Daug geriau dirbti su vaikais nei aktyvioj politikoj
Gediminas MATIEKUS
Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos direktorius, buvęs rajono meras
Esu iš prigimties konservatyvus. Na, mestum, išvažiuotum… Ne Lietuvoj jausčiausi prastai, kaip svetimkūnis. Jei būčiau jaunesnis, gal kitaip šnekėčiau. Kadaise į „Romuvos“ vidurinę mokyklą atėjau vadovauti, kai ji beveik merdėjo… Ilga istorija… Pavertėm ją gimnazija, tai visų mūsų, pedagogų kolektyvo, bendras didelis darbas. O dabar drauge senstame… Svarbiausia – žinoti, ką norim padaryti? Kasmet turim apie 10 šimtukininkų, arba tiek, kiek Biržai, Kupiškis, Anykščiai kartu sudėjus. Kas, jei ne mes, Rokiškiui tokius vaikus paruoš?
Labai gaila, bet beveik nebėra jaunų mokytojų, jaunas pedagogas – išimtis. Studijas baigę mūsų mokiniai nebeturi tokio prisirišimo jausmo. Užpernai išleidome pora šimtų abiturientų, pernai – kiek mažiau, o kiek jaunų specialistų pas mus, į Rokiškį, sugrįžta? Vienas, du, na, gal trys… Gyvenimas labai keičiasi, vaikų mažėja, neigiamai veikia emigracija: daug jaunų, išsilavinusių šeimų dėl menko pragyvenimo palieka Rokiškį, išsiveždamos labai gabius vaikus. Jei anksčiau beveik pusės gimnazijos vaikų tėvai turėjo aukštąjį išsilavinimą, dabar situacija visai kitokia – procentas smarkiai kritęs žemyn… Mokom jau trečią rokiškėnų kartą… Turiu idėją – mėginsiu rengti gimnazijoje ne vaikų tėvų, o jų senelių susirinkimus. Tėvai labai užimti, o seneliai turi laiko aptarti anūkų reikalus…
Prieš kokių 15 metų galvojau, kad Rokiškis miršta, kad jis liks toks kaip Pandėlys, Obeliai… Bet nieko panašaus nenutiko. Palyginti su tais metais, kai buvau rajono meru, Rokiškis, kaip ir rajonas, labai pasikeitė. Važinėdamas po apleistas šeimas matau gerą pažangą: prie skurdaus namelio yra bent jau daržas, šiltnamėlis. Labai daug nuveikė kaimo bendruomenės, socialiniai darbuotojai. Ir Rokiškis gražėja: gatvės, parkai, pastatai. Na, mums gal nepatinka, kad, pavyzdžiui, eismo žiedas yra Panemunėlyje, nors jo labiau reikėtų Rokiškyje. Žinoma, gaila į kai kuriuos objektus be reikalo sukištų europinių pinigų…
Vyksta tie projektai, apie kuriuos mes, kai dirbau meru, tik pasvajodavom. Dažnai pagalvoju: kaip blogai padarėm, kad neradom sutarimo nupirkti „bildingą“ (Rokiškio mašinų gamyklos administracijos pastatą – aut. past.). Prašė už jį beveik milijono litų. Jis galėjo tapti meno, kultūros, visuomeninių veiklų centru.
Bet koks pajudėjimas labai dažnai sulaukia visuomenės kritikos. Štai ir baigiamas statyti baseinas. Yra keiksnojančiųjų, kad plaukimo takelių ne tiek, kad kabinos ne tokios… Kaip ir miesto gėlynai… Sutinku, Rokiškiui reikėtų pasimokyti iš latvių. Net mažiausi kaimynų miesteliai galėtų būti mums puošybos pavyzdys. Ir su europiniais pinigais daug kur „prašovėm“: latviai daugiau pasiekė investuodami į turizmą.
Man dalyvauti politikoje nebeįdomu. Baigęs politinę karjerą turėjau daug siūlymų, tarp jų ir vadovauti partijų skyriams, net Švietimo ministru pretenduoti ir į verslą eiti. Atvirai sakau: daug geriau dirbti su vaikais nei aktyvioj politikoj. Vaikai, jeigu ir apgaus, tai „iš geros dūšios“.
Manau, tada, kai dirbau meru, buvo kur kas mažiau politinių intrigų. Pamenu vos kelis momentus, kai teko rimtai „susikirsti“ tariantis dėl svarbių sprendimų, nebuvo nieko panašus kaip dabar, kai dalijamasi, kurios partijos proteguojamas žmogus užims kapinių sargo vietą.
Dvejus metus tarnavau Sibire. Baisi nostalgija užpuldavo, buvau prisiekęs, kad grįžęs labai gerai mokysiuosi, dirbsiu, dienas skaičiavau iki tarnybos pabaigos. Manau, kiekvienam, paliekančiam Lietuvą, širdį panašiai skauda. Manos sūnus ir dukra – Vilniuje ir nėra planų, bent jau kol kas, kad grįš į Rokiškį. Džiaugiuosi, kad bent apie emigraciją jie nekalba. Deja, bet didžiųjų pamokslautojų apie emigrantus, išduodančius tėvynę, vaikai mokosi ir gyvena užsienyje.
Tokie esame: pirmiausia pastebim, kas negerai, o jei gerai, vis tiek randame, kas negerai… Jeigu nebūsim miesto ir savo krašto patriotai, tai kas jais bus?
Jei nori ką gero duoti savo valstybei, reikia išvažiuoti
Ieva Marija Makšimaitė
Abiturientė, rajono jaunimo organizacijų sąjungos „Apvalus stalas“ savanorė, Jaunųjų lyderių klubo valdybos narė
Manau, istoriniame Rokiškyje stinga modernių erdvių jaunimui. Norėjome tokią įrengti buvusioje J. Smuškevičiaus aikštėje, kreipėmės į rajono tarybą. Iniciatyvai pritarė, bet vietą teks keisti. Paaiškinta, kad. J Smuškevičiaus aikštė archeologiškai netinka moderniai erdvei, o Liongino Šepkos parkas – kaip tik. Čia ir kursime jaunimo modernų kampelį. Tai puiki vieta: gausiai lankoma, gražiai tvarkoma, estetiška, šviesi, patraukli jaunimui. Jaunimo erdvės atidarymas numatytas lapkričio 10 d.
Pavasarį baigsiu gimnaziją. Labai daug galvojau apie studijas. Planuoju studijuoti užsienyje, noriu įgyti patirties, pasisemti patyrimo iš aukšto pragyvenimo lygio išsivysčiusių valstybių, vėliau įgytą patirtį pritaikyti Lietuvoje. Domiuosi studijų programomis ir Lietuvos universitetuose. Jeigu nerasiu man tinkamiausios, dalyvausiu savanorystės programoje.
Mano pozicija tokia: jei nori ką gero duoti savo valstybei, reikia išvažiuoti, įsigilinti, kodėl jiems, užsieniečiams, pavyko, o mums – ne.
Kodėl mūsų žmonės neatrodo laimingi? Nežinau… Aš esu labai laiminga: turiu begalę įdomios veiklos, mane suprantančius artimus žmones, daug draugų. Juk visur yra žmonių, gyvenančių gerai ir blogai, laimingų ir nelabai. Manau, svarbiausi dalykai priklauso nuo tėvų auklėjimo. Jeigu vaikas auga nesupratingų, neatsakingų tėvų šeimoje, jis užsigniaužia savyje, nepasitiki. Mano artimieji (tėvai, seneliai) man davė didžiausią dovaną – gerą auklėjimą. Todėl ir esu labai atvira, kupina idėjų, plataus ir visapusio mąstymo.
Kai grįžtu, net vidus šviečia
Andrius RIMIŠKIS
Kraštietis, dainų atlikėjas
Rokiškyje visada jaučiuosi kaip savo tėvų namuose. Man čia nerealu, kai grįžtu, net vidus šviečia, nereikia jokių kurortų. Kaipgi kitaip? Juk čia – mano vaikystė, jaunystė, muzikos mokykla, narystė mokinių taryboje. Man Rokiškis – šviesių, talentingų žmonių, pasiekusių daug sporte, mene, politikoje, miestas. Štai, kad ir Rokiškyje gimęs prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas, profesorius, širdžių chirurgas Vytautas Sirvydis… Galėčiau vis vardyti mūsų įžymybes.
Kas laukia Rokiškio, nežinau… Čia vyksta tokie patys procesai kaip ir kituose panašiuose miestuose: mokslus baigę jauni žmonės išvažiuoja į didmiesčius, užsienį, nes ieško, kur lengviau pragyventi, įsidarbinti. Pats su šeima irgi neplanuoju grįžti, nors, ką žinai, kaip gyvenimas pakryps. Negali niekada spjauti (juokiasi – aut. past.).
Visada sakau: reikia turėti planą, bet kol kas jis – ne Rokiškyje. Sudėtinga būtų dabar grįžti, investuoti. Su partneriais įgyvendiname kelis projektus, vyksta kūrybinis procesas, nesusijęs su dainavimu. Muzika man dabar tėra pomėgis. Daug metų rengiau koncertus gimtuosiuose Jūžintuose. Į Rokiškio miesto gimtadienio šventes koncertuoti nekviečia, nesu didelė žvaigždė. Visi turime skirtinus požiūrius, reikia naujų vėjų, yra labai daug atlikėjų, naujų, nematytų. Auksinė išmintis – savame krašte pranašu nebūsi.
Gimtuoju kraštu esu kiek nusivylęs
Aurimas ŠIRVYS
Kraštietis architektas
Gimtuoju Rokiškio kraštu esu kiek nusivylęs. Žinoma, miestas labai tvarkosi, gražėja, jaukesnė tampa žmonių gerovė. Bet tai – išorinis fasadas. Kas kita – bendruomenės požiūris į istoriją, į tai, kas Rokiškį kūrė ir kokia atsakomybė tenka mūsų kartai, turinčiai saugoti kultūrinį ir istorinį paveldą, taip pat ir didelę Rokiškio žydų istoriją. Juk apie 80 proc. vietos gyventojų sudarė žydai, o tik Pandėliui jų istorija labiausiai rūpi. Ir amerikiečiams. Visiems kitiems – tik segmentiškai.
Liūdina kai kurių institucijų, atsakingų už paveldo išsaugojimą, vadovų pozicija. Neseniai dalyvavau Lietuvos paveldo dienose, kėliau dvi paveldo vėliavas. Nežinau, ar Rokiškis turi bent vieną paveldo vėliavą… Kokia krašto dvarų kultūra? Išskyrus Rokiškio dvarą, keli dvarai atkurti privačių asmenų iniciatyva ir lėšomis, kiti palikti nykti ir pamirštami… Valstybė skiria paveldui nemažų lėšų, bet reikia vietos valdžios ir bendruomenės iniciatyvų jas pasiimti… Rajono vadovai, kokie racionalūs ar aktyvūs bebūtų, be visuomenės vieni labai daug nenuveiks, o visuomenė, palyginti su kitų rajonų, – pasyvi krašto paveldo išsaugojimui. Daug paprasčiau kaltinti valdžią, kad nepasirūpino, kad dvaras, bažnyčia ar kitas objektas merdi, griūva.
Turėjau labai daug idėjų, noro ir galimybių prisidėti prie gimtojo krašto paveldo ir istorijos, bet žmonių abejingumas net pačias geriausiais iniciatyvas užmuša…
Projektą iš dalies remia
