkystė, kiaulininkystė, ypač pieno ūkis, orientuotas į rinką. Ignoto Petkevičiaus valdoma Obelių valda su tuo metu pažangia keturlauke žemės įdirbimo sistema buvo viena geriausių Lietuvoje. Buvo rūpinamasi ir žmonių dvasiniais reikalais, skatinama dorai gyventi ir melstis. Tai liudija Obelių dvaro ekonomui skirtos instrukcijos fragmentai (kalba netaisyta – aut. past.):

„1781 m. balandžio mėn. 23 d. Vertimas atlikinėti religines apeigas.

(…) Pirmoji pareiga yra budriai žiūrėti, kad (…) žmonių tarpe nebūtų ištvirkimo ir nebūtų daroma viešpaties dievo išjuokimo, įžeidimo, bet taip pat, kad garbė, šlovė būtų jam atiduodama, kaip aukščiausiam tvarkytojui. Jo malonybei ponui ekonomui siūloma:

  1. Kad palivarkuose esanti šeimyna, sargai, šeimininkės, mergos, piemuo, susirinkę po vakarienės į krūvą, kaip ir rytą, bendrus poterius kalbėtų, tai yra: tėve mūsų, sveika Marija, tikiu, litaniją ir katekizmą, nepraleisdami ir neatidėliodami nė vienos dienos dėl nebuvimo ko nors iš tų asmenų, kurie prie tos grupės privalo priklausyti…
  2. Taip pat reikia stropiai žiūrėti, kad visi valstiečiai eitų į bažnyčią kiekvieną sekmadienį ir šventę, tai yra kad nuo kiekvieno ūkininko būtų bažnyčioje bent vienas žmogus iš namų, o kiekvieną ketvirtą savaitę privalo būti patys, grasinat dviem lažo dienom, o jeigu ši atgaila nepataisytų, tada reikės rykštėmis nubausti.
  3. Visi privalo kasmet būtinai eiti velykinės išpažinties savo parapijoje ir pristatyti kvitelius, grasinat griežta bausme.
  4. Nemokantieji poterių ir katekizmo turi būti vyresnybės siunčiami pas savo kleboną, kad jį arba ją būtinai išmokytų.
  5. Neleisti burtų ir kerėjimų, įprastų valstiečių tarpe, traukti juos nuo visokių prietarų, nesuderinamų su krikščionišku tikėjimu ir paremtų kvailybėmis, taip sergėti nuo šventų dienų niekinimo sunkiu darbu, neleisti jo, grasinat pono ekonomo skiriama bausme.“

Dvare – Obelių mergaičių ruošos mokykla

Pažangūs dvaro savininkai ėmėsi ne tik ūkinės, bet ir šviečiamosios veiklos. Pirmasis lietuvių dienraštis „Vilniaus žinios“ 1908 m. rašė, kad grafai Pšezdzieckiai tais metais Obelių dvare įkūrė mergaičių ruošos mokyklą, kurios vedėja tapo S. Mackevičiūtė.  1910 m. joje mokėsi trisdešimt mergaičių

Mokyklai buvo duotas abiejų aukštų mūrinis namas, jame įrengtos klasės, bendrabutis, butai mokytojams. Dideliame mediniame vieno aukšto name įrengta pieninė, sūrinė ir skalbykla. Iš viso buvo skirta 4 ha sodo, 2 ha daržo, 8 ha parko, moderniai įrengta kiaulidė, tvartai, vištidė. Mokykla turėjo per 20 ha žemių.

Buvo priimamos mergaitės nuo 15 iki 25 metų. Reikėję, kad jos būtų baigusios dviklasę pradinę mokyklą, tačiau 1913 m. jau rašoma, kad „manantieji atiduoti Obelių mokyklon savo dukteris ar seseris pasirūpintų jas gerokai rusiškai ir keturių skaitliavimo veiksmų išmokyti“. Mokslas trukdavo trejus metus. Mergaitės gaudavo bendrabutį ir maistą. Gyvenančios bendrabutyje už mokslą ir išlaikymą turėjo mokėti 150 rublių per metus, o lankančios mokyklą, bet negyvenančios – 25 rublius per metus. Buvo galimybė kelioms neturtingų tėvų dukroms mokytis nemokamai.

Čia dirbo penkios mokytojos. Jos lietuviškai ir rusiškai dėstė žemės ūkio disciplinas, bitininkystę, daržininkystę, sodininkystę, pienininkystę, aritmetiką, kirpimą, virimą, siuvimą, mezgimą, skalbimą. Mokyklos nuostatai dar leido mokytis audimo ir pynimo, kitų dalykų. Taip pat mokė lietuvių ir lenkų kalbų. 1913 m. pradžioje įsigytos dvi mezgimo mašinos, surasta mezgimo mokytoja. Nemokančios privalėjo mokytis siūti.

1912 m. Pšezdzieckis paskyrė mokyklai penkias karves, dvi iš jų olandų veislės. Mokykla laikė įvairių veislių ančių, kalakutų, vištų, jorkšyrų veislės kiaulių (tai didžiųjų baltųjų kiaulių veislė, išvesta Anglijoje, Jorkšyro grafystėje – aut. past.), bitynui skirta 13 avilių bičių. Trečiais mokslo metais mokinės specializuodavosi pasirinktoje vienoje ar dviejose ūkio šakose.

1913 m. čia mokėsi 70 mergaičių. 1914 m. išlaikė egzaminus ir mokyklą baigė 22 mergaitės. Mokyklos mokinės pagal išgales dalyvavo Obelių kultūrinėje veikloje.

Taigi per neilgus gyvavimo metus mokykla augo, plėtėsi, atsirasdavo naujų disciplinų, kito mokestis už mokslą. Apie 1910–1911 m. valdžia mokyklai skirdavo 8 tūkst. rublių pašalpą per metus. Tačiau viską sujaukė Pirmasis pasaulinis karas – 1915 m. caro patikėtiniai, vokiečių vejami iš Lietuvos, išsivežė mokyklos kilnojamąjį turtą ir ją likvidavo. Po Pirmojo pasaulinio karo mokykla nebeatkurta. 1918 m. „Lietuvos aide“ dar pasirodė informacija, kad B. Miniotaitė-Bajorienė, gyvendama Jaroslavlyje, rūpinasi grąžinti į Lietuvą Obelių ūkio mokyklos turtą, tačiau tai padaryti nepavyko. 1921 m. buvusio ūkio mokyklos patalpose įrengta stovykla ir karantinas grįžtantiems į Lietuvą pabėgėliams.

Veikė „darbo birža“

Dideliame dvare dirbo daug samdinių: bernų, mergų, ūkvedys, stalius, kalvis ir kt. reikėdavo plušėti nuo 6 iki 20 val., pietų pertrauka – 2 val. Už darbą samdiniai gaudavo grūdų, sklypelį žemės, iš kurio užsiaugindavo vieną kitą gyvulį, pasisodindavo bulvių, daržovių. Dvaro ponas Pšezdzieckis važinėdavo lengvuoju automobiliu, studijavo agronomiją Dotnuvoje ir pavyzdingai ūkininkavo. Dvarą puošė didžiulis parkas, kuriuo naudojosi visi miestelio gyventojai. 1938 m. buvo pasodintas naujas parkas tarp miestelio ir geležinkelio stoties.

Labai paplito padienių darbas: mažažemiai, sunkiai vertęsi iš savo ūkių, darbymečiu eidavo uždarbiauti į dvarus, pas turtingus ūkininkus arba į Latviją. Obelių arbatinė tapo tarsi darbo birža, į ją rinkdavosi sekmadieniais, po pamaldų. Suvažiuodavo, sueidavo bernai ir mergos, piemenys. Atvykę ūkininkai rinkdavosi samdinius. Pasienyje esančių Obelių žmonės mieliau eidavo tarnauti Latvijoje nei Lietuvoje, nes ten ūkiuose trūko žmonių, tad mokėdavo dukart daugiau, geriau maitindavo.

Prie pasienio perėjimo punktų vykdavo vadinamieji samdinių turgūs – ateidavo samdiniai su darbo įrankiais, suvažiuodavo ūkininkai iš Latvijos. Samdiniai Latvijoje dirbdavo įvairiai – nuo kelių savaičių iki kelerių metų.

Įgriuva užminė mįslę

Buvusi Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Ona Mackevičienė priminė seną istoriją, nutikusią 1974 m. Tuomet netikėtai įgriuvo centrinis Obelių kapinių takas. Buvo kalbama, kad keletas obeliečių buvo įlindę į atsivėrusį rūsį ir ten rado kriptas bei karstus. Gandus apie rūsius ar net požemį, kuriuose esą palaidoti buvę miestelio valdytojai arba Napoleono kariuomenės aukšto rango karininkai, sustiprino faktas, kad šalia įgriuvos stovėjo marmurinis obeliskas su Konstantino Petkevičiaus pavarde. Tais pačiais 1974 m. nepažįstamas vyriškis muziejininkams atnešė žalvarinę lentą su užrašu. Restauravus paaiškėjo – tai yra kriptos arba karsto fasadinės pusės atminimo lenta. Užrašas skelbė, kad čia palaidotas Kauno gubernijos garbės kuratorius, našlaičių globėjas Liudwik Pietkiecicz, miręs 1872 m. Iš istorinių šaltinių paaiškėjo, kad jis buvo miestelio valdytojas ir paskutinis jo savininkas. Tai 1831 m. sukilėlių būrio vado Mykolo Petkevičiaus, užėmusio Ukmergę, sūnus Liudvikas. Spėjama, kad buvusios įgriuvos vietoje ir buvo valdytojo kapas. Muziejininkai manė, kad rūsys galėjo būti visos Petkevičių giminės laidojimo vieta.

Tačiau konkrečiai nieko nebuvo galima pasakyti, nes rūsys per keletą dienų buvęs užverstas žvyru, o apie 2000 m. kalbinti liudininkai nieko aiškiai neprisiminė. Tik viena obelietė pasakojo, kad jos penkiametis sūnus tame rūsyje matė žmogaus kaukolę ir trikampę žalsvos spalvos lentą su lenkiškais užrašais. Dar po kurio laiko toje vietoje išties rasta žmogaus kaukolė. Ji palaidota duobėje.

Ar iki šių dienų kas nors paaiškėjo? Daugiau niekas šia istorija nesidomėjo, nes tai ne vien istorikų, bet ir archeologų sritis.

Eksponatas tūno saugykloje

1974 m. į Krašto muziejų atneštas eksponatas saugomas jo saugyklose. Istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis pateikė įdomią informaciją: „2017 m. spalio 3 d. Rokiškio krašto muziejuje lankėsi Petkevičių giminės palikuonys iš Kanados ir Lenkijos. Jų kelionės tikslas – aplankyti istorines Lietuvos vietas, susijusias su Petkevičių gimine. Muziejuje yra saugomas Liudviko Petkevičiaus (mirė 1872 m. kovo 14 d.) sidabruoto sarkofago fragmentas.“ Būtent su šiuo eksponatu nusifotografavo muziejų aplankę Petkevičių palikuonys. Pasak G. Kujelio, Petkevičių giminė nuo 1758 m. iki XIX a. antrosios pusės buvo Obelių ir nuo 1724 m. iki XIX a. pradžios Kamajų dvarų savininkė. Vėliau šiuos dvarus iš Petkevičių įsigijo Tyzenhauzai.

P.S. Straipsnyje panaudota medžiaga iš Rokiškio krašto muziejaus archyvų, knygos „Lietuvos valsčiai. Obeliai. Kriaunos“.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie