V. Bičiūnaitės nuotr.

Sužavėjo autentika
Rugsėjo 17 d. Kamajų bažnyčios šventoriaus koplyčioje buvo atidaryta liturginių rūbų ir simbolių paroda. Ją galėjo pamatyti ne tik vietiniai, bet ir spalio pradžioje į tradicinę šventę „Kuc kuc Kamajuos“ atvykę svečiai. Daugelį apsilankiusiųjų sužavėjo autentika: liturginiai drabužiai ir simboliai buvo eksponuojami senoje koplyčioje (buvusiame nekrotoriume), parinktas subtilus apšvietimas. Šią idėją – eksponuoti Kamajų šv. Kazimiero parapijai priklausančius laiko išbandytus liturginius rūbus ir simbolius – subrandino ir įgyvendino parapijos klebonas teol. lic. Andrius Šukys. Sumanymą įgyvendinti padėjo ir parodą rengė parapijietės savanorės Sigita Turkevičienė, mokytojos Daiva Mickūnienė bei Vilma Steputaitienė, praktinius darbus atliko parapijos ūkvedys Jurijus Papariga; konsultavo Dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja Dalia Bernotaitė-Bieliauskienė, operos režisierius Gediminas Šeduikis, dr. doc. Irena Ramaneckienė.

Simbolių reikšmės
Parodoje eksponuota XX a. vidurio procesijų vėliava, kryžius, kapa (raudona ir balta), veliumas, monstrancija, žibintai („liktoriai“), laivelis (indas smilkalams). Šių dienų žmogus primiršęs kai kurių simbolių reikšmes. Kokios jos?
Procesijos vėliava – tai skiriamasis ženklas, išreiškiantis stiprią heraldinę simbolinę spalvinę informaciją. Vėliavos dažniausiai siūtos iš mėlynos, raudonos, žalios spalvų audinio. Vertikalaus stačiakampio formos vėliavų apačia užbaigiama keliais dantytais iškirpimais, kraštai apsiūti kilpelėmis, į kurias įverti stikliniai karoliukai, galus puošia įvairiaspalviai kutai.
Kapa – kunigo drabužis – plati, priekyje užsegama skraistė su vadinamuoju gobtuvu ar skydu – reiškia Dievo meilę, dvasininkui suteiktas teises ir jį gaubiančią malonę. Ji skirta iškilmėms ar procesijoms.
Veliumas – audeklas, kurį, laimindamas Švč. Sakramentu, kunigas dedasi ant pečių. Jį sudaro paveliumys (pamušalas) ir iš balto šilko pasiūta viršutinė dalis paauksuotais krašteliais. Veliumu išreiškiama ypatinga pagarba Švč. Sakramentui, nes kunigas kelia monstranciją pridengdamas rankas veliumu.
Monstrancija – puošnus liturginis indas, skirtas viešai garbinti Švč. Sakramentą.
Ekspozicijoje dėmesį traukė įspūdingi arnotai, pasiūti 1838 m., 1863 m., 1936 m. bei XXI a. (žalias, su stula, specialiai pagamintas Lietuvos valstybės šimtmečiui paminėti). Vertingiausiu savo išskirtiniais raštais ir ornamentika laikomas 1851 m. siūtas arnotas, kuris yra saugomas valstybės.
Arnotas – tai viršutinis katalikų dvasininkų liturginis drabužis, vilkimas per šv. Mišias. Jis simbolizuoja Dievo malonę, dvasininkui suteiktas teises ir jį gaubiančią malonę. Juodos spalvos rūbai anksčiau naudoti per laidotuves. Raudonos spalvos (ugnies, kraujo ir aukos kančios simbolis) arnotas naudojamas per Viešpaties kančios ir kankinių šventes, Sekmines. Žalias arnotas ir stula simbolizuoja amžinojo gyvenimo ir išganymo viltį, naudojamas per eilinių sekmadienių ir šiokiadienių šv. Mišias.
Taip pat eksponuoti 1899 m. ir 1920 m. išleisti Mišiolai – katalikų liturginės knygos, kunigų naudojamos per šv. Mišias; pultas (pulpitas, 1890 m.) – stovas, prie kurio skaitomas Dievo Žodis; senos maldaknygės, klauptas (,,klaupka“), šlakstyklė („krapylas“), ligonių patepimo bursa (specialus įdėklas Švč. Sakramentui ir kitiems reikmenims teikiant Ligonių patepimo sakramentą), žvakidės, XIX–XX a. stulos.
Stula – liturginio drabužio dalis, ilga juosta dedama ant kaklo. Reiškia ganytojišką kunigo pareigą, simbolizuoja kenčiantį Jėzų pančiojusias virves. Graikiškas žodis stula reiškia šalį. Kadaise tai buvo puošnus moters rūbas, siuvamas iš prabangių medžiagų, puošiamas brangakmeniais, siuvinėjamas aukso ir sidabro siūlais. Stula simbolizuoja nemirtingumo rūbą, ji yra vizualus kunigo galios pareiškimas. Kunigas stulą užsideda ant pečių, o diakonas ją sega apačioje ir užsimeta per kairįjį petį. Tai reiškia, kad žmogus turi nepilną teisę teikti sakramentus. Dar nuo pirmųjų krikščionybės amžių diakonai patarnaudavo per šv. Mišias, o pats graikų kilmės žodis diakonas reiškia tarną.
Ekspozicijoje rado vietą ir angelas (XIX a. pab.) bei dar keletas eksponatų, atkeliavusių iš senosios medinės bažnyčios.
Po parodos eksponatai grįžo į savo vietas – po bažnyčios stogu.

Išsamiau
Gegužės mėnesį, orams atšilus, bus rengiama antroji liturginių rūbų ir simbolių paroda, papildyta praktinėmis užduotimis, aprašais, kad susirinkusieji galėtų išsamiau susipažinti su simboliais, pasidžiaugti vertybėmis, bandyti atsakyti į klausimus, kurie susieti su liturgika ir liturgijos paslaptimis.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie