V. Bičiūnaitės ir Terentijaus Ivanovo nuotr.

Užsitraukė nacių nemalonę

Per Antrąjį pasaulinį karą Miliūnų gyventojai, daugiausia rusai sentikiai, rėmė sovietinius partizanus, kai kurie 1943–1944 m. priklausė  Žemaitės brigadai. Dalis aktyvistų sušaudyta dar 1941 m. liepą. Miliūnų miškuose buvo sovietinių partizanų aerodromas; į jį ginklų, šaudmenų, propagandinės literatūros atskraidindavo kariniai lėktuvai. Miliūnų apylinkėse įvyko jų susirėmimų su policija, vienas iš jų – 1943 m. rugpjūčio mėn. Naciai ir lietuvių policija turėjo aukų. Kai kurių šaltinių duomenimis, 1943 m. spalio 4 d. naciai sudegino keturias Miliūnų sodybas. Spalio 13-osios rytą iš Kauno atvykęs didelis nacių baudžiamasis dalinys kartu su nacių žandarmerija iš Rokiškio, Panevėžio apygardos saugumo policija kaimą apsupo ir sudegino. Iš viso sudegintos 67 sodybos su visais pastatais. Net 64 jų priklausė rusams sentikiams, 3 – lietuviams. Žuvo sentikių popas ir dar trys žmonės. Beveik visas gyventojų turtas buvo sudegintas, nušauti ir gyvi gyvuliai, grūdai išgabenti. Kaimo gyventojai rusai išvežti į Rokiškį, vėliau į Pravieniškių lagerį, darbams į Vokietiją. Daugelis jaunesnių vyrų pabėgo pas sovietinius partizanus.

1978 m. Miliūnams ir kitiems sudegintiems kaimams įamžinti pastatytas memorialinis ansamblis – ąžuoliniai stogastulpiai.

Sunaikinta istorija

Miliūnai minimi XVII a. viduryje. XIX a. viduryje kaime buvo sentikių cerkvė.

Istorikai teigia, kad nedaug ką galima apsakyti apie Miliūnų sentikių bendruomenę, nes jos dokumentai sudegė 1943 m. Žinoma, kad 1906 m. Miliūnų nastavniku buvo Michailas Ivanovas. Vienas labiausiai gerbiamų nastavnikų buvęs Kuzma Isajevičius Afanasjevas (1856–1941). Jis Miliūnuose gyveno apie 1921–1931 m. Po jo buvo Dyminas. 1936 m. į kaimą su šeima atvyko nastavnikas Jefimas Vasiljevičius Fitingovas. Jis turėjo didžiulę knygų senąja rusų kalba biblioteką – net keletą šimtų egzempliorių. Tuo metu maldos namai atrodė liūdnokai: stovėjo ne ant pamatų, o ant akmenų, mažais langeliais, šiaudiniu stogu. Apie 1936– 937 m. J. Fitingovas su vaikais už bendruomenės lėšas suremontavo maldos namus, stogą apdengė skarda, geltonai nudažė kupolą ir aptvėrė teritoriją. Sentikystės pagrindų jis mokė Miliūnų mokykloje.

1943 m. spalio 13 d., deginant kaimą, šventikas buvo užtiktas minkant tešlą, išvestas į laukus ir sušaudytas. Bažnytinės knygos, ikonos ir dokumentai sudegė, kaimo sentikiai buvo išvežti į kalėjimus, lagerius, darbams į Vokietiją. Taip buvo sunaikintas vienas seniausių sentikių kaimų, kuriame jau 1825 m. gyveno daugiau kaip dešimt rusų šeimų. 1923 m. čia buvo 45 sodybos ir 247 gyventojai. Po dvidešimties metų – jau 72 sodybos. Po kaimo sudeginimo pastatų beveik neliko.  Maldos namai nesudegė, tačiau pokario metais juose įrengti grūdų sandėliai.

Yra išlikusi tik viena maldos namų krikšto knyga. Iš jos matyti, kad 1930 m. čia pakrikštyti 45, dar po metų – 47 vaikai. Krikštijamų vaikų tėvų užsiėmimai rodo, jog bendruomenei priklausė daug amatininkų ir darbininkų (dailidžių, lentų pjovėjų, mūrininkų ir pan.).

Išsami istorija – nuo 2013 metų

Įvažiavusius į Miliūnus, pasitinka ne vien sovietinių laikų skulptūros ar paminklai. Vienas tokių – kryžkelėje pastatyta didžiulis „grybas“. Ant jo sukabintos lentelės nurodo, kokia kryptimi yra dvi gatvės – Miliūnų ir Apūniškio. Skulptūra tapo ir skelbimų lenta.

Apūniškio gatvės gale, šalia Danutės ir Terentijaus Ivanovų sodybos, 2013 m. pastatytas paminklas, skirtas Miliūnų kaimo tragedijos 70-mečiui paminėti. Paminklas sukurtas jų rankomis. Sudegintuose Miliūnų, Lauciūnų, Šlapeikių kaimuose gyveno apie 300 žmonių, todėl šiame paminkle yra tiek akmenų. Juos sunešė patys gyventojai, o kiek trūko, susirinko patys statytojai – Danutė ir Terentijus. Beje, jis vadovauja kaimo bendruomenei, aktyviai kaupia įvairiuose leidiniuose pasirodančią bei kitą informaciją apie kaimą.

Skulptūroje tarp lauko akmenų švyti iš šlifuoto akmens gabalėlių sudėlioti tamsūs namų kontūrai. Jie atkartoja sudegintų sodybų skaičių – 74. Šlifuoti akmenys yra Bajorų kaimo gyventojo Jono Keliuočio dovana. Buvusią kaimo cerkvę simbolizuoja aukso spalvos kupolas ir varpo skambesys. Pasirodo, į angą įmetus monetą, suskamba varpas, kuris nutyla įmetus antrą. Po kupolu paslėpta elektronika taip pat sugalvota ir sukonstruota Terentijaus. Surinkti pinigėliai skiriami paminklui išlaikyti. Prie jo sustoja, aukoja, fotografuojasi vestuvininkai ir keliaujantys smalsuoliai ar turistai. Šalia įrengta atminimo plokštė, joje aprašyta kaimus ištikusi tragedija. Plokštę paaukojo verslininkas Andrius Akinis.

Staigmena vietiniams

Kad kaimas gyvas ir įdomus svetimiems, vietiniai pastebėjo būtent po 70-osios sukakties minėjimo: 2014 m. vasarą kaimą pradėjo lankyti svečiai, kurie, domėdamiesi paminklais, dar kažko ieškodavo. Tada patys miliūniškiai suskato teirautis, ką čia veikia atvykėliai. Pasirodo, kaimas įtrauktas į geografinį žaidimą „Aplink Lietuvą“ (tema „Sudeginti kaimai“). Lydimi artimųjų iš Lietuvos, Miliūnuose lankėsi estai, latviai, vokiečiai, bulgarai… „Pamatę kažko ieškančių svečių, su jais stengiamės pabendrauti, papasakoti istoriją. Visada pasigiriame, kad kaimuose yra senjorų, išgyvenusių 1943 m. spalio 13-osios tragediją“, – šiųmečio minėjimo metu pasakojo D. Ivanova. Ji tik apgailestavo, kad nemokant anglų kalbos su svečiais kartais tenka bendrauti gestų kalba. 

Išskirtos šeimos susitiko tik po karo

Per šiųmetį renginį vieni pirmųjų į sceną buvo pakviesti 1943 m. spalio 13-osios įvykių amžininkai. Jų net dešimt: Epicharija Aleinikova (gim. 1930 m.), pusseserės Olga Baradulina (gim. 1932 m.) ir Pelageja Lisovskaja (gim. 1934 m.), Ana Stepanova (gim. 1939 m.), Ilja Baranovskij (gim. 1939 m.), Anastasija Balaboskina (gim. 1942 m.), Fiodor Afanasvej (gim. 1942 m.), Elena Bulovaitė (gim. 1936 m.), Antanas Guzas (gim. 1941 m.), Aleksandr Afanasjev (gim. 1936 m.).

Tragišku kaimams laiku jiems tebuvo vos keleri metai arba keletas mėnesių, tad kalbėjusieji dalinosi prisiminimais, kuriuos patyrė būdami vaikai arba kuriuos išgirdo iš tėvų. Jų atmintyje įstrigę tai, kad apylinkėse naciai iškabino įsakymus, draudžiančius į namus priimti padegtų kaimų žmones. Drąsesnieji iš deginamų kaimų pabėgo į miškus arba Latviją, kurioje apsistodavo pas geraširdžius ūkininkus ir ten dirbdavo.

Tie, kurie pakliuvo naciams, iš pradžių buvo nugabenti į Vyžuoną, iš ten paskirstomi atsižvelgiant į amžių: vaikai siunčiami į prieglaudą Gelgaudiškyje (dabar Šakių rajonas), prie Nemuno; pagyvenusius žmones sušaudė, o galinčius dirbti išvežė darbams į Vokietiją. Ten žmonės buvo priversti dirbti fabrikuose arba pas ūkininkus. Taigi šeimos buvo išskirstytos.

Prieglaudoje atsidūrę vaikai patyrė nuoskaudas ir alkį. Tik 1945 m., jau po karo, sugrįžę tėvai atsiėmė vaikus. Kai kurie iš jų jau buvo įvaikinti kitose šeimose.

Grįžus tekdavo ieškotis kažkokio būsto. Vieni apsistodavo pas pažįstamus ar gimines, kiti įsikurdavo po gaisro išlikusiuose pastatuose. Vieni įvykių liudininkai pasakojo, kad kaime rado likusias molinio tvarto sienas, jas uždengė stogu ir taip pradėjo gyventi. Kiti iš pradžių įsikūrė pirtelėje, o nagingas tėvas per keletą mėnesių ją suremontavo ir būstas tapo tinkamas gyventi.

Kalbėjusieji su nuoskauda prisiminė ir tai, kad kaimai buvo deginami spalio viduryje, kai į klojimus suvežtas visas derlius, gyvuliai suvaryti į tvartus, paruoštos maisto atsargos. Visa tai pradingo liepsnose. 

Bus monografija?

Istorikas, sentikių draugas Donatas Juozapas Papaurėlis, kilęs iš netoliese buvusio Sičiūnų kaimo, džiaugėsi, kad šiųmetis renginys tapo dėmesio centru rajono valdžios atstovams. Istorikas pasidalino savo prisiminimais ir ateities planais. Jis gimęs 1929 m., todėl įvykius pamena jau paauglio akimis. Pasak jo, tragedijos dieną pas gyventojus ėjo ne vokiečių naciai, o lietuviškai, tačiau ne mūsų tarme kalbantys žmonės. Gyventojams buvo liepta pasiimti maisto trims dienoms ir nieko smulkiau neklausinėti, neprašyti, nes vien už tai buvo galima užsitraukti nemalonę.

Istorikas atskleidė savo planus – žada sudaryti monografiją apie sudegintus kaimus. Joje būsiąs skyrius „Sentikiai  Rokiškio valsčiuje“. Yra numatyta, kad į kaimus atvyks ekspedicijos ir surinks žmonių prisiminimus. Pagrindiniai pagalbininkai rengiant monografiją yra iš Serapiniškio kaimo kilę broliai Borisas ir Sergejus Nikonovai.

Duoklė išėjusiesiems

Iš Miliūnų kilusi rokiškėnė Tatjana Daunienė pasidalino asmeniniais patyrimais. Ją maloniai nuteikia tvarkomas, gražėjantis kaimas. Su jauduliu balse kalbėjo apie senų sodybų vietoje medinėmis tvorelėmis aptvertus ąžuolus. Tačiau, pasak jos, su džiaugsmu užplūsta ir liūdesys, nes labai daug šio kaimo žmonių išėjo anapilin. Vienas jų – Aleksejus Amosejevas. Jis buvo pirmas šio kaimo jaunuolis, baigęs aukštąją mokyklą. Moteris jautriai vardino čia gyvenusius žmones, bendrais bruožais apibūdindama jų charakterį arba išėjimo anapilin aplinkybes.

Prisimindami artimuosius, kaimynus, draugus, susirinkusieji jų atminimą pagerbė tylos minute. Jiems skirta simbolinė gėlių puokštė padėta prie paminklo Ananijui Ivanovui – paaugliui, žuvusiam nuo nacių per Miliūnų kaimo tragediją.

Šiuo metu Miliūnų kaime yra aptverti trys ąžuolai. Ant tvorelių pritvirtintose lentelėse nurodyta medžio apimtis ir… jo vardas. Kaip po renginio paaiškino T. Ivanovas, medžiams duoti ten gyvenusių senolių vardai, kai kuriais atvejais netgi aišku, kas tą medį pasodino. Storiems ąžuolams dabar po 200–300 metų. Lygiai taip pat planuojama aptverti dar du medžius, įamžinti liepų alėją.

Suskaičiavo namus

Dabar Miliūnų kaimo trylikoje namų gyvena 30 žmonių. Veikia viena individualioji įmonė. Vesdama renginį, D. Ivanova juokavo: „Jei kiekviename tiek žmonių turinčiame kaime būtų po individualiąją įmonę, Lietuva klestėtų.“ Miliūniškių tvirta bendruomenė. Jos penkerių metų istoriją sueiliavo ir perskaitė Gražina Rušėnaitė, kuri bet kokį įvykį, nuotykį ar šventę gali perteikti posmais.

Šventės vedėjai Danutė ir Terentijus kiekvieno namo savininkams įteikė medines lenteles su namo numeriu, o pirmiesiems – ir gatvių pavadinimų iškabas. Iškaba padovanota ir įmonės savininkui A. Akiniui. G. Rušėnaitė kiekvienam namui skyrė po taiklų ketureilį.

Beje, vedėjai scenoje pasirodė nebe tamsiais, oficialumo teikiančiais drabužiais, o vilkėdami rusų liaudies tautinius kostiumus. Eiliuotoja Gražina dėvėjo aukštaitišką tautinį kostiumą.

Jaučia nostalgiją ir nori sueiti draugėn

Į renginį susirinko tris keturis kartus daugiau žmonių, nei gyvena Miliūnų kaime. Jie patyrė malonių akimirkų. Kai kurie apdovanoti džiovintų grybų, kuriuos surinko  broliai Sergejus ir Ivanas, Petras ir Valerijus, ryšulėliais. Kiti gavo pyragų ir pačių miliūniškių sukurtų medalių. Smalsaujantiems organizatoriai parūpino istorinės medžiagos apie kaimą kopijų. Tai 1934 m. Miliūnų smulkus žemėlapis su gyventojų sąrašu, 2007 m. „Gimtojo…“ straipsnis bei informacija iš kitų leidinių. Šios kopijos buvo išgraibstytos dar iki oficialios renginio pradžios. Minėjime koncertavo vokalinis ansamblis iš Rokiškio „Ivuški“. Be rusų liaudies dainų, skambėjo ir Antrojo pasaulinio karo metu paplitusios dainos, kurias dabar galima išgirsti tik kino filmuose. Politiniu prieskoniu tikrai nekvepėjo. Ne veltui renginio pradžioje buvo išsakyta mintis: kaime turime įvairių tautų, tikėjimų, tradicijų ir pomėgių žmonių.

Baigiantis renginiui, prie katile kunkuliavusios gintaro spalvos moliūgienės nusidriekė ilgoka eilė. Vėliau visi sėdo prie suneštinių vaišių stalų.

Kas vyko prieš tai?

Veiklūs kaimo žmonės atsakingai ruošėsi šiam minėjimui – į Rokiškio kaimiškąją seniūniją atvyko su sąrašu, nes reikėjo suolų, stalų, vėliavų… Ko negavo, tą sukūrė patys. Kadangi renginiui trūko scenos, tai jos projektą paruošė Viačeslavas Baranovskis ir bendruomenės pirmininkas T. Ivanovas. Laikiną pastatą – sceną – sumanyta suręsti daugiabučio namo teritorijoje (šalia kaimui skirto paminklinio akmens).Tam pritarė seniūnija ir daugiabučio gyventojai. Scena suręsta iš medžio drožlių plokščių ir medienos. Statybai lėšų skyrė A. Akinis ir kaimo žmonės, o pastatė keturiese. Kad statinys nenukentėtų nuo orų, A. Akinis pažadėjo skirti lėšų dažams.

Minėti ar švęsti?

Prieš šį renginį į feisbuką buvo įkeltas kvietimas, kuris sukėlė komentarų bangą, mat jame buvo nurodyta, kad kviečiama į sudegintų kaimų minėjimo šventinę popietę su ugnies šou. Daugumai Miliūnų gyventojų gimtoji kalba yra rusų, matyt, todėl įsivėlė dviprasmybių. Iš pradžių tokia komentatorių reakcija organizatoriams numušė ūpą. „Dvi naktis nemiegojau“, – prasitarė Danutė. Ar nors vienas komentatorius, pamatęs dviprasmybę, perspėjo ir pasiūlė, kaip ją ištaisyti? „Ne. Visi komentarai buvo tik pikti. Iš pat pradžių nepritariau sumanymui skelbimą viešinti internete. Geriausiai iš lūpų į lūpas“, – neslėpė nusivylimo moteris. Jos vyras Terentijus sakė, kad tokį pat skelbimą jie buvo iškabinę kaime prieš penkerius metus, tada jis niekam neužkliuvo.

Iš tiesų, minėti ar švęsti? Į šį klausimą puikiai atsakė patys miliūniškiai renginio pradžioje – minėdami tragišką įvykį džiaugiamės, kad kaimas dar gyvas, kad galime susitikti ir pabendrauti.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Dalia J. Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Dalia J.
Dalia J.

Aš didžiuojuosi šiais žmonėmis, jie tikri kaimo šeimininkai. Sėkmės, energijos ir santarvės jiems.