R. Keliuotytės nuotr.

Onuškis: didžiuojasi sena istorija ir džiaugiasi Ilzenbergo dvaro kaimynyste

Prie pat Lietuvos–Latvijos valstybių sienos įsikūręs Onuškis nesijaučia esąs paribiuose. „Oi, tikrai ne. Mus gelbėja Ilzenbergo dvaro kaimynystė – kai ten prasideda turizmo sezonas, tai čia kaip autostradoje viena po kitos lekia mašinos“, – sako bibliotekininkė Nijolė Brenčienė.

Paklausta, kiekgi dabar Onuškyje galėtų būti gyventojų, N. Brenčienė sako tiksliai tegalinti pasakyti skaitytojų skaičių – 140, o gyventojų gal bus kokie 200. „Bet tuščių butų ar namų pas mus nerasi – visi turi savininkus, tik ne visuose gyvenama. Ilzenbergo dvaras ieško čia butų ar namų savo darbuotojams, tai neranda, niekas neparduoda“, – pastebi bibliotekininkė.

Į naujai suremontuotą Onuškio biblioteką vietiniai užsuka dažnai, kas knygų, kas naujienų. „Gimtojo…“ užsiprenumeruoti atėjusi Marytė Kastėnienė sako Onuškyje gyvenanti nuo 1970-ųjų ir jai čia patinka. Ir bedarbių miestelyje nedaug. Ir puikų kleboną miestelis dabar turi. „Visi, kas nori, tas darbus turi. Kas durpyne, kas Ilzenbergo dvaro ūkyje dirba, kas į Rokiškį važinėja“, – pasakoja onuškiečiai.

Vietos bendruomenės pirmininkė Elena Blažienė sako, kad visas problemas ilgainiui pasiseka išspręsti. „Turėjom problemų dėl bibliotekos, bet dabar ji jau puikiausiai suremontuota, čia dažniausiai renkasi gyventojai, nes kultūros salė – baisi, nešildoma. Gal ateis ir jai eilė, langai jau sudėti. Tik neturim kultūros darbuotojos. Yra ir bendruomenės namai, ten – židinys, tad kartais renkamės ir ten. Klebonas Aivaras Kecorius įvedė naują madą – šventes švęsti šventoriuje. Ten atšventėme pačią didžiausią miestelio šventę – Žolinę, kai susirenka kraštiečiai, o paskui – ir Šv. Mykolo atlaidus“, – sako bendruomenės pirmininkė, pasidžiaugdama, kad dabartinis klebonas – tikra dovana miesteliui. „Jis su Ilzenbergo dvaro savininkų pagalba ir mūsų senąją gražiąją bažnyčią tvarko, labai aktyvus, labai šiltas ir paprastas žmogus“, – kartu su kitais giria kleboną E. Blažienė.

Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia – Onuškio pasididžiavimas. Tai seniausia medinė šventovė Rokiškio rajone. 1774 m. pastatytos ir 1908 m. kapitaliai suremontuotos medinės bažnyčios architektūriniai ypatumai domina ir šių dienų statybų specialistus – neobarokinių bruožų turinti dvibokštė šventovė pastatyta be jokių piliorių bei atramų, naudojant medines vinis ir sunėrimus be geležies.

Ne tik bažnyčia Onuškis didžiuojasi, bet ir sena istorija. „Jis žinomas jau nuo 1499 m. Tiek pat, kiek ir Rokiškis. Esu sukaupusi visą Onuškio istorijos muziejų, tik labai prastomis sąlygomis eksponatai laikomi – nešildomose, nesuremontuotose patalpose“, – pasakoja E. Blažienė ir iš šiltos, modernios bibliotekos veda į antrąjį aukštą, kur patalpos mena sovietinius laikus.

Viename kambaryje Onuškio bendruomenės pirmininkė sukaupusi visą Onuškio žydų istorinį archyvą, kitame – senovinius valstietiškus buities reikmenis, trečiajame įkurdintas Onuškio dvaro paveldas. Yra ir sovietinis kambarys, kur į lankytojus iš visų kampų žvelgia Leninas. E. Blažienė neišmetė tokių eksponatų – jie irgi istorija, neišbrauksi. „Daug žmonių čia ateina, ypač tų, kurie Onuškyje turi giminės šaknų. Mano sukaupta medžiaga labai domisi ir žydai. Taigi šiuose kambariuose slypi visa Onuškio istorija, nors nemaža jos dalis iškeliavo į Rokiškio krašto muziejų“, – kalba Onuškio istorijos puoselėtoja, prisimindama ir miestelio aukso amžių, kai čia gyvenę net pusantro tūkstančio žmonių. „Duomenys rodo, kad tiek žmonių čia buvo įsikūrę 1923 m.“, – sako E. Blažienė.

Juodupė: kūrėsi, klestėjo ir smuko kartu su fabriku

Antrasis mūsų maršruto taškas – Juodupė. Seniūnijos centras, įsikūręs prie Juodupės ir Vyžuonos upių santakos. Manoma, kad 1769 m. minimas Pajuodupio muitinės postas yra dabartinės Juodupės pradžia.

Vis dėlto gyvenvietė pradėjo kurtis tik XX a. pradžioje, kai 1907 m. Oskaras Trėjus, nuomojęs iš grafų Pžezdzieckių seną malūną, jame įkūrė vilnų verpyklą, karšyklą, o po to įtaisė ir audimo stakles. Juodupės audiniai pradėjo garsėti dar iki Pirmojo pasaulinio karo. 1931 m. Trėjaus firmai bankrutavus, jos turtą perėmė „Nemuno“ bendrovė, ir gamyba pradėjo augti. Kartu augo ir miestelis. Vilnos ir audinių verslo sėkmė tapo miestelėnų gerovės ir turto šaltiniu. Ne be reikalo ir miestelio herbe atsispindi vilnos apdirbimo verslas – banguoto kaspino viduryje pavaizduotos keturios sidabrinės gijos, simbolizuojančios vilnonius siūlus.

Kaip pasakojo bibliotekoje susirinkę juodupiečiai, „Nemuno“ fabrike anksčiau dirbdavo beveik pusantro tūkstančio žmonių, suvažiavo jų iš visur, net iš Latvijos, o dabar telikę 40. Ir tie patys, anot žmonių, po pusmetį nesulaukia atlyginimų. „Nemuno“ seniai nebėra, vietoj jo teliko bendrovės „Lanalita“ gamybinis padalinys, pasak pašnekovų, laiku neatsiskaitantis su savo darbininkais.

„Tai buvo darbininkiškas, aktyvus miestas, linksma jame buvo, darbo visiems užteko, švenčių daug rengta“, – prisimena Romas Tamošiūnas. „O dabar Juodupė liko našlių miesteliu. Vien našlės, vyrai anksti išmirė. Ir kiek tuščių butų, namų – užkalta, uždaryta. Ir vaikų mažai – iš 900 mokykloje teliko 280“, – juodom spalvom Juodupės dabartį piešė bibliotekoje sutikta Janina Žvirblienė.

Vis dėlto kur kas šviesesnį šiandieninės Juodupės vaizdą pateikė bibliotekininkės Renata Bernatonienė ir Liucija Užtupienė.

„Tikrai nėra taip blogai. Žinoma, pagrindinė problema – nedarbas, darbo pasiūla nedidelė, todėl daug jaunų juodupiečių papildė emigrantų srautus. Likusieji dirba jau minėtame „Lanalitos“ padaliny, virvių fabrike, „Rokvestos“ bendrovėje, pas L. Sadauskienę. Turime ir keletą parduotuvių, ambulatoriją bei dvi šeimos gydytojas, veikia paštas, darželis, keletas privačių parduotuvėlių, kultūros namai. Ir bendruomenė labai aktyvi, draugiška – gražina Juodupę, tvarko“, – pasakoja R. Bernatonienė.

Biblioteka turi daugiau kaip 700 skaitytojų, o Juodupėje kartu su aplinkiniais kaimeliais bus apie 1 900 žmonių. „Daugiau žmonės skaito žiemos periodu. Skaito detektyvus, meilės romanus, istorines knygas, laikraščius, žurnalus – kas ką. Be to, čia organizuojama daug renginių. Rengiame įvairias edukacijas, popietes, parodas. Žmonės noriai ateina, o jaunimas, aišku, sėdi prie kompiuterių. Jiems tikrai trūksta užsiėmimų ir pramogų“, – sako L. Užtupienė.

Žinoma, ir jos prisimena kitokį Juodupės gyvenimą. „Vaikystėje būdavo didžiuliai turgūs. Suvažiuodavo daugybė žmonių iš visur. Gyvenimas virte virė, bet nėra blogai ir dabar“, – sako visą gyvenimą Juodupėje gyvenanti L. Užtupienė.

O čia pat, lauke, pirmuoju žiemos sniegu besidžiaugiantys ir linksmai klegantys vaikai tarsi patvirtina šiuos žodžius – gyvenimas eina toliau, tegu ir be vilnų fabriko.

Didsodė: nepaklūsta stereotipams, daug dirba ir nesitaiko į pašalpas

Didsodės kaimas – tikra priešingybė stereotipams. Nedideliame 115 gyventojų turinčiame kaime ne vien senukai. Maždaug pusė – jauni žmonės, auginantys vaikus. Kasryt autobusiukas iš Didsodės paiima 16 mokinukų, dar tiek pat auga ikimokyklinukų. Todėl kaime nepamatysi apleistų, griūvančių trobų – visos sodybos tvarkomos, nes yra kam.

Turi Didsodė ir suremontuotą biblioteką bei apie šimtą skaitytojų. Ir, kaip sako didsodiškiai, savo šviesuolę – bibliotekininkę Neringą Armanavičiūtę.

Nesiskundžia gyvenimu didsodiškiai. Dirbti važinėja į Rokiškį, kiti triūsia ūkiuose. „Kas nori, darbo turi. Ir suranda visokių išeičių. Karvutes augina, daržus. Miestiečiai mielai perka sūrius, sviestą, varškę. O jei krapo, svogūno neužsiauginsi kaime – tikras apsileidimas“, – kalba į biblioteką susirinkusios gerai nusiteikusios Didsodės moterys Dalia, Marija, Rima, Stasė ir Irena.

Moterų nuomone, jei dirbi, tai ir turi. „Tik daug kas dabar įprato prie pašalpų. Tai jiems darbas per prastas, tai per mažai moka, tai toli važiuoti, todėl dirbti neapsimoka. Geriau pašalpa. Taip ir gyvena vien iš pašalpų ne todėl, kad nebūtų kitų išeičių, o todėl, kad dirbti nenori“, – komentavo moterys, pačios visą gyvenimą daug dirbančios ir jokių pašalpų negaunančios.

Nesiskundžia jos, nors Didsodėje net parduotuvės nebėra. Liko tik biblioteka. „Vaikai atveža produktų, o ir nedaug perkam. Ir duoną pačios kepam, ir daug ką užsiauginam“, – sako.

O švenčių Didsodėje kiek reikia, tiek ir yra. „Švenčiam kartu Kalėdas, Jonines, žaidžiam viktorinas „Pažink Lietuvą“, sportinės varžybos vyksta. Visko užtenka“, – neliūdi didsodiškės.

Lukštai: planuoja protesto akciją, nes jų problemos lieka neišgirstos

Lukštų bibliotekoje mūsų laukė nemažas pulkelis vietinių – smagu buvo matyti ir jaunų veidų. Pasirodo, šiame kaime, kuriame šiuo metu gyvena apie 180 žmonių, kuriasi ir jaunos šeimos, todėl čia vaikų klegesio netrūksta. Skaičiuoja lukštiečiai, kad kaime šiuo metu krykštauja penki kūdikiai, o ir ūgtelėjusių vaikų yra.

Sako, gal ir daugiau jaunų šeimų kurtųsi, ūkininkautų, tačiau visa žemė aplinkui išpirkta, laisvos nėra. „Žinoma, tarp žemės savininkų yra ir miestiečių – vadinamųjų „sofos ūkininkų“, kurie žemės nedirba, bet ir neparduoda“, – pastebi Lukštų bendruomenės pirmininkas, ūkininkas Jonas Smalskys.

Ir vardina lukštiečiai įsisenėjusias problemas, kurios rodo valstybės ir vietinės valdžios požiūrį į nedidelius miestelius, gyvenvietes, kaimus.

„Viena iš tokių problemų – rudas vanduo. Gerti jo neįmanoma, skalbti juo neįmanoma, tinka tik klozete ir nebent nusiprausti. Už vandenį mokame, o papildomai perkame geriamąjį vandenį. Gadinama buities technika: skalbyklės, kriauklės, vandens šildytuvai. Valiau pastarąjį – beveik iki pusės rudo marmalo nuo šitokio vandens prisikaupę. Tai kaip tvarkyti savo buitį kaime? Ir ar gali tokia buitis būti patraukli jaunimui?“ – svarstė jaunų šeimų, auginančių mažus vaikus, galvos Titas Vaikutis ir Tomas Matiukas.

Vandens problema lukštiečiams jau taip įsiėdusi, kad jie visiškai rimtai svarsto ją spręsti protesto akcija prie rajono savivaldybės. „Gal tuomet mus išgirs ir prisimins? Kiek dėl to kreipėmės, prašėme – jokio rezultato“, – sako gyventojai.

Kita problema, aktuali mažus vaikus auginančioms šeimoms, – kaip apsaugoti savo žaidžiančius mažylius nuo transporto. Kaimo pagrindinėje gatvėje, kuria lekia daug automobilių, nėra saugos kalnelių, pristabdančių greitį.

Jaunimas taip pat skundėsi, kad jiems nėra jokių erdvių ir užsiėmimų, nėra kur rinktis bendrai veiklai. Nėra ir interneto ryšio. „Bėda ta, kad mes kaip toj Krylovo pasakėčioj – vienas aukštyn, kitas žemyn, trečias į kairę, ketvirtas į dešinę. Turim kultūros darbuotoją, bet ji dirba sau, nebendrauja nei su biblioteka, nei su bendruomene. Turim seniūnaitį, tačiau neturim seniūno palaikymo, todėl pastangų daug, bet rezultatas prastas“, – pastebi J. Smalskys.

Ir pasakoja lukštiečiai juos visus papiktinusią istoriją. Lukštų seniūnaitis Rimantas Pečiūra, žodžiu susiderinęs su Juodupės, kurios seniūnijai ir priklauso Lukštai, seniūnu Valdu Adomoniu, gerokai apgenėjo viešosiose erdvėse augančius medžius. Ir gavo 1 800 eurų baudą, nes seniūnas išsigynė, kad seniūnaitis tuos darbus buvo suderinęs su juo ir gavęs jo leidimą, mat raštiškai susitarimas nebuvo įformintas.

„Nei rajonas, nei mūsų seniūnija neturi tikro „gaspadoriaus“, – įsitikinę lukštiečiai. Jeigu ne kaimo geradarys, rajono savivaldybės tarybos narys Vidmantas Maželis, jie niekam daugiau ir nerūpėtų. V. Maželio rūpesčiu ir lėšomis ne kartą gelbėti Lukštų varguoliai ir spręstos įvairios problemos.

Čedasai: kitąmet švęs 520 metų jubiliejų

Kaip ir kitur, čedasiškiai dažniausiai buriasi ir naujienomis dalijasi bibliotekoje. Ji čia  sutvarkyta, o pasitinka juos bibliotekininkė Dalia Kumpauskienė. Mums lankantis susirinko ir daugiau vietinių, panorusių užsiprenumeruoti „Gimtąjį…“, radome ir seniūnaitį Rimvydą Prunskų.

Čedasų miestelio gyvenime būta visko – ir pakilimo, ir nuosmukio. O ir dabar miesteliui – ne patys geriausi laikai, mat gyventojų mažėja, trūksta jaunimo, nors vaikų vis dar yra, sako, auga jų 11. Tačiau iš 93 miestelio sodybų net 27 negyvenamos. Dalis pastarųjų prižiūrimos, tačiau dalis – apaugusios piktžolėmis griūva apleistos ir pamirštos. Iš viso miestelyje šiuo metu teskaičiuojamas 131 gyventojas, seniesiems išmirštant, naujų beveik neatsiranda

Miestelis turi gražią XIX a. pab. – XX a. pr. neogotikinę Šv. Petro ir Povilo bažnyčią, tik, sako čedasiškiai, besimeldžiančiųjų joje vis mažėja – į sekmadienio šv. Mišias kartais nesusirenka nė dešimties tikinčiųjų. Ir šalia esanti klebonija apleista – joje niekas negyvena.

Tačiau yra ir kuo pasidžiaugti. Miestelis vis dar turi ūkininkų ir du pieno supirkimo punktus. Yra ir dvi parduotuvės, dar kursuoja autobusai, nors vasaros metu Rokiškį autobusu tegalima pasiekti du kartus per savaitę. Ir šventes čedasiškiai dar švenčia, pavyzdžiui, Pyragų dieną ar Petrines.  

Žiobiškis: būtų tikras pušynų kurortas, jei ne dvokas

Paskutinė mūsų maršruto vieta buvo Žiobiškis, nuo Rokiškio nutolęs vos per 12 km. Graži gamta, pušynai. Tik ne spygliuočiais čia dvelkia – mums, atvykėliams, nosį rietė netoliese esančio Žiobiškio kiaulių komplekso „aromatas“. Vietiniai sako įpratę, nebejaučia.

Miestelio istorija turtinga ir sena. Sako, Žiobiškio pavadinimas kilęs iš vietinio dvarininko Mikalojaus Žabos pavardės. Iki 1611 m. šiam dvarininkui priklausė Vengerinės dvaras ir Žiobiškio kaimas.
1803 m. buvo pastatyta pirmoji Žiobiškio bažnyčia ir įsteigta parapija. Tais pačiais metais Žiobiškis gavo miestelio statusą.

Dabar jame gyvena apie 300 žmonių. Miestelio aukso amžius, kai čia suvažiuodavo daugybė poilsiautojų, liko praeityje. Neliko ne tik poilsiautojų, daug ko nebėra, kas buvo anksčiau. Nebeliko mokyklos, jos vietoje įkurta Rokiškio jaunimo centro turistinė bazė. Nebėra pašto, medicinos punkto, bet tebeveikia pora parduotuvių, dar yra kultūros centras, biblioteka, įsikūrusi buvusio vaikų darželio patalpose.

Kaip sako bibliotekininkė Gintarė Skardinskienė, pagrindinė šventė Žiobiškyje – Šv. Baltramiejaus atlaidai, kai suvažiuoja visi kraštiečiai, vyksta daugybė renginių. Švenčiamos ir kitos šventės. Žiobiškis turi folkloro ansamblį „Vengerynė“, dažnai koncertuojantį visame rajone, rengia kalėdinius vaidinimus, švenčia Heloviną, tačiau didžiausia bėda ta, kad bendruomenė neturi savo namų, vietos, kur galėtų susiburti, susibėgti.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie