blank
Monografija „Panemunėlis“. V. Bičiūnaitės nuotr.

Panemunėlio miestelio vietovardis siejamas su Nemunėlio upe. Panemunėlyje buvęs dvaras kartu su miesteliu minimas XVI a. Šio dvaro didžiuosius rūmus apie 1772 m. pastatė Justinas Parapijanavičius. Jo rūpesčiu 1791 m. pastatyta klebonija, 1792 m. – ir medinė bažnyčia. Beveik po šimto metų buvo pristatytas bokštelis, įrengti devynių registrų vargonai su dvejomis dumplėmis ir medinė varpinė. Taip ir pradėjo Nemunėlio upelio pakrantėje kurtis Panemunėlio miestelis, menantis ir pirmąjį lietuvišką vaidinimą 1893 m., ir linų fabriką. 1919–1950 m. Panemunėlis, buvęs valsčiaus centras, sovietmečiu – apylinkės centras, toliau gyvena savo gyvenimą.

Bažnyčia mena šviesuolį kunigą

Dideli pokyčiai įvyko 1872–1908 m., klebonaujant Jonui Katelei. 1884 m. Rygos inžinierius Florijonas Vyganovskis paruošė naują, dabartinės mūrinės bažnyčios projektą ir 1898 m. ji pradėta statyti. Statybos baigtos 1911 m. klebono Juozapo Budriko dėka. Vidaus įrengimu rūpinosi kunigas Kazimieras Mockus. Daugiausia lėšų skyrė dvarininkas Kazimieras Sventeckis ir ministro pirmininko Juozo Tūbelio tėvas Juozapas Tūbelis. 1922 m. gegužės 18 d. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius. Bažnyčia pašventinta Šv. Juozapo Globos vardu.
Ji sumūryta iš raudonų plytų, panaši į neogotikinę, bazilikinę (42×18,3 m), su dvilypiais bokštais, simbolizuojančiais Lietuvos-Lenkijos uniją. Jų aukštis – 52 m. Viduje – trys navos, trys altoriai. Bažnyčios vidus vietomis tinkuotas, didysis altorius medinis, kiti du taip pat mediniai, gotiški, sakykla gotiško stiliaus, medinė, medinės ir šešios klausyklos. Kuklūs vitražai sudėti 1909 m. Dalis jų nukentėjo per karus. Septynių registrų vargonai papuošti medžio drožiniais. Šventorių juosia akmenų mūro ir metalinė tvora.
Šiais laikais Panemunėlyje liepos mėnesį vyksta Šv. Elžbietos atlaidai.

Parapija tapo bene raštingiausia Lietuvoje

Jonas Katelė – kunigas knygnešys, pirmojo slapto vaidinimo Panemunėlio apylinkėje rengėjas ir režisierius. Jis kaimuose steigė slaptas lietuviškas mokyklas, parūpindavo joms inventorių, mokomųjų priemonių, mokė, konsultavo daraktorius ir mokinius, platino lietuvišką spaudą, rengė lietuviškus vakarus. Panemunėlio klebonija tapo Lietuvos šviesuolių sambūrio vieta. Nuo 1887 m. J. Katelei talkino vikaras Aleksandras Štombergas, vėliau vikarai K. Perekšlis, Povilas Dogelis.
1893 m. pradėti rengti slapti lietuviški vaidinimai,inscenizuotos kai kurios Vaižganto komedijos. Pats autorius irgi ne kartą dalyvavo repeticijose, bendravo su sodžiaus artistais. 1893 m. buvo paruošta ir parodyta Juozo Tumo-Vaižganto komedija „Nepadėjus nėr ko kasti“, kurioje dalyvavo ir pats rašytojas. Spektaklis saugumo sumetimais vaidintas ne miestelyje, o greta esančiame Naujikų kaime. Toje vietoje, netoli bažnyčios, buvo pastatytas paminklinis akmuo su įrašu: „Dieve, saugok lietuvišką žodį. Pirmajam slaptam vaidinimui Lietuvoje atminti. 1893 m. Naujikų kaimas.“ Panemunėlio parapija tapo bene raštingiausia Lietuvoje.
Iki šių dienų tebėra išlikusi ir buvusi senoji klebonija, menanti kun. J. Katelę, J. Tumą-Vaižgantą, Maironį, J. Basanavičių ir kitus šviesuolius. Dabar ji priklauso Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo įkūrėjui Leonardui Šablinskui. 2016 m. liepos 10 d. Panemunėlio miestelyje fondo patalpose atidarytas J. Katelės muziejus, kuriame eksponuojami švietėjo asmeniniai daiktai, maldaknygės, nuotraukos.

Panemunėliečiams pasisekė

„Versmės“ leidykla leidžia monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“. „Tai unikalus, analogų neturintis nei Lietuvoje, nei kaimyninėse šalyse vienodos struktūros istorijos ir kultūros leidinys – Lietuvos miestų ir miestelių, kaimų ir vienkiemių, jų ir jų apylinkių istorijos savotiška daugiatomė enciklopedija“, – rašo jos vyriausiasis redaktorius ir vienas sudarytojų Venantas Mačiekus.
Panemunėliui pasisekė – apie jį jau išleista dviejų dalių monografija. Joje – 72 autorių parašyti 84 straipsniai, suskirstyti į šešis skyrius.
„Pirmajame, gamtai skirtame, skyriuje fizinių mokslų daktaras Rimvydas Kunskas nagrinėja Panemunėlio apylinkių kraštovaizdį, biomedicinos mokslų daktarė Daiva Patalauskaitė aprašo augalų bendrijas, rastus retus ir retesnius augalus. Humanitarinių mokslų daktarė Andra Simniškytė supažindina su Panemunėlio krašto archeologiniais paminklais ir radiniais.
Dvarų ir kaimų kūrimąsi Nemunėlio aukštupyje ir jų raidą nagrinėja Bronius Deksnys. Jį duomenimis iš Panemunėlio parapijos knygų papildo Donatas Papaurėlis. Kilusi iš geležinkeliečių šeimos Aušra Bieliūnienė išsamiai aprašo Panemunėlio geležinkelio stoties istoriją nuo Daugpilio–Šiaulių geležinkelio nutiesimo iki mūsų dienų. Šiaulių „Aušros“ muziejaus skyriaus vedėja Genovaitė Žukauskienė pasakoja apie naujos technikos plitimą Panemunėlio apylinkėse, Vytautas Šukys – apie beveik 70 metų veikusį Panemunėlio linų fabriką, Kazys Misius – apie Panemunėlio paštą. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Birutė Burauskaitė pateikia išsamią informaciją apie panemunėliečius, nukentėjusius nuo sovietinio režimo.
Kunigo Jono Katelės šviečiamajai veiklai skiriami net trys straipsniai. Apie slaptus vaidinimus rašo Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė. Panemunėlio dabartinės bažnyčios architektūrą aptaria humanitarinių mokslų daktarė Marija Rupeikienė, Panemunėlio vidurinės mokyklos istoriją nagrinėja buvęs ilgametis šios mokyklos direktorius Juozas Pranckūnas, apie bibliotekas rašo Danutė Bružienė, Irena Kubilienė ir Dalia Giriūnienė.
Daug dėmesio monografijoje skiriama kaimų istorijoms. Etninės kultūros skyriuje pasakojama apie bitininkystę, medžio apdirbimo amatus, papročių teisę, darbo, kalendorinius ir šeimos papročius, tradicinį žinyną (mediciną, veterinariją, pedagogiką) ir kt.
Kalbos skyriuje humanitarinių mokslų habil. daktarė Laima Grumadienė apibūdina Panemunėlio šnektos dabartinę situaciją, humanitarinių mokslų daktaras Laimutis Bilkis nagrinėja vandenvardžių kilmę, humanitarinių mokslų daktarė Aurelija Genelytė aptaria augalų pavadinimus, Donatas Papaurėlis bando įminti savo pavardės kilmės mįslę.
Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto mokslo darbuotojo Povilo Krikščiūno parengtame tautosakos skyriuje spausdinami būdingesni Panemunėlio apylinkių tautosakos pavyzdžiai.
Panemunėlio parapija yra davusi daug visoje Lietuvoje žinomų žmonių: politiką Juozą Tūbelį, visuomenės veikėją Juozą Kubilių, kultūros darbuotoją Petrą Rusecką, rašytoją Juozą Tininį ir kt. Jų veikla ir biografiniai duomenys skelbiami įžymių žmonių skyriuje.
Siekdama surinkti ir aprašyti kuo daugiau faktinės medžiagos „Versmės“ leidykla 2001 m. buvo surengusi specialią tiriamąją monografijos autorių ekspediciją į Panemunėlį ir jo apylinkes buvusio Panemunėlio valsčiaus ribose“, – išsamiai apibūdina V. Mačiekus.
Monografiją sudaro gamtos, istorijos, etninės kultūros, kalbos, tautosakos, įžymių žmonių skyriai.

„Vai, žydėkit, linai…“

Panemunėlio vardas vyresniems žmonėms asocijuojasi su linų perdirbimo fabriko pavadinimu. 1937 m. tuometinio Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Juozo Tūbelio iniciatyva Panemunėlyje pradėtas statyti linų fabrikas. Jis veikė ir sovietiniais laikais.
1998 m. fabriko bazėje įkurtas žemės ūkio kooperatyvas „Linepa”, pirkęs ir perdirbęs Rokiškio ir aplinkinių rajonų ūkininkų užaugintus linų šiaudelius. Dėl žaliavų trūkumo linų perdirbimas buvo sustabdytas. Tai ne išimtis – linų perdirbimo pramonė sustojo visoje Lietuvoje. Linų žiedų mėlynumą ar sustatytus laukuose pėdus pamename tik iš prisiminimų, nuotraukų, dainų.

„Susigyvenęs“ su medžiu

Panemunėlyje įsikūręs tautodailininkas Vidmantas Zakarka, sertifikuotų tautinio paveldo produktų amatininkas bei senųjų kryždirbystės ir šaukščiaus amato puoselėtojas. Drožinėti jis pradėjo 2003 m. Iš pradžių drožyba buvo laisvalaikio pomėgis, bet vėliau tapo darbu. Nuo 2008 m. V. Zakarka yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, dažnas parodų ir plenerų dalyvis. 2009 m. organizavo pirmąją savo personalinę parodą Rokiškio krašto muziejuje. Tais pačiais metais tapo Rokiškio rajono tautodailininkų, Krašto muziejaus ir savivaldybės iniciatyva Rokiškyje surengto „Metų tautodailininko“ konkurso nugalėtoju. Tautodailininkas turi nuosavas dirbtuves Panemunėlio miestelyje. Jos ir drožėjo gyvenamasis namas yra sujungtas su buvusia Panemunėlio miestelio pradžios mokykla (vėliau klebonija), kurioje 1872–1908 m. dirbo kunigas J. Katelė, o dabar ten įrengtas kunigo J. Katelės muziejus.
Amatininkas savo dirbtuvėje veda edukacinius užsiėmimus. „Nuo mažo šaukštelio iki 6 metrų kryžiaus: šis meistras iš medžio sugeba padaryti viską. Jo sukurtas kryžius yra pastatytas net Sibire, kur mena lietuvių kančią tremtyje. Medžio paslaptis bei su jomis susijusias liaudies tradicijas sužinosite, jei apsilankysite tradicinio amatininko dirbtuvėse Panemunėlyje“, – apie V. Zakarką rašoma Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centro tinklalapyje.
V. Zakarkos medžio drožiniais puošiamas miestelis, o atvykstančius žmones pritraukia jo vedamos edukacinės programos.

Atvyksta autobusais

Į Panemunėlį turistus pritraukia ir siūlomas ekskursijos maršrutas „Rokiškis–Panemunėlis–Kamajai–Salos“ aplankant Rokiškio dvaro rūmų ansamblį, senąją miesto aikštę, bažnyčią, Panemunėlio, Kamajų ir Salų apylinkių gražiausius kultūros paveldo ir gamtos objektus bei Struvės geodezinio lanko punktą, esantį šalia kelio Rokiškis–Panevėžys, ant Gireišių kaimo kalno, netoli Šetekšnos upės. Tranguliacijos grandinė buvo sudaryta 1816–1852 m., bandant ištirti ir nustatyti Žemės dydį bei formą. Tai vienas iš trijų geodezinių punktų Lietuvos teritorijoje, kurie buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kaip Friedricho Georgo Vilhelmo Struvės geodezinio lanko dalis. Nuo jo vykdomi geodeziniai matavimai Panemunėlio apylinkėse.
Pagal kultūrinę paveldo svarbą Struvės geodeziniai punktai prilygsta Vilniaus senamiesčiui ar Kuršių nerijai. Šis mokslo pažangą liudijantis objektas – Tartu universiteto profesoriaus astronomo F. G. V. Struvės (1793–1864) vardu pavadinta daugiau nei 2 tūkst. 820 km ilgio trianguliacijos grandinė. Ji tęsiasi per dešimt valstybių nuo Fugleneso (Norvegija) iki Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros Ukrainoje. Seniausioji lanko dalis sudaryta 1816–1821 m. Vilniaus gubernijoje. Savo ilgiu ir matavimų tikslumu lankas sudarė naujas galimybes Žemės elipsoido formai ir matmenims tikslinti, o čia atlikti matavimai turėjo didelės svarbos astronomijos, geodezijos, kartografijos raidai. Tad nenuostabu, kad šis objektas lankomas turistų, moksleivių.

Pašnekesiai

Ar vietiniai žmonės pajunta turistų gausą? „Užsuka, užsuka… Šią savaitę vienu metu buvo atvažiavę net trys autobusai. Į bažnyčią, prie Katelės kapo… O šiaip daugiausia vietiniai, tik per Motinos dieną, per Vėlines privažiuoja iš kitur“, – apie kasdienybę kalba parduotuvėje dirbanti moteris.
Miestelio centre sutikta Janina Jočienė leidžiasi į kalbas apie darbą tarybiniame ūkyje bei „prie daktaro“. Ji gyvena geroje vietoje, čia pat, centre: į vieną pusę pasukus galvą matosi bažnyčia, į kitą – parduotuvė. Su humoru ima pasakoti apie „vietos gerumą“: „ Mašina įvažiuoja ir naman, net tris kartus taip buvo. Vieną kartą smagiai į obelį davėsi, net iš miegų prikėlė.“ Koks jai, greit sulauksiančiai 87 metų, atrodo miestelis? „Dabar dykas… Išbėgęs jaunimas. Bet tuščių namų nėra, gal tik dviaukščiai beveik tušti… Kartais atvažiuoja turistų. Apžiūri bažnyčią, užsuka į biblioteką. Liūdna, nes viena likau.“ Bet pagalbą senolė lengvai prisikviečia ir giria naujus, jai padedančius kaimynus. Šalia jos namo prateka Nemunėlis. „Siaurutis… Kai vaikai augo, buvo platus. Dabar apžėlęs žolėmis, nusekęs. Bet gulbė plaukioja. Į bažnyčią nueinu pati. Iš Rokiškio kunigas atvažiuoja“, – dėsto nuo 1957 m. čia gyvenanti moteriškė ir pasuka į parduotuvę.

Stiprybė – bendruomenėje

Seniūnė Dalia Dubenčiukienė, šias pareigas einanti dar tik pusmetį, įvardijo stipriausią miestelio pusę – bendruomenę. „Ji aktyvi, šiuolaikiška. Žmonės susibendravę, senbuviai, nes Panemunėlio miestelis istoriškai senesnis už Panemunėlio geležinkelio stotį. Džiaugiuosi, kad pavyko išsirinkti seniūnaitį. Juo tapo V. Zakarka. Nuo pirmos darbo dienos čia atrodė, kad turi būti įkurta seniūnaitija, nes seniūnas pagal Vietos savivaldos įstatymą turi daugiau galimybių bendrauti su ja, nei su bendruomene“, – kalbėjo D. Dubenčiukienė.

P. S. Ką naujo įmanoma pasakyti apie miestelį, turintį savo monografiją, stiprią bendruomenę, kunigo J. Katelės idėjas ir darbus tęsiančius, visiems matoma veikla savo buvimą įprasminančius žmones? Daug jų liko nepakalbintų, nes Panemunėlio kraštas tikrai gali didžiuotis ir muzikantais, ir pasakotojais, ir aktoriais, ir stropiai krašto istoriją užrašinėjančiais bei saugančiais gyventojais.

Projektą iš dalies remia

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
AGOTA
2017 18 liepos 11:26

AR ŽINO STRAIPSNIO AUTORIUS KAS PIRMASIS ĖMĖSI RINKTI IR TYRINĖTI GARSAUS PANEMUNĖLIO MIESTELIO PRAEITĮ.ANT PADĖTO KERTINIO AKMENS LENGVA VISIEMS SĖDĖTI IR GIRTIS.TIESA, NEPAKEIČIAMŲ NĖRA.

Rekomenduojami video: