A. Minkevičienės nuotr.
Prie Dirdų

Tyzenhauzaitės ir Baranausko pėdsakai
Salos – Livonijos ir Kuršo pasienis, viduramžiais buvusi Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio valda. Vėliau Žygimantas Senasis, Lenkijos Karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis, šių apylinkių žemes padovanojo savo tolimiems giminaičiams. Taip Salos su visa aplinkui esančia žeme, miškais, ežerais bei raistais atiteko Lietuvoje galingai Radvilų giminei, o vėliau – galingiems italų kilmės didikams Morikoniams, Radvilų valdymo laikais įkurtame parke pastačiusiems dvarą.
Pasakojama, jog dvaro rūmų įkūrėjas Ignotas Morikonis buvęs labai šykštus sau ir savo artimiesiems, bet labai dosnus bažnyčiai. Jis 1781 m. Salose pastatė medinę koplyčią su dviem altoriais. 1867 m. prie koplyčios iš abiejų pusių buvo pristatytos dvi zakristijos, o 1878 m. meistrai iš Berlyno padirbo keturių balsų didžiulius vargonus. Grafas Liucijonas Morikonis buvo numatęs statyti naują mūrinę bažnyčią, buvo pradėta rinkti medžiagas, vežti akmenis, bet netrukus Salų dvaras parduotas Tyzenhauzui ir statyba nutraukta. Salų teisėta šeimininke tapo Marija Tyzenhauzaitė, Aleksandro Pšezdzieckio žmona.
1888 m., tarpininkaujant vyskupui Antanui Baranauskui, padėjusiam gauti Kauno gubernatoriaus leidimą, pastatyta nauja bažnyčia. Jos statybas finansavo grafienė Marija Pšezdzieckienė.

Pagal austrą
Neogotikos stiliaus Salų Šv. Kryžiaus bažnyčia pastatyta 1887–1888 m. kunigo Kušleikos rūpesčiu. Bažnyčią suprojektavo austras architektas Georgas Verneris. Salos turi kuo didžiuotis – miestelio įžymybe esantys maldos namai – vienas gražiausių, profesionaliausiai sukurtų medinių neogotikos pastatų Lietuvoje. Bažnyčia yra kryžminio plano (32×23,5 m). Jos fasadas – griežtų linijų, labai grakščių proporcijų. Šventovę suprojektavęs Austrijos architektas iš Tirolio savo kūrinį papuošė simetriškai išdėstytais smailiaarkiais langais ir bokštais bei trimis navomis. Bažnyčios durys ir langai puošti gotikinėmis arkomis. Itin įdomus ir darniai prie šventovės stiliaus derantis jos interjeras: mediniai gotikinio stiliaus skliautai, to paties stiliaus didysis altorius.
Pagrindiniame fasade – 34,5 m aukščio bokštas, užsibaigiantis tiesiu karnizu ir didele smaile. Jis padalytas į tris tarpsnius: apatiniame tarpsnyje yra stačiakampio formos portalas, o virš jo – pusapskritis langas. Itin originalus kvadratinis bokštas su tiesiu karnizu ir aukšta smaile. Jo grožį paryškina didelis apvalus langas, vadinamoji rožė. Kryžminio skerspjūvio stulpai laiko kryžminio skliauto formos, briaunomis papuoštą perdangą.

Lubose – mediniai ažūrai, navose – altoriai su bokšteliais
Bažnyčios vidus iškaltas mediena, medinės stogą laikančios kolonos papuoštos karnizais ir raižiniais, o lubų arkos lentelėmis išklotos taip dailiai, jog iš žemai atrodo kaip ažūras.
Bažnyčios navose įrengti trys mediniai altoriai, išpuošti bokšteliais, šventųjų statulėlėmis, kitais sakralinės puošybos elementais. Gotikinio stiliaus didžiojo altoriaus, papuošto 30-ia tarsi į dangų besistiebiančių drožinėtų bokštelių, centre – Nukryžiuotojo skulptūra. Šoninėse navose yra Skausmingosios Dievo Motinos ir Jėzaus Kristaus mediniai altoriai.
Bažnyčioje medis nuo grindų iki skliautų: raižytos klausyklos, kunigams ir svečiams skirtas suolas prie didžiojo altoriaus, drožiniais ir stogeliu puošta sakykla, medžiu apdailintos durys į zakristiją. Visas medis – dažytas: grindys, suolai, klausykla – rusvos ir rudos spalvų, altoriuose dominuoja balta ir melsva, o sienos, kolonos ir skliautai – melsvų ir balkšvų atspalvių. Todėl šventovė labai šviesi ir erdvi, o melsvi skliautai ir sienos sukuria įspūdį, tarsi matytųsi dangus.

Nukentėjo
Per Pirmąjį pasaulinį karą Salų bažnyčia smarkiai nukentėjo: pažeistos bažnyčios sienos, skliautai, nugriauti viršuje buvę bokšteliai. 1923 m. bažnyčia apdengta, 1939 m. remontuota, o po Antrojo pasaulinio karo parapijos klebono Petro Nykšto rūpesčiu atliktas didelis šventovės remontas.
Medinės architektūros perlu vadinamai Salų bažnyčiai ir dabar labai reikia žmogaus pagalbos. Apsaugoti medinės neogotikos šedevrą nuo gamtos ir laiko poveikio reikia didžiulių lėšų, bet mažai parapijai tokia našta – ne pagal pečius. Sališkiai svarsto, kad be Europos Sąjungos fondų pagalbos bažnyčios nesuremontuosi, nes lėšų gelbėti laiko ir drėgmės paveiktas kultūros paveldo objekto medines konstrukcija reikia daug pinigų.
Be neogotikos šedevru tituluojamos bažnyčios, miestelis turi ir kitą istorijos bei architektūros perlą – neoklasicistinio stiliaus dvarą, menantį didikų Kęsgailų, Radvilų, Morikonių ir grafų Tyzenhauzų gyvenimą. Salos klestėjo prie didikų, o ir sovietmečiu, kai miestelio dvare veikė Žemės ūkio technikumas. Salų dvarą, bene gražiausią Lietuvos neoklasicistinio stiliaus istorinį statinį, planuota rekonstruoti. Tam siekta Europos Sąjungos paramos. Tačiau iki šiol dvaro rūmas rekonstrukcijos nesulaukė.

Ypatinga vieta
Istoriniuose šaltiniuose vietovė minima nuo 1450 m. Kada čia įsikūrė dvaras, tiksliai nežinoma, tačiau nuo XV a. Salos priklausė didikams Kęsgailoms. Jie turi sąsajų su Žalgirio mūšiu. Jame giminės atstovas Mykolas buvo ištikimiausias Vytauto Didžiojo karvedys.
Vėliau Salos atiteko Radviloms. Čia rezidavo kardinolas Jurgis Radvila.
Morikoniai dvarą valdė XVIII–XIX a. Šiems įklimpus į skolas miestelis atiteko Tyzenhauzams. Didikai pastatė medinę bažnyčią, o dvaro ansamblis tapo kultūros centru – čia vykdavo puotos, parke buvo įrengtas vasaros teatras. Prie dvaro veikė karališkasis žirgynas, mokykla, ligoninė, maža vaistinė.
Nusavinus dvarą XX a., čia buvo įkurta muzikos mokykla ir orkestras, mergaičių namų ūkio ir žemesnioji žemės ūkio mokyklos. Tarpukariu Salose veikė didelė pieninė.
Antrojo pasaulinio karo metais dvare buvo įsteigta ligoninė, pokariu – žemės ūkio technikumas.

Dviragio ežero saloje – miniatiūrinė Lietuva
Didingos istorijos ir romantiškomis legendomis apipintos Salos (Kamajų sen.) – vienas unikaliausių ir gražiausių šalies kampelių. Dviragio ežero saloje įsikūręs miestelis savo kontūrais – miniatiūrinė Lietuva. Salą su krantu jungia tiltas ir kelio pylimas.
Pietinėje salos dalyje – respublikinės reikšmės architektūros paminklas – Salų dvaro sodybos ansamblis (rūmai, buvusi pirtis–skalbykla, prievaizdo namelis, kalvė, du kumetynai, tvartai, svirnas-ledainė.) ir visos Aukštaitijos puošmena – įspūdingas tuopų parkas, kurio šlaitą skalauja Dviragio vandenys.
Parkas yra vienas seniausių Lietuvoje, garsus 200 metų senumo pilkosiomis tuopomis.
Salų miestelis įtrauktas į šalies lankytinų vaizdingų vietovių sąrašą.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie