Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.
Prie Dirdų

Noras išsaugoti liaudies buities kultūrą
Straipsnyje „Liaudies muziejus Rokiškyje“, Rokiškio kraštotyros muziejaus direktorius S. Daunys rašė: „… dar 1940 metais, vos persikėlus muziejui į dvaro rūmus, rokiškiečiams kilo mintis dar plačiau parodyti liaudies kultūrą: šalia dvaro sodybos, šalia XIX a. ansamblio atkelti to paties amžiaus valstiečio sodybą, liaudies tradicinės statybos pavyzdžius: dūmines pirkias, klėteles, klojimus bei kita. Bet… Karas, hitlerinė okupacija… senovinės žagrės, verpstelės, rūpintojėliai – vėl be pastogės.“ Viskas pasikeitė po II pasaulinio karo. Muziejui buvo perduoti ne tik centriniai rūmai, bet ir visas architektūrinis ansamblis. Šalia dvaro buvusios sodybos, pietinėje parko dalyje, imtasi organizuoti visai naujo tipo Liaudies buities skyrių.
Remiantis S. Daunio atsiminimais, Liaudies buities skyriaus ekspozicijos projekto centrinis planas sudarytas atsižvelgiant į XIX a. valstiečio sodybą: gyvenamąjį namą, klėtį, tvartą, klojimą-daržinę, pirtį, virtuvę – „pravarėlį“, šulinį, tvenkinį, tvoras bei sodą su bitynu. Manyta, kad sodyba turi būti tokia, kokia būdinga daugeliui Aukštaitijos grupinių kaimų – gatvinio tipo. Be minėtųjų pastatų, norint dar labiau papildyti liaudies architektūros vaizdą bei atskleisti valstiečių buities raidos etapus, buvo numatyta eksponuoti keletą skirtingų pavienių pastatų – klėtelę, koplyčią, malūną ir kitus. Norėta liaudies buities eksponatus po atviru dangumi išdėstyti prisitaikant prie išlikusių Rokiškio dvaro rūmų pastatų ir parko žalumynų. „Už keliolikos metų nuo buvusio Rokiškio dvaro ūkinio pastato (dar vadinamo „ledaine“), esančio prie dvaro rūmų galinio pietinio fasado, kuriame pokario metu buvo gyventojų tvarteliai (dabar – eksponatų saugyklos, staliaus dirbtuvės), pradėtas kurti liaudies buities muziejus po atviru dangumi. Šioje vietoje aplinka buvo tinkama pastatams, nes augo daugybė medžių ir krūmų, buvo iškastas tvenkinys“, – pasakojo fondų Apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja Lina Daščiorienė.
Iš tiesų, senųjų pastatų keitimas naujais, kolūkiečių viensėdijų persitvarkymas į miesto tipo gyvenvietes skatino intensyviai į saugyklas rinkti senosios valstiečių buities paminklus, apyvokos reikmenis, sodybos pastatus.

Menkai puošti, bet labai vertingi
Į muziejaus Liaudies buities skyriaus ekspozicijas po atviru dangumi 1959 m. iš Kupiškio rajono Gaigalių kaimo atkeltas pirmasis eksponatas – XIX a. pirmosios pusės klėtis, kuri stovėjo kolūkiečio Jono Buzo sodyboje. Klėties fasadas neturėjo jokių puošybos elementų, būdingų vėlesnės statybos analogiškiems pastatams. Unikalu yra tai, kad statyba buvo atlikta nenaudojant pjūklo bei metalinių vinių.
Rytinėje sodybos dalyje 1960 m. buvo įrengtas tvenkinys. Šalia jo iš Rokiškio rajono Bareišių kaimo buvo perkelta pirtis, susidedanti iš dviejų dalių – pirties ir priepirčio. Po to sekė kiti statiniai – sodybos centre pastatytas „pravarėlis“, žmonių dar vadinamas lauko virtuvėle. Į Rokiškio kraštotyros (nuo 1990 m. Rokiškio krašto muziejus) muziejaus Liaudies buities skyriaus ekspoziciją po atviru dangumi 1964 m. atvežtas iš Antano Lego sodybos Dauneikių kaime (Anykščių r.) „pravarėlis“ – vienos patalpos nedidelis pastatėlis, kuris sodyboje paprastai stovėjo tarp tvarto ir gryčios. Jame būdavo įrengtas atviras kampinis židinys, kur vasarą virtas maistas, pašarai gyvuliams, rūkyta mėsa ar net virtas alus. „Pravarėlis“, kaip ir klėtis, statyta nenaudojant nei pjūklo, nei metalinių vinių. Po kelerių metų liaudies buities muziejaus kolekciją papildė kalvė kartu su XIX a. pab. kalvystės įrankiais. „Šis pastatas, suręstas iš apvalių rąstų, dvišlaičiu lentų stogu ir dviem langais galinėse sienose, turi simbolinę literatūrinio herojaus kalvio Ignoto kalvės prototipą. Žaizdras su kaminu ir gaubtu sumūryti iš nedegtų plytų, o kalvės vidus įrengtas tipiniais to meto įrankiais. Dar ir dabar kalvėje vyksta edukacinė programa „Mano tėvelis buvo kalvelis“, – dėstė L. Daščiorienė.
Pasak muziejuje išlikusių šaltinių, didelę vertę turi du kiti pastatai – klėtis ir viralinė. Šiuo metu eksponuojamoje klėtyje išdėstytas inventorius. Tai kubilas alui daryti, mediniai kibirėliai miltams bei grūdams laikyti, jaučių jungai, gorčiai, bertuvės, pintinė iš beržo tošies ir kiti daiktai. Vertingiausias iš jų – lovys-aruodas grūdams laikyti. Manoma, kad būtent šis eksponatas buvo naudojamas buityje dar XVIII a. Antrasis pastatas – viralinė buvo skirta šakniavaisiams laikyti. Tačiau neatmetama, kad šis pastatas buvo pritaikytas gyventi ir tik vėliau paverstas šakniavaisine. Tai liudija gyvenamosioms pirkioms būdingas langų išdėstymas, pirkių krosnis su aukštiniu bei aukštos lubos.

Kai kas liko tik fotonegatyvuose…
Nors į muziejų perkeltas pastatų ansamblis vertas dėmesio ir tyrinėjimų, ne visiems pirminiams sumanymas buvo lemta išsipildyti. Nesėkmingai bandyta surasti XIX a. pirmosios pusės aukštaitišką pirkią, kuri būtų išlikusi autentiška. Dažniausiai tokie pastatai būdavo vienaip ar kitaip perdaromi ir pritaikomi vėlesniems gyventojų poreikiams. Dabartinėje ekspozicijoje neišvysime tvarto bei pirties, kuri 1982 m. sudegė. „Dabar lankytojai gali išvysti šiuos eksponatus/pastatus: klojimą, „pravarėlį“, dvi klėtis, dūminę pirkią, koplytėlę ir kalvę. Toks Liaudies buities skyrius su pastatais teikia galimybių atskleisti šimtmečio valstiečių socialinę ir ekonominę padėtį, buitį ir kultūrą, sugretinat su šalia esančiais dvaro buities paminklais“, – kalbėjo muziejininkė.
Pasak fondų Apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėjos, muziejaus fonduose yra daugiau kaip 200 fotonegatyvų. Tai unikalūs kadrai, kurių daugumą užfiksavo Stasys Daunys, buvęs Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriumi 1957–1966 m. Taip pat yra vaizdų, fotografuotų muziejininkų Jono Pladžio ir Vytauto Gasiūno.

Dauguma pastatų – įveiklinti
„Perkeliant pastatus į muziejų buvo būtina juos užfiksuoti senojoje vietoje – padaryti jų matavimus, nuotraukas, kurios atspindėtų jų ryšį su aplinka, piešiniais, išsiaiškinti jų amžių, užrašyti vietovės tikslų pavadinimą bei kita. Taip pat norėta iš senosios vietovės surinkti baldus, įrankius, namų apyvokos daiktus. Pastaraisiais dešimtmečiais beveik visi atvežti statiniai restauruoti, sutvarkyta aplinka. Dabar klojime – vienintelė Lietuvoje prakartėlių ekspozicija, šalia jo – medžio drožėjų plenerų dėka įrengta žaidimų aikštelė vaikams. Klėtyse – atviri etnografijos fondai. Viralinėje, muziejininkų dar vadinamoje dūmine pirkia, – vyksta edukacinės programos“, – apie atgijusius pastatus, traukiančius lankytojus iš visos Lietuvos ir užsienio, pasakojo L. Daščorienė.

Projektą iš dalies remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie