Gražina Kanopaitė-Vilčinskienė, tolima kunigo, rašytojo Jono Skruodžio giminaitė, sakė nepatyrusi knygoje aprašytų mįslingų nutikimų ir nusifotografavo kartu su... jaunystės nuotrauka. V. Bičiūnaitės nuotr.
puodelis

Giminės sąsajos

Ėmę aiškintis, kaip knygos kopija atkeliavo iki mūsų, susipažinome su juodupiete Gražina Kanopaite-Vilčinskiene, gimusia 1938 m. Knygos autorius kunigas J. Skruodys (1882–1935) yra jos senelio brolis. Būtent tokias sąsajas sudarinėdami giminės medį aptiko giminaičiai, gyvenantys Panevėžyje. Tiesa, minėtą knygą buvę keblu rasti, o ir suradus teleista ją skaityti skaitykloje Panevėžyje. Tačiau pavyko pasidaryti kopiją… G. Kanopaitė-Vilčinskienė turi ir antrosios knygos kopiją, didžiuodamasi varto monografiją „Juodupė. Onuškis“ bei vardija joje surašytus faktus apie J. Skruodį. Minėtos vietovės į lietuvių literatūrą pateko būtent per Bryzgių kaime gimusio ir užaugusio kunigo J. Skruodžio kūrybą. „Atminimai“ pasakojami savo vardu. Skaitytojams pateikiame keletą pirmoje dalyje aprašytų mįslingų, šiurpių nutikimų.

Nugramzdino bažnyčią kartu su kunigu

Pasakojama, kad Bryzgių kalną žiloje senovėje supylę žmonės, pastatę alką, o jame – aukurą, ant jo kūrenę amžinąją ugnį, žmonės čia miniomis suplūsdavę Dievo garbinti. Tačiau į mūsų šalį atvykę kitokio tikėjimo žmonės užgesino amžinąją ugnį ir vietoje senojo alko pastatė didelę gražią bažnyčią. Bet ilgainiui jie nusidėjo Dievui, nebenorėdami jo įstatymų klausyti, jį tikėti ir garbinti, išsižadėjo papročių ir tėvynės, pamiršo net gimtąją kalbą, prisišliejo prie klastingų, bjaurių kaimynų. Todėl Dievas juos skaudžiai nubaudė: atsivėrė žemė ir žmonių pilna bažnyčia nugrimzdo kartu su kunigu. Drauge prasmego daug aukso, sidabro ir kitokių brangenybių. Dabar bažnyčios vietoje, kalno viršūnėje, riogso didelė, gili, baisi duobė.

Sakoma, kad, žmonėms grįžus prie Dievo, jis pasigailės nusidėjėlių ir grąžins pradangintą bažnyčią. O nuo jos nugrimzdimo ligi iškilimo visas kalnas esąs užkeiktas. Čia esanti nelabųjų vieta. Tamsiomis naktimis, ypač šv. Jono išvakarėse, čia priskrenda daugybė raganų, renkasi skenduoliai, miškiniai, upiniai, ežeriniai, atlekia aitvarų su ilgomis ugninėmis uodegomis, pribėga baisių vilkolakių.

Dieną priglaudus ausį prie žemės girdėti, kaip tie žmonės šaukiasi pagalbos skambindami bažnyčios varpais.

Išvydo piktąją dvasią

Žiemos vakarais troboje susirinkdavo keletas vyrų. Pakalbėję apie rūpesčius, nelaimes ir sėkmes, sėsdavo kortomis lošti. Bepasakodami apie prasilošusius ponus, imdavo porinti ir apie vaiduoklius. Pirmasis ėmė pasakoti Jono tėvas. Jis vieną kartą rudeniop važiavęs į Čedasų valsčių, kuriame buvę paskirti teismo posėdžiai. Jis, kaip teismo narys, turėjęs dalyvauti. Po teismo posėdžio pavakarieniavęs pas pažįstamą ir antrą valandą nakties išvažiavęs namo. Tamsuma neregėta, už žingsnio nieko nematyti.  Purvynas neapsakomas, ratai smenga, išniurkytas ir šlapias molis taip storai aplipęs ratus, jog tvirtas arklys vos galėjęs ištempti. Vargais negalais atsiplukęs į Bryzgių piliakalnio papėdę. Buvo žinoma, kad piliakalnis ir kapinės nerami vieta, bet aplink važiuoti nesinorėję, tad nutarė tiesiog per kalną. Persižegnojo, arklį rimbu sudrožė ir leidosi šuoliais. Arklys, užkopęs ant kalno, pastatė ausis, ėmė trypti ir nesijudino nė žingsnio iš vietos. Vyrui iš baimės plaukai atsistojo, bemąstydamas, ar sprukti atgal į pakalnę, išvydo baltą statulą. Sudavė arkliui rimbu, šis šoko į priekį ir kaip viesulas leidosi pirmyn. Vyras žadą atgavo tik savame kieme, kai nebegirdėjo besivejančio vaiduoklio trenksmo. Matyt, piktoji dvasia norėjusi užklupti iš netyčių ir nujodinti į kitą pasaulį.

Paslaptingas žydas

Teko keliauti į bažnyčią per Ignotiškio miškelį saulei tekant. Daug kartų buvo girdėjęs apie šio miško vaiduoklius, kartais bijodamas dumdavo per jį, bet nieko neatsitikdavo. Kartą ėjo ramus. Įėjęs į vidurį miškelio pamatė skersai kelio stovintį didelį margą arklį, pusiau įkinkytą į labai ilgus nepaprastus ratus, kuriuose  buvę pridėta įvairių neregėtų daiktų, iš tolo atrodę lyg vaikų galvytės. Ties arkliu stovėjo du žydai ir stumdėsi nusitvėrę vienas kitą už krūtinių. Prisiartinęs prie ratų, išvydo trečią žydą, kuris gulėjo vežime apsiklojęs marška. Jo veidas buvo apaugęs tankiais, rudais, storais plaukais, akys išverstos, kruvinos, klaikios, lūpos mėlynos, priekiniai dantys ilgi kaip šerno iltys. Besimušantys žydai nugarmėjo į statų lataką ežero link. Vienas jų bėgdamas rėkė: „Gelbėkite. Nors žegnokite, bet gelbėkite.“ Tuo metu baisusis žydas ėmęs vartytis ir stenėti, bet arklys sužvingo ir žaibo greitumu nutratėjo. Ir netikėk vaiduokliais!

Viesulą sukėlė ponaitis

Moteris, eidama per Ignotiškio miškelį, pakalnėje pamatė pastatytą skobnelį (senovinis stalas – aut. past.). Jis tviskėjo saulėje kaip veidrodis. Jai bežiūrint, staiga lyg iš žemės išdygo raudona, plati, aukšta, minkšta kėdė, ant jos sėdėjo laibas, pilkais drabužiais apsivilkęs, raudonais bateliais apsiavęs, baltą skrybėlę užsidėjęs ponaitis. Jis taip sušvilpė, kad moteris ėmė drebėti, o garsas miške ilgai aidėjo. Nematomu būdu ant skobnelio atsirado stora knyga, aukšta žibanti rašalinė ir aukso plunksnakotis. Ponaitis sėdo rašyti. Jai bežiūrint, skobnelis, ponaitis, kėdė, rašalinė ėmė suktis, šokti, žviegti, ūžti ir pakilo aukštai į orą. Pasikėlė viesulas. Miškas suūžė, sušlamėjo ir nutilo, o visas triukšmas dingo tolybėse.

Kerėplas ritosi kūlversčiais

„Karusė Stainytė išsirengė vieną sekmadienį iš Galių į Lukštų bažnyčią. Oras puikus, šiltas, nė menkiausio vėjelio. Išėjus iš miškelio žiūri, kad kalnelio viršūnėje riogso kažin koks kerėplas. Jis ėmė ristis kūliavirsčiais. Keturios kojos, dvi galvos, visas plaukais apaugęs. Paskui atsistojo, sužviegė pragarišku balsu ir nukepėstavo į pakalnę, keistai ir juokingai pasturgalį kraipydamas. Karusei lengviau pasidarė tik persižegnojus.

Rapolienė dingo prašvitus

Baltruvienė ėmė pasakoti, kad naktį viena liko namuose ir atsigulė ant krosnies.  Girdi, atsidarė pirkios durys ir kažkas įšlamėjo vidun. Ji pamanė, kad duktė grįžo pas kaimynus mynusi linus. Pakėlusi galvą, apmatė aukštą drūtą moteriškę iki lubų. Ji ėmė švaistytis, savo lazda mušti, draikyti padėtus ties krosnimis žabarus. Besišvaistydama moteriškė atsigulė ant suolo. Ilgainiui šeimininkė apsiprato ir paklausė, kas čia guli. Toji atsakiusi, kad Rapolienė. Pagaliau pragydo gaidys ir Rapolienė dingo iš akių. Prašvitus pasimatė, kad visi žabarai išdraikyti po pirkią. Šeimininkė sakė supratusi, kad matė vaiduoklį, tik niekam nesakė.“

Turto reikėjo ieškoti dviese

1874 m. Juozas Skruodys pasakojo, kad vieną vakarą Gyniočiuose jis nuėjęs į klėtį ir atsigulęs. „Lova buvusi pastatyta ties langeliu. Jam snaudžiant, kažin kas pro langelį nubraukęs šalta ranka per jo veidą lyg šaltais šiaudais ir liepęs eiti pinigų kasti, nurodydamas vietą, būtent jam žinomą eglelę ir akmenį.

„Atsikėliau, apsirengiau, ryžaus eiti ir kasti. Išėjęs į orą apsidairiau, gražu, mėnesiena, ramu, nieko nematyt, tik girdėt toli šunų lojimas. Jau buvau iš kiemo beeinąs, gludu darėsi, lyg kas iš užpakalio mane laikė. Apsigręžiau, apsidairiau, nusispjoviau, nieko nematyt, vėl stengiuos iš kiemo išeiti, ir vėl mane suturi, kojos linksta. Pastovėjau, pagalvojau ir grįžau į klėtį. Nusirengiau, atsiguliau, užsimerkiau, galvą apsigaubiau ir stengiausi greičiau užmigti. Miegas neima. Be miego išbuvau visą naktį. Pradėjus aušti atsikėliau, jaučiaus lyg sustingęs būčiau, bet greit išsimankštinau. Nakties įvykis traukte traukė mane į nurodytą vietą, bet baisoka buvo ir dieną vienam į pamiškę eiti, nors pirma labai drąsus buvau. Galėjau eiti per kiauras naktis miškais, nežinomomis vietomis. Dėl ramybės paėmiau gerai pažįstamus savo kaimynus draugus Juozą ir Adomą Lapašinskus ir nuėjau su jais į nurodytą vietą Kukių miške. Greit radau tąjį akmenį ir eglaitę. Ėmėme kastuvais žemę kasti, smaigstimis durstyti ir užčiupome skambėjimą. Bekasant girdėt švilpimas, kauksmas, mes nepaisydami dirbame. Staiga kyla neregėta negirdėta pašėlusi audra; mes vis kasame, net sušilę. Žiūrime, kad medžiai nuo audros linksta prie žemės, tiesiog lūžta ir griūva į mūsų pusę. Išsigandę nebegalėjome ištverti ir bėgome. Antrą dieną nuėjau vienas; radau tą vietą, kasinėjau, dursčiau, bet pinigų neapčiuopiau.

Trečią naktį prisisapnavo man, kad būčiau radęs pinigus, didelį turtą, jei būčiau nuėjęs tik su vienu draugu ieškoti.“

Suklaidino šnairas oželis

Jurgis pasakojęs, koks atsitikimas buvęs su juo „Eidamas per Mitragalio mišką, radęs mažutį, nuskurdusį oželį, vos gyvą esantį. Visas drebąs kaip epušės lapas. Jam prisiartinus, jis gailiomis akimis žiūrėjęs ir prašyte prašęs, kad paimtų. Pasigailėjęs vargšo ir paėmęs. Iš karto atrodęs kaip paprastas oželis, paskui daręsis vis sunkesnis. Oželio ragai bematant užaugę dideli, smaili, kaip adatos. Kojų nagos pasidariusios riestos, ilgos kaip, šerno iltys. Šnairomis jis pradėjęs žiūrėti į Jurgį. Baisu, nebežinojęs, kas bedaryti, norėjęs jį nuo savęs numesti, bet taip tvirtai įsikibęs savo nagomis į drabužius, jog nieku gyvu nepajėgęs atplėšti. Toliau nešti stigę jėgų. Oželis būtų jį visiškai nuvarginęs, galbūt užkamavęs, bet jam besiraitant klebonas pavijęs, grįždamas nuo ligonies. Labai nudžiugęs Jurgis, išpasakojo jam teisingiausiai visą nelaimę su nelabuoju oželiu. Klebonas nusijuokęs, ištraukęs švęsto vandens buteliuką ir pašlakstęs oželį. Šis kaip aitvaras šokęs nuo jo rankų ir baisiu bliovimu nužvangėjęs per mišką.“

Sidabrinės kalno paslaptis

Sidabrinės kalnas atsiradęs žiliausioje senovėje. Šioje vietoje buvęs gilus užkeiktas ežerėlis, kuriame gyvenusios baisios upytės, ežerinės. Jos gundydavusios žmones, gaudydavusios vaikus ir girdydavusios. Jo pakrantėje buvę daug paparčių, kurie žydėdavę. Daugybė žmonių čia pražuvę nuo upyčių rankų beieškodami paparčio žiedo. Pagaliau vienai gražiai mergaitei pasisekė rasti paparčio žiedą ir laimingai iškliūti iš nelabųjų deivių nagų. Mergaitė, radusi žiedą, tapo galinga, ką norėjo, tą galėjo daryti. Nuo šio ežerėlio nukentėję žmonės, ypač Bryzgių gyventojai, prašė mergaitės, kad ji teiktųsi sunaikinti čia buvusį vandenį kartu su žalingais jo gyventojais. Paklausė doroji mergaitė. Vieną sykį atėjo prie ežerėlio turėdama rastąjį žiedą, atsistojo pakrantėje, ilgai žiūrėjo ir pagaliau paparčio žiedo vardu iškilmingai tarė:

– Nelemtasis ežere, prasmek su savo gyventojais. Tavo vietoje tekyla sidabro kalnas! Akies mirksniu nusmego ežeras ir iškilo puikus, žėrintis aukštas, platus sidabro kalnas. Sužinoję šį stebuklą, žmonės iš toliausių apylinkių plaukė į šią vietą, stebėjosi, garsino mergaitę, turinčią paparčio žiedą. Labiausiai džiaugėsi Bryzgių žmonės – artimiausi kaimynai. Ežerėlio vietoje iškilęs kalnas liko ramus – dieną ir naktį galėjai būti, niekas tavęs „nekušins“. Iš pradžių mergaitė buvo labai laiminga, žmonės ją ant rankų nešiojo. Dažnai ji mėgo sėdėti sidabrinio kalno viršūnėje ir svajoti apie būsimąją žmonių laimę, kurią manė suteiksianti. Daug buvo sumaniusi puikių dalykų, bet graudi nelaimė ją ištiko.

Ji vieną kartą šio kalno viršūnėje giliai susimąstė. Nejučiomis galingasis paparčio žiedas iškrito iš jos rankų, o sugriebęs vėjas nunešė jį toli toli. To ji nepastebėjo, tik besėdėdama išvydo, kad sidabro kalnas ėmė juodėti, samanomis ir žole apželti. Mergaitė išsigando, pajuto žiedą praradusi. Šoko iš vietos lyg gyvatės įgelta ir puolė dingusio žiedo ieškoti. Savaitę slankiojo aplink kalną, bet žiedo nerado. Neapsakomas sielvartas suspaudė jos širdį, nepakeliamas liūdesys slėgė jos vėlę, kartus skausmas graužė sąžinę. Beieškodama prarado žadą. Pamėlynavo, sustingo jos kūnas, veidas. Garbanoti ilgi plaukai išsitiesę sukietėjo lyg vielos. Akys liko atmerktos, nejudinamos, klaikios. Rankas iškėlusi bėgiojo ir nežinia kur dingo. Nuostabus sidabro kalnas virto paprastu žemės kalnu. Vienas jaunikaitis pasakojo, kad mėgino kasti, bet rado sluoksnį, kurio negalima nei išjudinti, nei perverti plienine smaigtimi, nei atplėšti. Linksta kiečiausi įrankiai. Sudavus smarkiau, skamba kaip tuščias didelis kubilas. Jame yra begalinių urvų. Jeigu mesi į juos akmenį, tai ilgai skambėdamas nuburba į bedugnę. Ten, viduje, karšta, nes kartais matyti, kaip pro skyles veržiasi garai. Galimas daiktas, kad dingusioji mergaitė sutraukė į šią vietą pasaulio turtus, kurie slepiasi po šiuo kalnu. Čia žmonės dažnai mato pinigus degant, aitvarą skrendant su didele ugnine pašvaiste.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie