V. Bičiūnaitės ir Obelių ir Lailūnų kaimo bendruomenės archyvo nuotr.

Obelių miesto praeitis

Rašytiniuose šaltiniuose Obelių miesto vardas pradėtas minėti tik nuo XVI a. pradžios – 1519 m., kai čia jau buvo miestelis ir dvaras, karališkoji, arba Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda.

1529 m. sutartyje, kurioje nustatyta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Livonijos siena, miestelis minimas kaip pasienio valsčius, 1533 m. – kaip valsčius ir miestelis. 1551 m., kaip miestelis prie valdovo dvaro, Obeliai turėjo mokėti 5 kapas grašių sidabrinės mokestį (kiek Alytus, Raseiniai, Kernavė). Tai rodo gyvenvietės išaugimą, jos reikšmės padidėjimą.

1567 m. inventoriuje aprašytas Obelių dvaras. Prie ežero jau stovėjo spirito varykla, užtvanka ir malūnas, miestelyje gyveno 33 šeimos. Obelių dvarui priklausė 19 kaimų.

Miestelis ir dvaras ėjo iš rankų į rankas. 1586 m. dvaras su miesteliu įkeičiamas kunigaikščiui Martynui Daumantui Giedraičiui už 3 600 kapų grašių, 1610 m. duodamas valdyti LDK medžiokliui Jonui Naruševičiui. 1615 m. dvarą vėl valdo kunigaikštis M. D. Giedraitis, po to jis tenka Upytės maršalui Kristupui Bialozarui. 1629 m. įkurta parapija ir pastatyta medinė bebokštė bažnyčia. Iki tol obeliškiai meldėsi koplyčioje.

1645 m. visa Obelių valda su miesteliu ir minėta skola atiduodama valdyti valdovo rūmų dvariškiui Jonui Buinickiui. Apie XVII a. vidurį valda pereina į Tiškevičių rankas. 1757 m. Juozapas ir Ona Tiškevičiai pardavė dvarą Ukmergės žemės teisėjui Jeronimui Petkevičiui ir jo žmonai Elžbietai Subinskaitei. Valdai priklausė 15 kaimų, gyveno 35 šeimos, iš jų 15 – žydų. Neaišku, kada Obeliuose įsikūrė žydų bendruomenė. 1567 m. inventoriuje žydai dar neminimi, po poros šimtų metų miestelyje surašyti 89 gyventojai žydai (17 šeimų). 1797 m. Obelių dvaro savininkas tebebuvo Ignotas (Jeronimo sūnus) Petkevičius.

Carinės Rusijos laikais Obeliai buvo Zarasų (Novoaleksandrovsko) apskrities valsčiaus centras. 1858 m. leista antradieniais rinktis turgui, pastatyta pašto stotis ir smuklė.

1868 m. Obeliuose buvo 232 gyventojai, tačiau per 1897 m. Rusijos gyventojų surašymą jau užfiksuoti 975 gyventojai. Tai lėmė miestelio plėtimasis ir pagyvėjusi prekyba, nes 1872–1873 m. netoli nutiestas Radviliškio–Daugpilio platusis geležinkelis.

1880 m. Reinoldui Tyzenhauzui mirus, Obelius, Rokiškį ir kitus dvarus paveldėjo jo sesuo Marija Tyzenhauzaitė-Pšezdzieckienė. Ši giminė Obelius valdė iki 1940 m.

1899 m. patyrė sukrėtimų – žydų ritualinėje pirtyje kilo gaisras ir sudegė miestelio centrinė dalis: 24 gyvenamieji namai su visais kiemo pastatais, 10 krautuvių, skolinamoji-taupomoji kasa, klebonija, o iš bažnyčios liko tik mūro sienos. Bažnyčia atstatyta ir praplėsta 1900 m.

1911 m. Obelius vėl nusiaubė gaisras – liepsnose pražuvo apie 40 namų. Tais pačiais metais atidarytas paštas, po dvejų metų įvestas telegrafas.

Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. rugsėjo 13 d., vokiečių kariuomenė užėmė Obelius, išgrobstė dvaro turtus, išvežė dalį spirito varyklos įrenginių, susprogdino cisternas, patalpose įrengė rekvizuotų gyvulių skerdyklą. 1920 m. veikė tik vėjo malūnas, ištuštėjusi spirito varykla pradėjo griūti, bet miestelis pradėjo atsigauti, atkurta pradžios mokykla. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje buvo 976 gyventojai. 1927 m. prijungus Kriaunų valsčių, Obeliai tapo Rokiškio apskrities didelio valsčiaus centru.

Prie geležinkelio stoties įrengta muitinė su sandėliais ir šaldomaisiais vagonais. Veikė geležinkelio remonto dirbtuvės, geležinkeliečių poilsio namai, įsteigtas žemės ūkio kooperatyvas „Viltis“, 1925 m. pradėjo veikti pieninė. Ketvirtajame dešimtmetyje plėtėsi ūkinė veikla: veikė 19 krautuvių (iš jų 14 žydų), elektrinė geležinkelio stotyje, malūnas, lentpjūvė, muitinė, girininkija (Audronių k.), pasienio, vidaus ir geležinkelio policijos įstaigos, viešoji biblioteka (nuo 1933 m.), paštas, vaistinė, ligoninė (nuo 1940 m.), sveikatos punktas; dirbo gydytojas, akušerė, veterinarijos felčeris. Obeliuose rinkdavosi dideli turgūs, veikė keliolikos religinių, tautinių, visuomeninių organizacijų skyriai, choras, du orkestrai. Taip pat iškilo naujų pastatų: Kipro Petrausko pradžios mokykla, Šaulių namai, pieninė, muitinės sandėliai. Vytauto, Dariaus ir Girėno gatvės senojoje miestelio dalyje buvo išgrįstos akmenimis, pakloti šaligatviai. 1938 m. pradėjo veikti atnaujinta spirito varykla.

Nepriklausomybės metais didelė dalis Obelių ir Rokiškio dvarų žemės iš Jono Pšezdzieckio buvo nusavinta. 1940 m. prasidėjusios Sovietų Sąjungos ir fašistinės Vokietijos okupacijos paveikė viso krašto gyvenimą.

Dabartiniais duomenimis, mieste gyvena per 900 žmonių.

Mokyklos istorijoje – koncertas po du litus

Pirmoji mokykla Obeliuose pradėjo veikti 1777 m. Joje mokėsi tik 15 vaikų. Numalšinus 1830–1831 m. sukilimą, visoje Lietuvoje pradeda veikti valdiškos rusiškos mokyklos, nors išliko ir kai kurios lietuviškos. Viena jų – Obeliuose. 1864 m. uždraudus lietuvišką spaudą, visame krašte veikė tik rusiškos mokyklos. Tokia mokykla Obeliuose įsteigta 1867 m. Žinoma, kad, nepaisant draudimų, vykdavo ir lietuviški vakarai. Nuo 1905 m. miestelyje veikė lietuviška mokykla. 1920–1928 m. ji glaudėsi mūriniame pastate Vytauto gatvėje – ten, kur dabar autobusų stotelė. Čia buvo keturi skyriai, už mokslą mokėti nereikėjo. Mokytojas, turįs mokytojo cenzą, gaudavo per mėnesį 280 litų, o neturintis mokytojo cenzo – 240 litų. Mokytojo atlyginimas priklausė ir nuo ištarnautų metų.

Mokytojai būdavo aprūpinami butu prie mokyklos arba jiems išmokėdavo pinigų nuomai – po 20 litų per mėnesį. Mokinių buvę daugiau kaip šimtas, juos egzaminuodavo 4 ir 6 klasėse.

Tuo metu pradėta rūpintis tipinės pradinės mokyklos statyba Jono Jablonskio gatvėje. Statybai lėšų skyrė valsčius, deja, jų pasirodė per mažai. Tačiau padėtį išgelbėjo liaudies artistas Kipras Petrauskas, mat jis vaikystėje lankydavosi Obeliuose pas čia vargoninkavusį brolį Miką Petrauską. Dainininkas surengė miestelyje koncertą, už įėjimą surinkdamas po du litus. Surinktas lėšas (500 litų) dainininkas skyrė būsimiems mokyklos statybos darbams.

1935 m. birželio pradžioje iškilmingai pašventintas kertinis mokyklos pamato akmuo. Pagerbdami žymųjį artistą ir atsidėkodami už suteiktą paramą, obeliečiai pasiekė, kad mokykla būtų pavadinta K. Petrausko vardu. Naujasis pastatas duris atvėrė 1936 m.

Nuo 1946 m. prasideda vidurinės mokyklos istorija. Mokinių skaičius mokykloje ėmė sparčiai didėti. 1950 m. mokyklą baigė jau 28 abiturientai. Keitėsi mokyklos direktoriai, keitėsi pastatai. 1973 m. duris atvėrė dabartinis mokyklos pastatas.

Šiuo metu gimnazijoje mokosi 219 mokinių.

Savitumai

Obeliuose daug kas savita – paminklai Obelių mokytojams ir 1941 m. birželio sukilimo dalyviams bei sovietinėms aukoms atminti, Laisvės kovų istorijos muziejaus ekspozicijos, sutvarkytas Ramintos parkas, šaltinis…

Šių metų gegužės pradžioje gyventojai buvo kviečiami imti kastuvą, laistytuvą ir drauge sodinti Obelių 100-mečio sodą sklype tarp gimnazijos ir Mechanizatorių gatvės. Seniūno pavaduotoja Aldona Žėkienė sakė, kad į kvietimą atsiliepė nemažai vietinių ir svečių, tad pasodinta daugiau nei šimtas obelaičių. Tą iniciatyvą nutarta pratęsti „Obelinėje“. Organizacinė komisija parūpino sodinukų ir visi norintieji galėjo pasodinti savąją obelį. Taip atsirado ir Obelių krašto garbės piliečių sodinta obelaičių alėja. Vasara pasitaikė sausa, todėl baimintasi, ar vaismedžiai prigis. „Didelis džiaugsmas – jos prigijo. Laistė ir bendruomenės nariai, ir seniūnijos darbininkai“, – džiaugėsi A. Žėkienė.

Nekoks likimas ištiko per pirmąsias „Obelines“ pasodintų obelaičių sodą Ramintos parke, prie Rastupio upelio. Daug jų išvogta. Atsodinta, bet ir vėl išvogta. Ar vagys išrovė ir garsaus atlikėjo Alvydo Lukoševičiaus (Obuolio) sodintą obelį? „Ne, šitos nepalietė“, – apie idėjos pradžią kalbėjo seniūno pavaduotoja ir vylėsi, kad žmonės taps sąmoningesni, tad Obelių 100-mečio sodas gyvuos. 

„Gamina“ idėjas

Taigi bene ryškiausiai Obeliai suspindi per tradicinę „Obelinės“ šventę.

Nevietiniai stebisi – daug didesni miestai ir garsesni festivaliai kažin ar sukviestų į krūvą tiek garsių, populiarių atlikėjų. Obeliečiams tai pavyksta. Tačiau minėti koncertai sudaro tik dalelę šventinių renginių, kurių nepadarysi be veiklių žmonių entuziazmo ir iš jo atsirandančių idėjų.

Kad jų pakaktų, matyt, neatsitiktinai per šiųmetę „Obelinę“ gimnazijoje suorganizuotas jau antrasis „Idėjų fabrikas“ – vyko jaunimo diskusija apie miesto dabartį bei ateitį. Diskusiją vedė svečias Šarūnas Savickas – jaunas perspektyvus dizaineris, laužantis įprastas gyvenimo normas. Jis autostopu apkeliavo pasaulį, įsuko socialinių verslų stovyklą ir savo patirtimi dalinasi su Lietuvos mokyklų vyresnių klasių moksleiviais. „Idėjų fabrike“ svečias papasakojo, kokie yra privalumai gyventi provincijoje. Dvi jaunimo komandos koncentravosi į idėjų generavimą. Gavęs idėjų sąrašą, svečias paprašė Obelių seniūno telefono numerio. Jį gavęs, tuoj pat jam paskambino, įjungė garsiakalbį, pranešė, kad jo klauso būrys žmonių, ir vardindamas idėjas išklausinėjo, ką įmanoma padaryti, o ko – ne. Taip Š. Savickas parodė jaunimui, kad jei kažko nori, tereikia imti ir daryti. Apibendrinus visų komandų pokalbių rezultatus, išaiškėjo, kad jaunimas labiausiai nori tokių sportinių, kultūrinių ir bendruomeninių dalykų: atviros erdvės sportui su krepšinio aikštele, lauko treniruokliais, bėgimo takeliais su specialia danga, susitikimų su įdomiais žmonėmis, erdvės ir kitokiai veiklai (nuo filmų žiūrėjimo iki stalo žaidimų ar verslo kūrimo). Organizatoriai nutarė: sportinius reikalus judins rimčiau, tad netgi kitais metais  įmanoma turėti sporto zoną, kurioje per „Obelinę“ bus galima žaisti naktinį krepšinį.

Netikėta idėja išsirutuliojo vakare aptariat rezultatus – kitais metais per „Obelinę“  organizuoti stalo žaidimų dieną ar bent vakarą.

Dviejų gatvių kaimas

Priešingoje Rokiškio rajono pusėje, Pandėlio miesto pradžioje pasukus į žvyrkelį, vedantį Lailūnų kaimo kryptimi, ir pavažiavus apie keturis kilometrus galima pamatyti rodyklę į Obelius. Ji informuoja – iki šios vietovės likę 3 kilometrai. Į atokų kaimą veda siauras keliukas, kokių pilna visoje Lietuvoje. Tai vienas iš trijų keliukų į Obelių kaimą, kuriame tik dvi gatvės – Stanislovo Riautos ir Šilelio. Tvarkingas, prižiūrėtas sodybas ir vienkiemius supa medžiai ir, regis, gyvenimas sustojęs, bet čia iškart pajusi – gyvena ūkininkaujantys žmonės, nes ganyklose tebesigano karvės, daugelio lietuvių juokais planuojamos įtraukti į Raudonąją knygą, driekiasi dirbami laukai. Kaimo pradžią žymi 1903 m. jaunimo pastatytas kryžius. Anksčiau jis stovėjo kitoje vieškelio pusėje, bet 1923 m. perkeltas (tai liudija iškaltas įrašas) arčiau kaimo. Perkėlimo priežastys nutylimos.

Apie priklausymą ir pelnus

Norėdamas sužinoti kaimo istoriją, turi belstis į gretimo Kupiškio rajoną, mat šie Obeliai susiformavo XVI a. viduryje Valakų reformos metu ir priklausė Kupiškio valsčiui. 1919–1950 m. kaimas priklausė Rokiškio apskrities Pandėlio valsčiui, o 1950–1962 m. – Pandėlio rajonui.

Rašytiniuose šaltiniuose Obelių kaimas minimas nuo 1581 m., kuomet vadinosi Meinartais. Tuomet minimi kaimo gyventojai Jurgis Gavėnavičius, Raupius Vabalionis (jo naujai pastatytą trobą Kupiškio seniūnijos vietininko G. Kapčio nurodymu atsiųsti valstiečiai nugriovė ir nuvežė į Kupiškio dvarą), Matulis Jonavičius, Jokūbas Paulavičius. 1603 m. greta senojo kaimo pavadinimo slaviškai minimas ir naujasis – Abeliai. Tada čia buvę 14 valakų žemės. 1610 m. jis, kaip karaliaus dovana, priskiriamas Jonui Raiskiui. Vienu metu čia buvę net 47 valstiečiai. Kaimas labai nukentėjo per XVII a. karus su Švedija. XIX a. penktajame dešimtmetyje, panaikinus Kupiškio seniūniją, priskirtas Virbališkių valstybiniam dvarui. Tuo metu jame gyveno 173 žmonės. Valstiečiai turėjo 177 pastatus, laikė 38 arklius, 33 jaučius, 47 karves, 49 kiaules. Jie nuo kiekvieno sklypo mokėjo beveik 16 rublių činčo mokestį. Žydo Leibos Abelovičiaus nuomojama medinė „karčema“, buvusi kaimo gale, duodavo dvarui 80 rublių metinį pelną. Vėliau, kai čia tvarkėsi Leibos sūnus Jankelis, pelnas tesiekė 10 rublių.

Tapo susirėmimų vieta

1915 m. kaimo ribose vyko įnirtingi rusų ir vokiečių kariuomenių susirėmimai, kaimas tapo fronto linija ir beveik visiškai sudegė. Žuvo daug karių. Šalia esančiose kapinaitėse palaidoti 169 vokiečiai. Žmonės ilgai buvo priversti gyventi žeminėse ir tik per didelius vargus atstatė savo trobas. 1923 m. kaime gyveno 216 žmonių. 1931 m. jis išskirstytas į vienkiemius. Kaime veikė pieninė, apylinkėje garsėjo aliejaus spaudykla. Pokario metais kaimas buvo to paties vardo kolūkio centras. 1958 m. pradėjo veikti felčerių-akušerių punktas, po dvejų metų – kultūros namai.

Dar 1907 m. nutarta kaime pastatyti mokyklą. Po keleto metų ji atidaryta Šinkūno namuose. 1915 m. ją lankė 15 mokinių. Karas nutraukė jos darbą, tačiau 1927 m. ji vėl atidaryta ir pavadinta Šiurpiškių pradžios mokyklos II komplektu, kuris veikė Napalio Vilko, paskui Apolinaro Vilko namuose. Joje mokytojavo Stanislovas Riauta (jo garbei ir pavadinta viena kaimo gatvė). Mokykla veikė iki 1969 m.

Dabar…

2001 m. duomenimis, čia veikė pieno surinkimo punktas, 27 sodybose gyveno 61 žmogus. Pandėlio seniūnijoje mums patikslina: 2018 m. rugsėjo 1 d. duomenimis,  Obelių kaime gyvenamąją vietą deklaravo 47 žmonės.

Čia atvyksta kilnojamasis paštas, triskart per savaitę užsuka autoparduotuvė.

Iš šio kaimo kilę įžymių žmonių: chemikas Leonas Naruškevičius, inžinierius, elektrikas Jonas Naruškevičius, veterinarijos gydytojas Ignas Balčiūnas, archeologė Eugenija Gintautaitė-Butėnienė, literatūrologas Skirmantas Valentas.

Šių metų liepos pabaigoje vietiniai gyventojai sumanė Bernardo Bagužio sodyboje surengti poezijos skaitymus. Juose labiausiai lauktas svečias buvo S. Valentas, kuris tarmiškai skaitė Antano Baranausko poemą „Anykščių šilelis“. Po šio renginio vyko iš šio kaimo kilusių žmonių susitikimas, šalia kryžiaus pasodinta ir dabar labai prižiūrima, nuo gyvūnų saugoma obelėlė, kurią dovanojo kraštietė Laima Lukošiūnaitė-Beinarauskienė.

Abeliai virto Obeliais ar atvirkščiai?

Kaimo pavadinimas apipintas peripetijomis. 1999 m. Registrų centrui perėmus tvarkyti Administracinių vienetų, gyvenamųjų vietovių ir gatvių registrą, perimtuose duomenyse jau buvo įrašytas Obelių kaimas. „Mūsų adresų registro duomenimis, toks pat kaimo pavadinimas įrašytas ir 1923 m. bei pažymėta, kad vietovėje jis vadinamas Abeliais“, – reziumavo telefonu atsiliepęs Registrų centro konsultantas.

Šio kaimo gyventoja Ona Bagužienė tebeturi prieš Antrąjį pasaulinį karą darytą nuotrauką, kurioje įamžinti šio kaimo žmonės, nusifotografavę prie kooperatyvo pastato. Virš jo durų aiškiai matyti užrašas: „Obelių…“ Tačiau išlikusiame sovietiniame Lietuvos žemėlapyje jau kitas pavadinimas – „Abeliai“.

Ieškojo spirito varyklos…

Vienodi miesto ir kaimo pavadinimai daugiausiai pokštų nežinantiems kelio į abi vietoves prikrečia automobilių navigacinės sistemos.

„Prieš keletą metų, kai ūkininkavome ir laikėme karvių, pasitaikė šaltas, šlapias ruduo. Būdami ganykloje žiūrime – atvažiuoja nuo Skapiškio (Kupiškio r.) pusės didžiulis furgonas, sustoja. Vairuotojas pasitikslina, ar čia Obeliai, ir prašo pasakyti, kur yra spirito varykla. Paaiškinu, kad jis visiškai ne čia atvažiavo ir reikia grįžti atgal, į Skapiškį. Tačiau sumoju, kad tokia didelė mašina šioje vietoje neapsisuks, tad patariau važiuoti pirmyn – į Pandėlį, tada sukti į Rokiškį“, – pasakojo O. Bagužienė.

Jos vyras Vincas Bagužis paantrino: „Kartais užsuka susirūpinę vėluojantys saviveiklininkai, ieškodami Obelių miesto kultūros namų, o sunkiasvorės mašinos, ieškodamos spirito varyklos, yra ne kartą atvažiavusios.“

Pavieniai turistai kaime ieško Obelių bažnyčios. Dažnai atkeliauja laiškai, jau pabuvę Obelių miesto pašte (tai matyti iš antspaudo ant voko), pasiklysta siuntos.

„Įdomiausia tai, kad į Obelių kaimą veda trys keliai, bet navigacinės sistemos atveda prasčiausiu keliuku, besitęsiančiu palei Dauliupio upelį“, – juokėsi O. Bagužienė.

Beje, ilgai į Obelių kaimą nebuvo jokios nuorodos, nes ją, anot vietinių, kažkas pridavė į metalo laužo supirktuvę. Tada du vaikinai, šio kaimo gyventojai, nuorodą padarė, mėlynais ir baltais dažais nudažė ir jąą pastatė pavogtosios vietoje. Tik po tam tikro laiko savadarbė buvo pakeista tikru kelio ženklu.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie