R. Keliuotytės ir V. Paršiuko archyvo nuotr.

Iš didelio kaimo – vos viena kita troba  

Pirmiausia apsilankėme Jūžintų seniūnijoje įsikūrusiame Mičiūnų kaime. Trobų likę viena kita ir tik šešios iš jų gyvenamos, bet kaimas išsidėstęs nemažame plote šalia kelio, vedančio iš Rokiškio į Jūžintus, dar nepasiekus Gačionių dvaro.

Pirmieji kaimo gyventojai, kuriuos užkalbinome, čia gyvena neseniai, todėl mažai ką galėjo papasakoti ir nukreipė mus pas tikrąjį kaimo senbuvį ūkininką Vilių Paršiuką.

Ūkininko, kuris dar užsiima ir tvenkinių kasyba, namas švietė iš tolo – atnaujintas, aplinka sutvarkyta, vidury tvenkinio salelėje puikuojasi pirtelė, o ant kalnelio įrengta žavi poilsio aikštelė. Bet V. Paršiukas moja ranka – neužbaigta dar, nesutvarkyta, nefotografuokite. Bet mums gražu, taigi nufotografavome.

V. Paršiukas gimęs ir augęs šiame kaime. Čia gimė ir jo tėvai. Vis dėlto pasakyti, kada atsirado, įsikūrė Mičiūnų kaimas, jis negalėjo – turbūt seniai. Ir kitoks jis buvo – didelis, pilnas žmonių. Kartu su juo leidžiamės į kelionę po kaimo teritoriją.

Būta ir pradžios mokyklos, ir karčiamos

V. Paršiukas rodo vietas, kur anksčiau būta trobų, gyvenimo – dabar visa tai pasiglemžė medžiai ir žolės arba išdirbti laukai.

„Daug gyventojų čia buvo, kaimas net turėjo savo pradžios mokyklą – keturmetę. Ir pats ją lankiau. Jos pastatas išlikęs, tačiau dabar ten niekas negyvena“, – pasakoja kaimo senbuvis.

Pasirodo, kaimas turėjo ir bendrą šulinį – V. Paršiukas dar pamena kur, rodo likusį pėdsaką – nedidelį įdubimą, pilną auksinių rudens lapų. Rodo ir vietą, kur kadaise būta karčiamos – nelikę net pamatų. „Aš pats karčiamos jau nemačiau, tėvukas pasakojo ir rodė, kur jos būta“, – sako V. Paršiukas, pridurdamas, kad anksčiau Mičiūnų kaime virte virė gyvenimas ir darbo visiems buvo – fermose, mechaninėse dirbtuvėse.

„Ir linksmintis mokėjome – gegužinės, bendri kaimo suėjimai, armonika, dainos. Ir tikrų kaimo peštynių netrūko, bet peiliais tai niekas nemojavo. Kumščiais jėgą demonstravo“, – juokiasi kaimo senbuvis.

O dabar iš to kaimo šurmulio beveik nieko nebeliko – jaunimo toks gyvenimas nevilioja.

Mičiūnų pilkapis mena viduramžius

V. Paršiukas rodo ir dar vieną seną palikimą, paženklintą – Mičiūnų pilkapį. Anksčiau vadintą senkapiu. 1906 m. jį, kaip ir Norkūnų, Radišių pilkapius Rokiškio rajone, kasinėjo kunigas, kraštotyrininkas Juozas Žiogas. Čia rasta žmonių kaulų ir apie 40 įvairių dirbinių, kurie greičiausiai yra iš viduramžių.

Taigi, Mičiūnų kaimo istorija gali būti labai sena.

Kaimas turi „savo“ dievą

Mičiūnų kaimas Pandėlio seniūnijoje ypatingas. Ne dydžiu ir ne istorija, kurios pradžios niekas neprisimena. Ir ne rudeninėmis spalvomis, nuauksinusiomis palei keliuką iš abiejų pusių išsibarsčiusius namus. Šis kaimas ypatingas tuo, kad turi „savo“ dievą – medinę Jėzaus skulptūrą, stovinčią nebeaišku nuo kada, nebeaišku ir kokio senojo dievdirbio darytą, bet labai labai savą. Tikrą kaimo puošmeną.

Kaimo senbuvė 88-erių sulaukusi Emilija Danielė Čižūnienė, čia gimusi ir augusi, sako, kad medinė Jėzaus skulptūra visuomet buvusi – ir jos tėveliai ją radę. Galima spėti, kad ji išliko iš XIX amžiaus, nes namas, kuriame dabar Čižūnienė gyvena su savo dukra ir jos šeima, statytas maždaug 1864–1866 metais. Matyt, gyventa gabaus dievdirbio, kuris prie namo pasistatė ir paprastu grožiu kerinčią Jėzaus skulptūrą.

„Daug kas jos nori. Važinėjo čia kažkokie senienų ieškotojai, tai labai prašė parduoti, siūlė tuomet du tūkstančius litų. Bet nenorim prarasti „savo“ dievo. Prižiūrim, patvarkom, uždengėm stogeliu, tegul būna kaime“, – pasakoja E. D. Čižūnienė.

Senas kryžius – tikras paprastumo šedevras

Bet ne tik medinė Jėzaus skulptūra patraukia akį. Kaimas turi ir seną, taip pat neaišku iš kurių laikų likusį medinį kryžių – didelį, be jokių bereikalingų puošmenų, todėl žavintį tikru medžio grožiu. Ir gėlyčių pasodinta, nepamirštas kryžius bei senosios tradicijos.

Kas žino, kokio talentingo liaudies menininko šiame Mičiūnų kaime gyventa.

Gyventojų nedaug, bet – ne vien senoliai

Mičiūnų kaimas Pandėlio seniūnijoje po truputį nyksta ir mažėja, gyventojų likę nedaug. Tarp jų – dvi garbingo amžiaus senolės: Čižūnienė ir jos pusseserė. Kiti – darbingo amžiaus žmonės, auginantys vaikus.

Vyrai kas kokiuose darbuose dirba, o moterys ūkelius, vaikus prižiūri.

„Anksčiau buvo kas kita, žmonių daug buvo, linksma buvo. Labai daug mano giminių aplinkui gyveno. Aš – Šaučiūnaitė, tai Šaučiūnų čia daug buvo“, – pasakoja senoji kaimo gyventoja Čižiūnienė.

Viskas, kas žmogaus gyvenimui reikalinga, buvo netoli esančiame Panemunyje. „Ten eidavom į bažnyčią, į mokyklą. Tik labai kelias prastas buvo, be guminių iki kelių neįmanoma buvo prabristi“, – šypsosi Čižūnienė, dar nepasiduodanti senatvei, dar ir darželius, gėlynus dukrai padedanti tvarkyti ir labai prie Jėzaus skulptūros mėgstanti pasėdėti.

Sunki pradžia

Trečiasis Mičiūnų kaimas įsikūręs Kriaunų seniūnijoje, palei abi kelio Rokiškis–Dusetos puses. Labai gražioje, vaizdingai kalvotoje vietoje. Žmonės mus iš karto nusiuntė pas kaimo senbuvį ūkininką Praną Kišūną.

Senasis kaimo gyventojas mus pasitiko labai draugiškai ir kupinas geros nuotaikos – mat išvakarėse šventė garbingą jubiliejų – 80-metį. Sakėsi sulaukęs daugybės sveikinimų, žmonių dėmesio, linksmai atšventė.

P. Kišūnas čia gimė ir gyveno visą gyvenimą. Į Mičiūnus jo jauni tėvai atsikraustė Smetonos laikais, gavę apie 9 ha žemės. Ir pradėjo kurtis.

„Sunki pradžia buvo – gyvenom senoj „bakūžėlėj“, kol tėvukas pastatė namą, ūkinius pastatus teko pavargti“, – prisimena P. Kišūnas.

Senieji pastatai tebelikę. P. Kišūnas pasakoja tų statybų istoriją. Pinigų nebuvo, jo tėvukas nusprendė medienos pigiau nusipirkti iš miškų žvalgų, o, pasirodo, žvalgų pardavinėjama mediena buvo nelegali, tik jis to nežinojo. Vos išsisuko nuo didelės baudos, gražiuoju tarėsi, važiavo su dešrom ir degtine, kad lengviau būtų susikalbėti.

Bet po truputį įsikūrė, susitvarkė gyvenimą. Tik niekada nebuvo ramybės: perversmai, pertvarkos, valdžios, santvarkos keitėsi – visą to meto istoriją išgyveno ir Mičiūnų kaimas.

Gyventa beveik vien mažažemių

„Čia vien mažažemiai gyveno, buvo tik pora turtingesnių – felčeris Klišonis, vienas ūkininkas. Tad kaimas išvengė trėmimų į Sibirą. Prisimenu, kad labai skausmingas buvo varymas į kolūkius. Buvo liepta žmonėms viską kolūkiui atiduoti – padargus, arkliukus, karves. Visiškai žmonėms dingo noras dirbti. Eidavom į kolūkius prievolių atlikti, tai kiek grūdų pasėjam, o kiek ir patys pasidalinam, namo nešamės. Nes jautėmės, kad savo imam – juk viskas buvo iš mūsų sunešto turto. Ir norą dirbti žmonės prarado, išmoko šiaip laiką stumti kolūky – kortuoti ar dar ką“, – prisimena ūkininkas.

Žinoma, vėliau apsiprato, kolūkiai turtėjo, gyvenimas gerėjo. „Visą gyvenimą, nuo paauglystės, žemės darbus dirbu. Suskaičiavo stažą – pasirodo, net 40 metų jo susidarė, ilgai traktoriumi dirbau, prisimenu senus, rusiškus su geležiniais ratais. Ir nuo tokio darbo užsidirbau ne tik pensiją, bet ir vibracinę ligą“, – sako P. Kišūnas.

O kada šis Mičiūnų kaimas įkurtas, kokia jo senoji istorija, P. Kišūnas sako nežinantis. Matyt, senas kaimas. Bet jame dar ir dabar gyvenama, tik negausiai, yra ir jaunesnių žmonių, matėme kaimo keliuku vaikus, grįžtančius iš mokyklos, gėlių darželius, prižiūrėtus kiemus.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie