V. Bičiūnaitės, Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose ir Zitos Meškauskienės asmeninio archyvo nuotr.
Prie Dirdų

Pradžia

Obeliai minimi 1567 m. Miestelis pradėjo vystytis 1872–1873 m. nutiesus geležinkelio liniją Radviliškis–Daugpilis. Be stoties,  čia buvo elektros generatorius, du malūnai, lentpjūvė, traukinių remonto dirbtuvės. Ketvirtadieniais vyko turgaus diena. Ūkininkai iš viso valsčiaus atvykdavo parduoti ar nusipirkti įvairiausių produktų.

Stovi malūnas prie kelio

Obelių malūnas minimas jau nuo XVI amžiaus. Bėgant metams tai buvo įvairių įtakingų dinastijų nuosavybė. Jis priklausė grafams Tiškevičiams, Petkevičiams, Tyzenhauzams, Pšezdzieckiams. Pastatytas ant kalvos gražioje vietoje, šalia ežero, vaidino nemažą vaidmenį ekonominiame gyvenime:  malė grūdus, pjovė medieną, aprūpino elektra dvarą ir miestelį, mat malūne buvo įtaisyta pažangi turbina, atgabenta iš užsienio.

Tačiau XX a. unikalaus statinio, atlaikiusio karus,  šlovė prigeso. Sovietiniais laikais stovėjo apleistas, niekas juo nesirūpino. Atgavus nepriklausomybę akį traukiantis pastatas privatizuotas, gražiai sutvarkytas ir pritaikytas svečių bei pravažiuojančių žmonių  priėmimui, bet ekonominiai svertai pasisuko kita linkme, veiklą teko nutraukti. Nebeveikiantis, uždarytas malūnas traukė prašalaičių dėmesį, todėl buvo išgrobstytas jo vidus, kilo gaisras. Dabartinis savininkas jį vėl suremontavo, sutvarkė. Šiuo metu malūnas vėl turi šeimininkus ir atgimsta naujam gyvenimui. Jis kol kas nėra nuolat atviras lankytojams, bet visada kviečia pasivaikščioti ir pasigrožėti juo iš išorės.

Istorikas Aloyzas Petrašiūnas teigia, kad dabartinės Lietuvos teritorijoje XIX–XX a. sandūroje buvo apie 2 tūkst. vėjo malūnų (panašiai tiek buvo ir vandens malūnų). Vėjo malūnai būna dviejų tipų: stiebiniai (atgręžiami į vėją visu korpusu) ir kepuriniai (atgręžiama tik viršutinė malūno dalis). Obelių malūnas kepurinis.

Medinė išliko tik nuotraukose

Senosios geležinkelio stoties atvaizdų galima rasti Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose ekspozicijoje. Muziejininkas Andrius Dručkus rodo nuotrauką, kurioje užfiksuota Antrojo pasaulinio karo metu sudeginta medinė geležinkelio stotis. Šalia – piešinys, vaizduojantis 1941 m. birželio 14–16 d. vykusius trėmimus į Sibirą.  Jo autorius V. Vogusevičius. A. Dručkus pasakoja, kad tai asmeninės kolekcijos paveikslas, gautas apie 1946 m. Sovietmečiu jo ypač ieškojo saugumiečiai.

Tarp eksponatų – ir iš Obelių geležinkelio stoties 1941 m. birželio 14–18 d. į TSRS ištremtų asmenų sąrašas (gautas iš Rokiškio krašto muziejaus bylų). Jame 97 žmonės iš Obelių valsčiaus, daugiausiai ūkininkai, mokytojai, tarnautojai. Penkiolika žmonių iš Obelių miestelio.

Buvę daug judėjimo

Vietoj medinės šiek tiek kitoje vietoje buvo pastatyta kita stotis. Deja, šiuo metu ji savo funkcijų nebeatlieka.

Kalbėjomės su Zita Meškauskiene, ilgamečio buvusio geležinkelio stoties viršininko Edvardo Meškausko žmona, gyvenančia šalia stoties pastato esančiame daugiabučiame name. E. Meškauskas gimė Ukmergėje 1933 m., ten 1952 m. baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus geležinkelių transporto technikumą, kurį baigė 1957 m. įgydamas eismininko specialybę. Mokydamasis atliko karinę tarnybą. 1957 m. rugpjūčio mėnesį buvo paskirtas Batakių (Tauragės r.) geležinkelio stoties budėtoju.

„Edvardą į Obelius dirbti atkėlė 1970 m. gruodžio mėnesį iš Tauragės rajono Batakių geležinkelio stoties. Tuose kraštuose mano tėviškė. Obeliuose jis išdirbo iki mirties – 1992 m. balandžio mėnesio“, – pasakojo moteris. Ji negaili gražių žodžių vyrui: tai buvo inteligentiškas, mylintis savo darbą, apsiskaitęs žmogus. Čia jis vadovavo  šešiolikos žmonių kolektyvui. „Atsikėlę čia buvome apgyvendinti šito paties namo antrame aukšte. Tik po vyro mirties įsigijau butą pirmajame aukšte, nes patogiau, nereikia lipti laiptais. Kai atvykome, šiame pastate irgi buvo butai, dar geležinkeliečių parduotuvė (ją aprūpindavo prekėmis iš Šiaulių ir Daugpilio). Joje pirkdavo visi, ne tik dirbantys geležinkelyje. 1992 m. pastate įsikūrė muitinė, jos darbuotojai tikrindavo prekinius ir keleivinius traukinius, kitame gale – pasienio policija. Dabar name gyvenama penkiuose butuose, o iš viso name – aštuoni butai“, – prisiminė Z. Meškauskienė.

Kaip gyvavo stotis tuo metu? „Vyko daug iškrovimo ir pakrovimo darbų. Buvo išvežamas Obeliuose pagamintas spiritas. Ši stotis daugiausia aprūpindavo Zarasų kraštą. Dirbo keturi  budėtojai, iešmininkai, elektrikas. Tuo metu labai buvo prižiūrėta aplinka – visur gėlynai. Atvažiavę iš Šiaulių sakydavo, kad čia labai gražu“, – neslėpė nostalgijos pašnekovė.

Traukiniai dunda pro šalį

2001 m. keleivinių traukinių eismas iš Šiaulių dėl mažo keleivių srauto sutrumpintas iki Rokiškio. 2010 m. Vyriausybė nutarė uždaryti Obelių geležinkelio stotį motyvuodama galimu AB „Lietuvos geležinkeliai“ lėšų sutaupymu bei krovininių traukinių pagreitėjimu.

Taigi dabar traukinių sąstatai tik pradunda pro šalį – į Rokiškį arba į Šiaulių pusę.  Nebereikalingi bėgiai išardyti, palei stoties  pastatą iš grindinio kalasi žolė. Tvarkingai užsandarinti langai ir durys liudija – pastatas turi šeimininką. Pasak Z. Meškauskienės, patalpos išnuomotos autoservisui.

Geležinkelio stotis – Birželio sukilimo liudininkė

Geležinkelio stoties istorija susijusi su 1941 m. birželio sukilimu. MGB transporto skyriaus agentūrinėje byloje pateikti faktai liudija: Obelių stotyje ir prie jos įsikūrusiose vietovėse veikė praeityje aktyvių šaulių grupė, priešiškai  nusiteikusi sovietinės santvarkos Lietuvoje atžvilgiu.

Atskira byla užvesta Gurijui Kateščenkai. Šalia kaltinimo dalyvavus Birželio sukilime, jis dar buvo kaltinamas tuo, kad, turėdamas dailininko-skulptoriaus išsilavinimą,  piešė Vokietijos vadovų portretus ir pagal savo sukurtą projektą pastatė Obeliuose  paminklą žuvusiems kovose su sovietiniais partizanais ir Raudonąja armija.  Jo brolis Ivanas Kateščenka  už dalyvavimą sukilime buvo nuteistas 20 metų pataisos darbų lagerio su turto konfiskavimu ir teisių atėmimu 5 metams, o kiti penki teisiamieji – po 10  metų su turto konfiskavimu ir teisių atėmimu 5 metams.

Iš šios baudžiamosios bylos dokumentų daroma išvada, kad Birželio sukilimui Rokiškio apskrityje rengtasi iš anksto dar prasidedant VokietijosSSRS karui Obeliuose jau sukurtas sukilėlių būrys. Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sukilėliai rinkosi prie Stasio Pupelio namų, o iškilus klausimui, kur gauti ginklų, policininkas Bulovas  pasiūlęs eiti į Obelių geležinkelio stotį, kur vagonuose esą Raudonosios armijos paliktų ginklų. Juos sukilėliai iš tikrųjų rado ir apsiginklavo. Apie sukilimo eigą žinoma tik tiek, kad sukilėliai apšaudė besitraukiančius Raudonosios armijos  dalinius ir sovietinį-partinį aktyvą.

Stotyje, dar iki pasirodant vokiečiams, buvo suformuotas atskiras sukilėlių būrys, kuris, nors pakluso Obelių miesto sukilėliams ir vykdė M. Kurkliečio nurodymus, tačiau jo uždavinys buvo geležinkelio stoties ir jos turto apsauga nuo sunaikinimo, sugadinimo. Nuo diversijų saugomas ir geležinkelio ruožas. Tardomas I. Kateščenka nurodė būryje buvus 17–20 žmonių. Toks sąlyginai didelis žmonių skaičius aiškinamas taip: sukilėlių būrys buvo formuojamas iš tarnautojų ir darbininkų, priklaususių šauliams. O tokių buvo beveik visi.

Paminklas neišliko

Birželio sukilimo dalyviams atminti paminklo projektą sukūrė ir darbams vadovavo Gurijus Kateščenka, tuo metu dirbęs Obelių geležinkelio stotyje kelio darbininku-remontininku.

Kaip jis atvyko į Obelius? Pasirodo, atvyko pas brolį Joną (kai kuriuose dokumentuose jis minimas kaip Ivanas), kuris dirbo  Obeliuose geležinkelių plento kelio meistru. Gurijaus teigimu, paminklą suprojektavo  ir pastatė policijos vietinio viršininko ir Obelių klebono Leono Virkučio pavedimu. Paminklo detalės – Kristaus ir karių galvos – pagamintos šalia geležinkelio stoties buvusioje pirtyje, trumpam laikui paverstoje kūrybinėmis dirbtuvėmis.  Taip yra pasakoję Gurijaus dukterėčia Galina ir Aleksas Grabauskas.

Paminklas buvęs greitai pastatytas. Taip manoma, nes tardymo metu G. Kateščenka nurodė jį statęs 1941 metų rudenį. Atidengimas buvo iškilmingas, kalbas sakė klebonas L. Virkutis, sukilimo vadas M. Kurklietis, Kazimieras Varanauskas ir I. Kateščenka.

Tuo metu toks paminklas Birželio sukilėliams buvo vienintelis visoje Lietuvoje.  Deja, jam nebuvo lemta išlikti. Antrosios sovietinės okupacijos metais – XX a. šeštajame dešimtmetyje – jis buvo nugriautas.

Apie paminklo autorių

Vilniaus sentikių cerkvės  krikšto aktų knygoje įrašyta, kad 1910 m. rugpjūčio 1 d. pakrikštytas  Gurijus Kateščenka, gimęs 1910 m. liepos 12 d. Įdomu tai, jog jo tėvas taip pat buvo geležinkelietis – dirbo kelio meistru. Tėvai į Lietuvą atsikėlė iš Pskovo, tada apsigyveno Kyviškėse.

Kelių ruožo darbininku Gurijus pradėjo dirbti nuo 14 metų, tuometinėje Lenkijos teritorijoje buvusioje Kenos geležinkelio stotyje, vėliau – Kyviškių geležinkelio stotyje. 1925–1928 m. mokėsi Vilniuje, dailės mokyklos skulptūros skyriuje. Vėliau įstojo į žemės ūkio mokyklą, kurią baigė 1931 m. Tada pasiliko dirbti praktikantu mokyklos šiltnamių ūkyje ir neakivaizdiniu būdu mokėsi aukštojoje žemės ūkio mokykloje. Jam sekėsi – 1936 m. baigė Varšuvos aukštąją žemės ūkio mokyklą ir gavo inžinieriaus-sodininko diplomą bei gerą vietą Lydoje (tuometinėje  Lenkijos teritorijoje). Jis kopė karjeros laiptais ir jam pasiūlyta įrengti Lydos kultūros ir poilsio parką. G. Kateščenka atvažiavo į Vilnių pirkti sėklų kuriamam parkui apželdinti.

Vilniuje jį užklupo Antrasis pasaulinis karas. Palikęs sugedusią mašiną, kartu su vairuotoju pėsčiomis grįžo į Lydą. Namuose neberado šeimos, nes ji jau buvo pasitraukusi.  Vyras grįžo į Lietuvą, apsistojo pas žmonos seserį Šalčininkuose. Tačiau nedideliame miestelyje atsiradęs svetimas žmogus kėlė įtarimų, todėl Gurijus išvyko į Vilnių ir apsistojo pas dėdę. Bet čia taip pat buvo nesaugu – vokiečių patruliai dažnai tikrindavo dokumentus. Tada nusprendė važiuoti  į Obelius pas brolį, dirbantį geležinkelio stotyje kelio meistru. Atvykęs čia dirbo kelių ruožo darbininku, po to kūriku ir tabelininku.

Taigi sumanymas įrengti Lydos kultūros ir poilsio parką neišsipildė, nes prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, nubloškęs išsilavinusį jaunuolį į tolimą užkampį. Tačiau Obelių miestelio istorija jau, ko gero, nebeįsivaizduojama be šio žmogaus įnašo, nes pagal jo projektą sukurtas paminklas atstatytas Lietuvos Nepriklausomybės metais – 2014 m. birželio 22 d. Miestelio kapinėse jis tapo vienu iš traukos centrų.

P. S. Rengiant straipsnį, naudotasi Laisvės kovų istorijos muziejuje Obeliuose esančia medžiaga.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie