A. Minkevičienės ir J. Veisenhofo archyvo nuotr.
bangenis

Žinojo iš pasakojimų

Vokietijoje su šeima gyvenantis 49-erių Johanas Veisenhofas – Jūžintų ir Tarnavos dvarų savininko Mykolo Veisehofo, kurio  rūpesčiu 1792–1799 m. pastatyta Jūžintų mūrinė baroko stiliaus bažnyčia,  provaikaitis. Apie tai, kad protėviai Jūžintų krašte turėjo dvarų, žemių, buvo bažnyčios fundatoriai, Johanas nuo vaikystės žinojo iš savo tėvo, grafo Hanso Veisenhofo, gyvenančio Vokietijoje. „Tėvas vis pasakodavo apie Lietuvą, apie tai, kad kažkur pakraštyje jo senelis pastatė ir valdė gražų dvarą, kad jo rūpesčiu pastatyta bažnyčia“, – pasakojo Johanas. Kol buvo vaikas, o vėliau paauglys, šios istorijos jo rimtai „neužkabino“. Gyvenimas jį nuvedė į Ameriką, 10 metų dirbo ir gyveno Pietų Afrikoje. Minčių apie protėvių gyvenimą Lietuvos pakraštyje vis iškildavo „į paviršių“ ir žadino smalsumą. Dinastijos istoriją išstudijavęs, susiradęs informacijos internete apie Tarnavos dvarą, Johanas ėmė ieškoti būdų, kaip protėvių dvarvietę aplankyti. Internetas buvo geriausias pagalbininkas – rado žinių, jog netoliese esančią Gačionių dvarvietę atkūrė ją paveldėjęs baronas Piotras Rozenas. Grafai Rozenai ir Veisenhofai, kurių dinastijų palikuonys plačiai paplitę po pasaulį,  – kaimyninių dvarų valdytojai, artimai draugavę daugybę metų. Radęs P. Rozeno kontaktus, Johanas nebedelsė: susitarė dėl pirmosios kelionės į Lietuvą, kurios tikslas – su barono Rozeno pagalba aplankyti protėvių valdytą Tarnavos dvarą, Jūžintų bažnyčią.

„Labai jaudinausi. Sunku kalbėti… Graudu buvo prisiliesti prie protėvių istorijos matant dvaro vaizdą. Turėjo būti didingas, gaila, dabar daug kur griuvėsiai“, – liūdesio ir nostalgijos neslėpė Johanas, nors ir nujautė, kokį vaizdą Tarnavos dvare pamatys. Baltu pavydu jis pavydi Gačionių dvarui, kuris atstatytas, išpuoselėtas parkas, tvenkiniai, dvare verda jaukus gyvenimas. Johanas neslėpė: dvarvietėje jautėsi labai keistai – protėvių gyvenimo vieta kėlė iki ašarų jautrias nuojautas ir vaizdinius, o kartu čia jautėsi lyg vagišius, įsibrovęs į svetimas valdas. Mat dvarvietės šeimininkai seniai kiti, neturintys saitų su Veisenhofais. Ar Johanas svajotų kada nors prikelti naujam gyvenimui protėvių dvarą? Grafų palikuonis, ilgai žiūrėjęs į Tarnavos pusę, liūdnai šyptelėjo. Imtųsi, jeigu kada nors atsirastų galimybių dinastijai susigrąžinti dvarą, kad ir baigiantį nykti.

Veisenhofų ir Rozenų dinastijų istoriją puikiai žinantis baronas P. Rozenas, šiltai savo dvare priėmęs Johaną, sakė, jog svajotų turėti tokį kaimyną. „Tiek metų mūsų seneliai, tėvai artimai bendravo. Veisenhofų dinastija labai kilminga, didelė, daug jų dvarų Europoje, o Varšuvoje net kelios šios giminės gatvės“, – apie pirmąją pažintį su Veisenhofų palikuonimi ir kol kas tik svajonių vizijas sakė baronas Piotras.

Grafų Veisenhofų vardas Jūžintų miesteliui ypač svarbus. Mykolo Vaisenhofo – Jūžintų ir Tarnavos dvarų savininko – rūpesčiu 1792–1799 m. pastatyta mūrinė baroko stiliaus bažnyčia, iš tolo primenanti sparnus praskleidusią baltą gulbę. Manoma, kad maldos namų fundatorius dailiai banguotų formų, plastiškų ir išraiškingų linijų fasado architektūrą pasirinko pagal savo giminės herbą, kuriame pavaizduotas baltas gulbinas. Dvarininkai Veisenhofai palaidoti šventovės, puoštos  garsaus XIX a. dievdirbio J. Dagio darbais ir angelų skulptūrų saugomais vargonais, rūsiuose. Maldos namams suteiktas Šv. arkangelo Mykolo vardas.

Sena giminė

Veisenhofai (Weyssenhoff) – sena gulbės herbo riterių baronų giminė, XVII a. apsigyvenusi Livonijoje ir sulenkėjusi. Henrikas Vaisenhofas, gyvenęs prie Kauno, buvo žinomas lenkų dailininkas. Jo šeima už dalyvavimą 1863 m. sukilime buvo ištremta į Sibirą. Henrikas tapė lyriškus realistinius peizažus, užsiėmė grafika ir skulptūra. Per tapybą jis susijęs ir su mūsų kraštu. Henrikas sukūrė iliustracijų ciklą giminaičio Juozapo Veisenhofo kūriniams: eilėraščių rinkiniui „Erotika“, romanui „Sabalas ir panelė“. Šį romaną Juozapas rašė viešėdamas Gačionių dvare. „Labai gaila, dar neskaičiau romano. Nežinau, ar yra jo vertimas į vokiečių ar anglų kalbas?“ – sakė Johanas, negalėjęs atsigauti nuo staiga užplūdusių emocijų ir netikėtų įspūdžių, sukeltų pirmosios pažinties su protėvių gyvenimu.

Juozapas Vaizenhofas (1760–1798) – publicistas, teisininkas, Seimo narys nuo Livonijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės kapitonas, masonas. Po 1792 m. karo su Rusija emigravo į Saksoniją, dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime.
Jonas Vaisenhofas (1774–1848) – divizijos generolas, 1792 m. karo su Rusija, T. Kosciuškos sukilimo, Napoleono karų, 1830–1831 m. sukilimo dalyvis.
Jonas Vaisenhofas (1889–1972) – fizikas, Vilniaus ir Jogailos universitetų profesorius, Lenkijos mokslų akademijos narys.
Teresa Vaizenhof (1930–1984) – lenkų rašytoja, knygų apie Katalikų bažnyčios veikėjus autorė, ekonomistė, rašiusi biografines knygas. Ji – generolo Jono proanūkė, dailininko Henriko anūkė, rašytojo Juozapo Vaisenhofų dukterėčia. Antrojo pasaulinio karo metu gyveno Varšuvoje, dalyvavo 1944 m. sukilime.

Iš rankų – į rankas

Ant Rašų ežero kranto esantis Tarnavos dvaras XVI a. priklausė kunigaikščiams Astikams. Tada rūmas buvo kitoje vietoje ir vadinosi Jūžintų dvaru. Trakų kaštelijonas Grigas Astikas už ryšius su Maskva Stepono Batoro įsakymu buvo įkalintas Vilniuje, o jo turtai, tarp jų ir Jūžintai, buvo konfiskuoti. Taip dvaras atiteko Zbarskių giminei. Apie 1600-uosius Žygimantas III Jūžintus padovanojo Minsko vaivadai Gedeonui Rajeckui. Senasis Jūžintų dvaras sudegė 1685 m. Atstatytas medinis dvaras ir jo turtai vėliau atiteko Mykolui Veisenhofui (1715–1789) kaip Teresės Rajeckaitės kraitis. Naujasis dvaro savininkas ėmė plėsti valdas pigiai nusipirktomis žemėmis. Garsi Veisenhofų giminė Jūžintų, Tarnavos, Ažubalių, Patiltės palivarkus ir keletą ažusienių valdė iki Pirmojo pasaulinio karo.

Pasakojama, kad vietiniai savo ponus vadino Vaisonais, nes jiems taip buvo lengviau ištarti grafų pavardę. Šio dvaro ansambliui priklausė 8 ha parkas, kuriame augo daugiau nei 10 rūšių medžių: sidabrinių pušų, baltųjų ir kanadinių tuopų, vakarinių tujų. Prie rūmų griuvėsių iki šiol išliko akmeniniai tvartai. Į rūmą vedančiuose akmeniniuose laiptuose įspausta 1858 metų data.

Dabar Tarnavo dvaro šeimininkas – kaunietis Sigitas Vaškelis. Tačiau dvaro šeimininkas vis dar neprarado tikėjimo, jog vaikystės prisiminimų apgaubtą dvarvietę jam pavyks prikelti. Jis renka Tarnavos gyvenimo istoriją, faktus ir žmonių liudijimus apie čia šeimininkavusias garsias didikų gimines ir jų kaitą, kai rūmai ėjo iš rankų į rankas.


Sužibo viltis?

Žinia, kad į Jūžintus buvo atvykęs Tarnavos dvarą ir Jūžintų bažnyčią pastačiusio grafo Mykolo Veisnhofo proprovaikaitis, seniūnei buvo džiugi. Ji apgailestavo, kad su juo nespėjo susitikti. Nors kol kas tik utopija, kad palikuonys galėtų išsipirkti protėvių dvarvietę ir ją atkurti. A. Baltuškaitė svajoja, jog tai būtų neįkainojamas lobis Jūžintų kraštui.

Jūžintų krašto istoriją tyrinėjanti ir ją pasakojanti gausiai atvykstantiems turistams Jūžintų seniūnė sako, jog, amžininkų pasakojimu, Tarnavos dvare dažnai lankydavosi savininko Mykolo Veisenhofo broliai: rašytojas Juozapas ir dailininkas Henrikas Veisenhofai.

Istorija besidomintiems smalsumą kelia ne tik praskleistais sparnais gulbę atkartojanti bažnyčios architektūra, bažnyčios vienuolyno paslaptys, bet ir rūsiai, kuriuose palaidoti Veisenhofai. Per daugybę metų kriptų lentelės su užrašais nusilaupė, tad, seniūnės pasakojimu, nebeįmanoma atsekti, kiek ir kurioje vietoje šios dinastijos didikų palaidota. „Labai gaila, kad vietiniams Jūžintų krašto senoji istorija ir šiame krašte gyvenusių grafų nuveikti darbai menkai terūpi. Nebeliko senųjų žmonių, kurie atmintų daugiau detalių apie Veisenhofų ir Rozenų gyvenimus Jūžintų krašte“, – apgailestavo A. Baltuškaitė.

Istoriją kaupianti seniūnė sakė, jog Tarnava – tai senoji Jūžintų dvarvietė, perkelta ant gražuolio Rašų ežero kranto. Senasis Jūžintų dvaras buvo už 4 km nuo Tarnavos, ant aukšto Šventosios upės kranto, netoli tos vietos, kur ji išteka iš Rašų ežero. Medinis dvaras sudegė, tada Veisenhofai ir pasistatė Tarnavą.

„Tarnavą valdė keturios Veisenhofų kartos. Paskutiniai valdytojai iš Veisenhofų dinastijos –  broliai Valdemaras ir Juzefas, rašytojas. Jo romane, kurį parašė vasarodamas Gačionių dvare, aprašomos Jūžintų krašto vietovės, kuriose užsimezgė Jūžintų stambaus ūkininko Trimbelio samdinės, jaunos dailios merginos, ir didiko romantiška, bet nelaiminga meilė. Veisenhofai dvarą pardavė, jį 1923 m. įsigijo, spėjama, iš Amerikos su užsidirbtu kapitalu grįžęs J. Vėbra. Netrukus dvarą jis pardavė Lietuvos kariuomenės pulkininkui J. Vigėliui, kuris bandė šiam suteikti naują Rašų pavadinimą – pagal ežerą, prie kurio jis įsikūręs. J. Vigėlis palaidotas prie bažnyčios kapinėse, koplyčioje“, – pasakojo seniūnė.

Pokariu Tarnavos dvaras priklausė kolūkiui, ilgai buvo apleistas, jo statiniai griuvo ir nyko. 2006 m. dvaro sodyba privatizuota, ją įsigijo J. Vigėlio giminaitis, kaunietis verslininkas, gimęs ir užaugęs Jūžintų krašte. „Dvarvietė yra Sartų regioniniame parke, kur galioja griežti reikalavimai. Dvarvietės savininkui nepavyksta įsiteisinti dvaro parko, todėl jie negali jo tvarkyti“, – apie dvaro praeitį ir dabartį pasakojo seniūnė.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

3
Rašyti komentarą

avatar
2 Comment threads
1 Thread replies
3 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
AliusAdomasvardas Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Adomas
Adomas

Labai įdomu skaityti šia tema Jūsų straipsnius. Tik nesuprantu kodėl rašoma Tarnavos o ne Tarnavo dvaras? Taip ,vietiniai Vaisenhofus vadindavo Vaisanais, o Rozeną -Ražanu. (tarp senųjų gyventojų net būdavo toks pasakymas, kai būna geras pvz. rugių derlius, sakydava : kaip ražaną varpa).Mano žiniomis Vaisanai prieš Lietuvoje žemės parceliavimą turėjo 2000 ha žemės ir vadinamą Jūžintų dvarą. 1924m Jūžintų dvaras Tomakaimio km. buvęs polivarku, buvo parduotas J. Baukiui ir paliktas Jūžintų dvaro vardas, o Jūžintų dvaro centras Tarnave parduotas J. Vėbrai , kurį perpirko J. Vigelis (visi vadino Vygėlis) ir vardas paliktas Tarnavas.

vardas
vardas

Yra dabar naujų buožių su savo dvarais, kurie turtus susikrovė išnaudodami žmones. Niekas iš esmės nepasikeitė

Alius
Alius

ubagu gimęs dažniausiai ubagu ir miršta. Toks jau gyvenimas. Nepavydėkim…..