V. Bičiūnaitės nuotr.
puodelis

Puošė, teikė apsaugą ir ramybę

Senovėje langas, kaip ir slenkstis, laikytas skiriamąja riba tarp saugių namų ir išorinio pasaulio, pilno pavojų ir piktųjų dvasių. Šiapus saugu, o už lango žmogaus tyko įvairūs pavojai, gamtos stichijos. Tad langinės dar labiau užtikrindavo namų saugumą.

Tai aiškėja iš daugelio senovinių papročių bei tikėjimų, pradedant nuo gimtuvių savo namuose. Kad kūdikis lengviau ateitų į šį pasaulį, pribuvėja praverdavo visus pirkios langus. O būsimasis tėvas, tikėdamasis sulaukti sūnaus, malkas vandeniui šildyti paduodavo per langą, nenešdavo jų per duris. Jeigu toje šeimoje jau būta mirusių kūdikių, naujagimį vežant krikštyti, kūmams jį paduodavo tik per langą. Prieš tai dar triskart apnešdavę aplink krosnį. Tokiu pat būdu priimdavo ir pakrikštytą, tik tai darydavo pro vieną lango pusę ir skersą. Sakydavo, tada bus namų vaikas, ne koks „svieto perėjūnas“ ar valkata.

XIX a. dar laikytasi papročio ligonį marinant atidaryti trobos langus. Jeigu namuose pašarvojamas savižudis, karstą išnešdavo tik per langą. Taip elgtasi manant, kad vėlė neras durų atgal pareiti ir nesivaidens namuose. Tam tikros apeigos vykdavo prieš Vėlines. Jų išvakarėse pirkios langeliai būdavo praveriami, o ant palangės padedami apeiginiai valgiai. O Kūčių vakarienės metu ten vėlėms būdavo pastatomas avižinio kisieliaus dubuo.

Per langą vykdavo namų šeimininkų pasišnekėjimas su Kalėdų persirengėliais. Tikėtina, kad kalendorinių švenčių persirengėliai kitados vaizduodavo ateivius iš dausų. Tai protėvių šešėliai, atnešantys ateities ištarmę. Todėl po Kūčių vakarienės merginos ties langu stengdavosi sužinoti savo likimą. Jei nuklausys viduje ištartus žodžius „eik“ arba „prašau“, tai tų metų piršlybos bus sėkmingos. Tikėjo, kad pasižiūrėjusios į trobos vidų per sukryžiuotus šluotos ražus arba medines akėčias, gali pamatyti ir likimo skirto vyro veidą. Po langu ir per šv. Velykas lalautojai sakydavo oracijas bei sveikinimus, giedodavo giesmes. Taigi tikėta, kad langas – gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sąlyčio vieta.

Žaismingumo lietuviškieji papročiai taip pat nestokojo. Kai kurie jų susiję su pirmąja perkūnija. Pavyzdžiui, po pirmosios perkūnijos kai kuris iš namiškių pribėga prie trobos lango ir  paklausia: „Ar namie blusos?“  Iš vidaus atsakoma: „Nėra, išėjo pas  kaimyną!“ Tada tų įkyruolių nebūsią per visus metus. O kai užeidavo galingas audros debesis ir darydavosi baisu, kad perkūnas netrenktų, žmonės uždegdavo graudulinę žvakę (kitaip dar vadinama grabnyčios žvakė buvo deginama prie mirštančiojo ar per šermenis, uždegama apsaugai nuo perkūnijos ir kitų pavojų – aut. past.) ir statydavo ją ant palangės arba pabarstydavo ten verbos spygliukų. Miestuose bei miesteliuose langinės irgi atlikdavo apsauginę funkciją –  parduotuvių, įstaigų pirmuose aukštuose savininkai langines kabindavo ir nakčiai uždarydavo saugumo sumetimais. Miestelėnai taip pat jas kabindavo nuo prašalaičių saugoti, be to, ir lango stiklas buvo labai brangus.

Lietuvoje namai langinėmis pradėti puošti tik XVIII amžiaus pabaigoje. Neramūs laikai pastūmėjo žmones geriau saugoti savo namus: ant langų uždėti medines lentas ir nuo pašalinių akių, ir nuo smūgių, vėliau lentos tapo langinėmis. Iš Vokietijos ir Lenkijos atkeliavusios langinės iš pradžių nebuvo laikomos puošybiniu namo elementu, o tik priemone, skirta apsisaugoti nuo nedraugiškų prašalaičių. Namo viduje įtaisytas langinių užraktas garantavo, kad iš išorės jų niekas neatidarys. Lietuviai savo namus lygino su gyva būtybe. Šiaudinis stogas simbolizavo plaukus, durų anga – burną, langai – akis, namo prieangis – nosį. Todėl langinės greitai įsiliejo į šalies tautosaką: žmonės miega užsimerkę, taigi ir namas nakčiai paruošiamas užveriant langines. Tiesa, seniau staliaus darbas buvo brangus, todėl langines turėjo tik pasiturintys gyventojai.
Taigi lango puošyba senovėje atliko ne vieną funkciją, ji tarnavo ir grožiui, ir apsaugai, ir gyvenimo ramybei.

Artimos mūsų kraštui

Šiaulių universiteto dėstytojas Arūnas Uogintas, dalyvavęs Rokiškyje rengtuose langinių tapymo pleneruose,  pasakojo: „Žodis „langinės“ lietuvių kalbos žodyne taip apibūdinamos: „Medinės durelės langui iš oro (išorės) uždaryti.“ Aukštaitijoje langinėms būdavo skiriamas bene didžiausias dėmesys iš visų regionų. Dar 1957 metais išleistoje knygoje „Lietuvių liaudies menas. Architektūra“ iš 42 iliustracijų su langų puošybos elementais – tik septynios priskiriamos kitiems regionams. Visi kiti – aukštaitiški. Teigiama, kad ši namo eksterjero detalė labai populiari Pamaryje ir Neringoje, ir nors minimoje knygoje nepateikiama būtent Rokiškio krašto dekoruotų ar drožinėtų langinių, bet iliustracijose reprodukuojami visų artimiausių kaimyninių rajonų – Zarasų, Utenos, Kupiškio, Biržų, Pakruojo, Ukmergės, Pasvalio – langinių pavyzdžiai.

Stinga supratimo?

Visgi namų puošimas langinėmis visoje Lietuvoje retas reiškinys. Dabar daug kur tenka matyti seniems mediniams namams sudedant paketinius berėmius langus. Jie atrodo keistai, tarsi tuščia akiduobė. Ypač  vienkiemiuose.

Mūsų tėvų, senelių ir prosenelių statyti mediniai pastatai iki šiol skleidžia šilumą, jei tik mokame juos tinkamai prižiūrėti, saugoti, restauruoti arba atnaujinti.

Besivaikant miestietiško grožio supratimo, naudojant modernias, palyginti nebrangias, tačiau seniems pastatams ne visada tinkamas medžiagas, šimtametis medinis pastatas kartais sudarkomas arba pasmerkiamas sunykti.  Kartais toks pastatas panašėja į auksinį dantį, be reikalo įstatytą į visiškai sveiką burną.

Tai, kas tiktų vadinamajam sovietmečio „alytnamiui“, tikrai netinka senai sodybai. Pavyzdžiui,  švyti namo plastikiniai langai be jokių polangių skirtukų. Savininkai pakeitė langus. Pataupė ir nusipirko ne medinius, o plastikinius. Tarpai tarp langų ir rąstų veikiausiai sandarinti „makrofleksu“, kaip žinome, traukiančiu drėgmę. Šimtamečiam pastatui sveikatos tai nepridės. Bet ir namo vaizdas visiškai ne tas. Užteko vieno neapdairaus sprendimo: langai padaryti be prie stiklo tvirtinamų skirtukų, imituojančių įprastai padalytą langą.

Dvarelis su langinėmis

Nuošalesniuose kaimuose ar miestelių atokiose gatvelėse įmanoma rasti senų medinių namų su autentiškomis langinėmis. Tokių pastatų paprastai dar nebūna pasiekęs remontas.

Vieną tokių namų galima rasti Kurklaičių II kaime (Pandėlio sen.). Senos dažytos langinės traukia akį, tačiau, pasirodo, jos paliktos tik nuo kelio pusės. Ir tik todėl, kad yra kol kas neremontuojamoje namo dalyje. Kiek joms metų? Sodybą iš tėvų paveldėjusi Nadiežda Kotik negali to pasakyti, nes sovietmečiu pastatas priklausė kolūkiui, jame apsigyvendavo kolūkio darbuotojų šeimos. Čia maždaug nuo 1953 m. apsigyveno N. Kotik tėvai. Vėliau jiems ir atiteko šis pastatas. Pašnekovė atsimena: kai būdavo šalta, mama užverdavo langines. Taigi jos būdavo savotiškos šilumos saugotojos.

Pasukus už kampo, į kiemą, laukia dar vienas netikėtumas – įėjimą į namą puošia trys masyvios kolonos. Dvaras? „Kozakų. Nors tiksliai nežinau“, –  sako šeimininkė ir apgailestauja, kad vis nespėja nudažyti kolonų. O ir langinės jau baigia atgyventi savo amžių.

Taip yra daugelyje vietų – išlikusios langinės tebesaugo senų, dažniausiai negyvenamų namų langus. Jei jų nėra, dažniausiai langus puošia mažytės puošmenos  –  polangiai. Jie seniems pastatams suteikia gyvastį.

Pavyzdys – Skandinavija

Lietuviai iš protėvių paveldėjo ne mūrinę, bet medinę tradicinę architektūrą. Tuo esame panašūs į Skandinavijos gyventojus. Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje kaimo vietovėse taip pat vyrauja mediniai namai. Kaip šiose šalyse žiūrima į medinį paveldą? Skandinavijos šalyse išsaugoti medinį paveldą tapo ne tik valstybės, bet ir visuomenės rūpesčiu. Bet kuriame šio regiono mieste ar miestelyje neprižiūrėtas, tradicinėmis spalvomis nenudažytas namas, iškleręs langas yra laikomas negarbe.  Bet koks senas pastatas remontuojamas labai apgalvotai, stengiantis nenukrypti nuo tradicinės architektūros normų.

Tradicinė medinė architektūra, kaip ir senieji amatai, Skandinavijoje jau pokariu pradėti vertinti kaip reikšminga tautinio paveldo dalis. Ir visiškai nesvarbu, kad daugelis pastatų, ypač kaimo vietovėse, statyti ne pagal profesionalių architektų projektus, bet suręsti paprastų dailidžių, vietos meistrų.

Galimybė pritraukti turistų

Svarbi aplinkybė, kuri turėtų paskatinti savininkus tinkamai saugoti ir prižiūrėti medinius pastatus, yra vis plačiau atsiveriančios kultūrinio turizmo galimybės. Skandinavijos medinis paveldas seniai tapo masalu į šį regioną vykstantiems turistams.  Ir lietuviai pradeda suprasti, kad butas ar viešbutis autentiškame mediniame name yra didelė vertybė, ir jos kultūrinė bei materialinė vertė tik augs. Turistus  žavi ne vien archajiškos kaimo sodybos, bet ir miestelių bei miestų mediniai pastatai.

Žinoma, mums iki Skandinavijos toloka, tačiau galime pasigirti unikaliais medžio meistrais ir išskirtinėmis, langinėmis puoštomis gatvėmis Rokiškyje. Mat šiandien langinės – papildoma estetinė namo eksterjero detalė, suteikianti unikalumo, originalumo.

Langinių renesansas

Rokiškyje namų puošybos tradicijos atgaivinimo mintis gimė dailininkui Arūnui Augučiui, o kasmet Rokiškyje vykstančių savaitinių plenerų organizatore tapo Nida Lungienė.

2003 m. buvo ištapytos pirmosios langinės Ąžuolų gatvėje. 2017 m. vyko jau XIII vasaros pleneras. Suskaičiuota, kad nuo pradžių  kasmetinėse tapytojų stovyklose dalyvavo per 50 dailininkų iš įvairių Lietuvos rajonų; buvo pasikviesta ir svečių iš Latvijos bei Lenkijos. Kai kurie į Rokiškį vyko ir ne vieną kartą. Per daugiau nei dešimtį metų tapytos langinės mieste tapo reiškiniu – tikra meno galerija po atviru dangumi. Jos teikia džiugesį gyventojams, daro įspūdį svečiams. Dabar jų daugiausia pagrindinėje – Respublikos gatvėje.

Kaip atrinkti namai? Rinktasi, kad pastatai būtų mediniai, be plastikinės apdailos, tartasi su žmonėmis, kad išsaugotų autentiškus fasadus, autentiškų langų išvaizdą. Kai kurie namai dar buvo su apverktinos būklės senomis langinėmis, tad jas dailininkai suremontavo, ištapė, o paskui jau patys gyventojai ėmė prašyti pagražinti namus visiškai naujomis langinėmis..

Etnologas Libertas Klimka apie Rokiškio langines yra rašęs: „Langinės išpuošiamos ir tradiciniais lietuviškais ornamentais, ir naiviojo meno stilistikos vaizdeliais, ir šiuolaikiniais įvairios plastikos bei siužetų profesionalios dailės kūrinėliais. Senovėje langinėse dažniausiai būdavo ištapomas ar išraižomas pasaulio medis, kaip ant kraičio skrynių ar indaujų. Dabar dailininkui suteikiama visiška kūrybos laisvė. Žinia, kartais namo šeimininkas paprašo jo širdžiai mielo lango dekoravimo siužeto ar spalvų gamos. Net su poeto ar liaudies dainos įrašyta strofa… Kam iš miesto gyventojų tokios langinės patinka, tam ir išmarginama; gatvė iškart tampa linksmesnė, šviesesnė. O patinka visiems, kieno tik namai su langinėmis. Net kur jų ir nebuvo, imama užsisakyti naujas. Štai ir atviriausia erdvė meno raiškai!“

Tapytų langinių matyti ir Obeliuose, kitose vietovėse. Dažniausiai tai vyksta privačia iniciatyva.

Kas vaizduojama?

Su langinių puošyba susipažinę dailininkai sako, kad galima išskirti keletą tradicinių langinių dekoravimo būdų.

Visų pirma, langinės gali būti puošiamos simetriškais geometriniais ornamentais, tada jų pagrindui naudojamas ir iškilus simetriškas rombo formos reljefas. Dažniausiai jis dažomas kitokia spalva.

Taip pat langinėms dekoruoti naudojama  drožyba, jos dažnokai puošiamos augaliniais motyvais. Populiariausias Lietuvoje išlikęs dekoravimo būdas – tapybinė puošyba, vaizduojanti stilizuotą pasaulio medį.

Rokiškio langinėse kai kurie motyvai pasakoja apie žmogaus gyvenimą nuo jaunystės iki gilios brandos kartu su visais jį lydinčiais palydovais. Apatinėje langinės dalyje – įvairūs gyvūnai, viršutinėje – paukščiai, taip pat indo – molinės puodynės, ąsočio motyvas. Atsižvelgta į namo šeimininkų pageidavimus. Pavyzdžiui, mėnulio vaizdais bei motyvais. Kitiems patinka gėlių ar paukščių motyvai. Pasitaiko ypatingų pageidavimų – vienam rokiškėnui ant savo namo langinių norėjosi matyti piešinius, susijusius su mėgstama Vytauto Kernagio daina, ant langinės buvo nutapytas net dainininko portretas.

Svarbi ir buvusi pastato paskirtis. Pavyzdžiui, seną namą miesto centre papuošė visų čia buvusių įstaigų motyvai – mokyklos, daboklės.

Siužetus pasirenka ir patys menininkai – yra langinių, skirtų Žalgirio mūšiui paminėti, kitos dekoruotos Lietuvos kariūnų ir kryžiuočių simbolika su senųjų herbų detalėmis ir baltiškais ornamentais.

Modernėja ne tik langinių puošyba, bet ir jų panaudojimo būdai. Originaliai ir šmaikščiai dekoruotos langinės gali tapti ne tik namo puošybos elementu, bet ir reklamine iškaba.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie