R. Keliuotytės nuotr.
puodelis

Piliakalnis arba pilies kalnas

Pìliakalnis – tai kalva, kalnas, kur stovėjo pilis. Piliakalniais vadinami labai skirtingos išvaizdos bei struktūros objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių.

Piliakalnį, kaip gynybinį įrenginį, sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas. Čia stovėjo įvairūs pastatai, buvo telkiama kariuomenė, slėptis subėgdavo apylinkių gyventojai.

Mokslininkų teigimu, mūsų piliakalnių istorija siekia daugiau kaip 2 tūkst. metų. Patys ankstyviausi piliakalniai pradėti pilti pirmojo ir antrojo tūkstantmečio prieš Kristų sandūroje – beveik prieš 3 tūkst. metų. Beveik visi piliakalniai yra natūralios, o ne žmonių supiltos kalvos, didesnių ar mažesnių upių kyšuliai, kurie buvo pritaikyti gynybai, pirmiausia nukasant šlaitus, padarant juos statesnius. Vėliau atsirado ir sudėtingesnių gynybinių įtvirtinimų – žemių pylimai, griovių sistemos.

Piliakalniai Lietuvoje buvo naudoti per visą pirmą tūkstantmetį prieš Kristų, pirmą po Kristaus ir maždaug iki XIV–XV a., kai jau prarado savo gynybinę reikšmę. Tada ir pasibaigė piliakalnių istorija, po truputį apaugusi legendomis ir neatskleistomis paslaptimis, nes jų Lietuvoje kasinėta tik labai nedidelė dalis.

 Kriaunose – brūkšniuotosios keramikos kultūros palikimas

Savo paslaptis vis dar tebesaugančių piliakalnių gausu ir Šiaurės Rytų Lietuvoje. Šį kartą pasirinkome Kriaunų seniūniją, kurioje duomenų radome apie keturis piliakalnius: Bradesių, Petrešiūnų, Mielėnų ir Mičiūnų.

Duomenys rodo, kad Kriaunų apylinkėse žmonių gyventa jau akmens amžiuje. Tą rodo šiose apylinkėse rasti akmeniniai kirveliai, susiję su senaisiais šio krašto piliakalniais – brūkšniuotosios keramikos kultūros palikimu.

Bradesių piliakalnis neatsiejamas nuo Sartų

Bradesių piliakalnis yra Rokiškio rajono savivaldybės teritorijoje, į vakarus nuo Bradesių kaimo, Kriaunų seniūnijoje.

Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, esančiame 100 m į šiaurę nuo Sartų ežero Bradesių įlankos šiaurinio kranto. Ovali aikštelė sunkiai išsiskiria iš aplinkos, apie 30×15 m dydžio, šiaurinis šlaitas nuolaidus, vos 1,5 m aukščio, kiti statūs –  iki 13–14 m aukščio. Visas piliakalnio plotas užima apie 70 arų. Jame buvo rasta I tūkstantmečio pr. m. e. dirbinių, priskiriamų brūkšniuotosios keramikos kultūros palikimui.

Piliakalnio tyrinėjimai vyko 1935–1936 m., rasta lipdytinės keramikos, geležies šlako gabalų, akmeninių trintuvų. Vėliau vietos gyventojai piliakalnį buvo aparę ir apsėję javais, bet derlius buvęs prastas, todėl daugiau žemės ten nebedirbo, o piliakalnis ilgainiui apaugo pušaitėmis.  

Rastą žalvario adatą pardavė už 2 litus

Nors Bradesių piliakalnis nėra nei toks garsus, nei taip ištyrinėtas, kaip kitoje Sartų ežero pusėje, pietiniame krante esantis Velikuškių piliakalnis, bet legendų, perduodamų iš kartos į kartą, netrūksta ir apie jį.

Pasirodo, anksčiau šis piliakalnis neturėjęs nė vardo, nes vietiniai žmonės jį laikė paprastu kalnu. Tik paskui jis buvo pavadintas Bradesių kaimo vardu. Ant šio piliakalnio Bradesių kaimo jaunimas kažkada rengdavo pasilinksminimus, vakarones, nors Joninės čia nebuvo švenčiamos.

Yra išlikę vietinių gyventojų pasakojimų apie įvairius senovinius radinius, atsitiktinai rastus šalia piliakalnio. Maždaug 1935 metais Vytautas Marcinkevičius šalia piliakalnio ardamas lauką rado storoką žalvarinę 20 cm ilgio adatą, kurią už 2 litus pardavė Lietuvos kariuomenės karininkui, archeologui ir muziejininkui Petrui Tarasenkai.

Stebuklinga lazda, žvangantys pinigai ir išnykę ąžuolynai

Kriaunų muziejuje surinktuose vietinių žmonių prisiminimuose gali surasti ne vieną legendą ar pasakojimą apie piliakalnius.

Sakoma, kad seniau ant Bradesių piliakalnio vaidendavosi trys berniukai, kūrenantys laužą. Arba teigiama, kad vienas Bradesių kaimo gyventojas yra ant piliakalnio matęs elgetą su lazda. Lazdos būta nepaprastos – į ką tik elgeta su ja padaužydavęs, viskas virsdavę pinigais.

Yra pasakojimų ir apie Bradesių piliakalnio pietvakarinėje pusėje nusidriekusią pievą, kurią vietiniai vadina Tiltaliamiškiu. Spėjama, kad senovėje čia būta ąžuolynų, nes dar ir dabar šioje vietoje randama didelių šaknų, kelmų. Tikėta, kad čia vaidenasi. Yra išlikę pasakojimų apie tai, kaip vienas Bradesių kaimo gyventojas, Vincas Duogis, atjojęs naktigonėn. Naktis buvo šviesi, arkliai ramiai rupšnojo žolę. Žmogus atsigulė miegoti, užsiklojo kailiniais ir ramiai užmigo. Po kurio laiko pabudęs mato, kad kailinių nebėra. O kailiniai, tarsi „gyvi“ būtų, atsidūrę toliau nuo jo. Tas pats pasikartojo ne kartą. Pasak vietinių gyventojų, nuo to laiko V. Duogis ėmęs tikėti vaiduokliais.

Bet tai ne vienintelė vaiduoklių istorija, kurią patyrė V. Duogis. Kartą dieną, atėjęs į Tiltaliamiškį, po ąžuolu, augančiu netoli piliakalnio, pamatė jauną mergaitę, dėžutėje žvanginančią pinigus. Pamačiusi jį, mergaitė dar stipriau ėmė žvanginti pinigais ir šaukti: „Eikš čia, duosiu tau pinigų!“ Bet V. Duogis nesusiviliojo pasiūlymu, o išsigandęs pasileido bėgti namo. Nuo to laiko čia nebesilankydavo, o žmonės kalbėjo, kad ir mergaitė daugiau nesirodydavo.

O kartą Duogiui prisisapnavę, kad Tiltaliamiškyje po akmeniu užkasti pinigai. Jų reikėjo eiti išsikasti naktį. Nuėjęs prie akmens ėmė kasti. Duobė didėjo, o pinigų vis nebuvo. Tuo tarpu akmuo beveik visai užgulė duobę. Žmogus išsigando ir stryktelėjo iš duobės, ir iš karto duobę užgriuvo akmuo. Nors ir be pinigų, Duogis namo parėjo laimingas, kad pavyko išvengti mirties.

Kitam Bradesių kaimo gyventojui prisisapnavo, kad pingai Tiltaliamiškyje užkasti po dideliu kadagiu, bet juos išsikasti reikia naktį. Žmogus pabūgo lobio ieškoti naktį, todėl kasinėti ėmė dieną, tik jokių pinigų nerado. Sako, todėl, kad kasė dieną.

Ežere prasmegusi karieta su sartais žirgais

Bene populiariausia legenda apie Bradesių piliakalnį, susijusi su Sartų ežeru ir kitame jo krante esančiu žinomu Valikuškių piliakalniu. Pasakojama, kad kadaise tarp abiejų piliakalnių per ežerą buvo nutiestas pakabinamas tiltas. Vienoje ežero pusėje gyveno vienas ponas, kitoje – kitas.  Kartą, pasikinkęs keletą sartų žirgų, vienas ponas važiavo į svečius pas kitą. Matyt, viešnagė nenusisekė. Grįžtant ponui namo, jo bičiulis nutarė jį pražudyti – žirgams lekiant per tiltą, jis tą tiltą atkabino ir ponas su palyda bei sartais žirgais nugarmėjo į ežero gelmes. Kadangi žirgai buvo sarti, nuo to laiko ežerą pradėta vadinti Sartais.

Kalbama, kad toje vietoje, kur nugarmėjo tiltas su karieta, žvejai tinklais ištraukdavę senų tilto liekanų. Šioje vietoje dar ir dabar nebandoma žvejoti, mat yra paskendusių didelių medžių.

Yra ir kitų šios legendos variantų. Pasakojama, kad ant Velikuškių piliakalnio buvusi pilis ir ten gyvenęs žiaurus ponas. O ant Bradesių piliakalnio buvęs dvaras. Kartą pas žiaurųjį poną atėjęs elgeta paprašė duonos. Ponas atsisakė elgetą sušelpti, todėl, kai tiltu važiavo į savo dvarą, vargšas tiltą atkabinęs, o ponas su visais žirgais paskendo ežere. Nuo to laiko ežeras vadinasi Sartais, nes ežero vandenyse pražuvę žirgai buvo sarti. Sakoma, kad ponui nuskendus, ant Velikuškių piliakalnio vis girdėdavosi verksmai – tai pono dukterys liūdėjo tėvo.

Kitas šios legendos variantas pasakoja ant Bradesių piliakalnio buvus dvarą, kuriame gyvenusi žiauri ponia. Vieną kartą į tą gražų dvarą užklydęs elgeta paprašė išmaldos. Vietoj išmaldos žiaurioji ponia elgetą užpjudžiusi šunimis. Vargšas nusprendęs atkeršyti poniai ir jai tiltu per ežerą važiuojant ketvertu žirgų pakinkyta karieta, nukabinęs tiltą. Pamačiusi, kad neišsigelbės, ponia prakeikusi savo dvarą: „Skęstu aš, tegul skęsta ir mano dvaras.“ Sulig tais žodžiais prasmegęs ponios dvaras žemėn, o jo vietoje atsiradęs didelis kalnas. 

Kas tas Bumbulis

Maždaug puskilometris nuo Bradesių piliakalnio yra kitas kalnas ir kur kas labiau panašus į piliakalnį. Gyventojai jį vadina Bumbuliu, matyt, dėl jo formos. Ar tai irgi būta piliakalnio – sunku pasakyti, nes šis kalnas netyrinėtas ir savo paslaptis dar slepia. Jo papėdėje driekiasi pievos, nuo seno vadinamos Vaitiškėmis. O tokį pavadinimą jos gavo todėl, kad baudžiavos laikais čia gyvenęs vaitas.

 Petrešiūnų piliakalnio radiniai

Petrešiūnų piliakalnis ir gyvenvietė taip pat yra Kriaunų seniūnijoje, prie Petrešiūnų kaimo. Nors piliakalnis apardytas ariant, o vakarinis šlaitas nukastas žvyrui, jis kur kas geriau ištirtas, negu Bradesių piliakalnis.

Petrešiūnų piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Audros kairiojo kranto slėnio atšakos pakraštyje. Datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga – I tūkstantmečio pradžia.

Aikštelė ovali, pailga, 48×29 m dydžio. Pašlaitėje piliakalnis buvo apjuostas 3 m pločio, 2 m gylio grioviu, kuris aptiktas tyrimų metu. Šlaitai statūs, 4–4,5 m aukščio, šiaurės rytuose siekia 15 m aukštį.

Aplink piliakalnį 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, grublėtos keramikos, šlako, gyvulių kaulų.

19091910 m. archeologas, piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis ištyrė visą aikštelę – apie 915 kv. m. Kultūrinio sluoksnio storis pakraščiuose siekė iki 1,2 m. Čia buvo supiltas pylimėlis. Centrinę aikštelės dalį juosė 5–8 m pločio ir metro gylio griovys.

Kultūriniame sluoksnyje aikštelės pakraščiuose aptikti akmenų grindiniai. Rasta titnaginių gremžtukų, akmeninių įtveriamųjų ir su skyle kotui kirvių dalių bei išgrąžų, galąstuvų, molinių svorelių, kaulinių smeigtukų, kabliukų, adikliųylų, strėlių, geležinių ylų, peilių, pjautuvėlis, kabliukas, žalvarinių smeigtukų dalių, sidabro gabalėlis, lygios ir brūkšniuotos keramikos, gyvulių kaulų – didžioji jų dalis naminių gyvulių,  mažesnioji – žvėrių ir paukščių.

Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus ir Lietuvos nacionalinis muziejus.

1949 m. ir 1972 m. piliakalnį žvalgė Istorijos institutas

2003 m. Andra Simniškytė tyrė piliakalnio vakarinę papėdę ir aptiko kultūriniu sluoksniu su brūkšniuota ir lygia keramika užpildytą 3 m pločio, 2 m gylio griovį.

Švęsdavo Jonines

Ant Petrešiūnų piliakalnio seniau kaimo žmonės švęsdavo Jonines. Tai buvo didelė viso kaimo šventė. Temstant pasigirsdavo armonika, klarnetas, būgno dundesys ir į piliakalnį vieškeliu iš visų pusių pasipildavo jaunimas. Ateidavo ir iš kitų kaimų. Kūrendavo didžiulį laužą, šokinėdavo per ugnį, eidavo ratelius. Nuo piliakalnio gerai matydavosi, kaip ir kitose vietose ant kalnų švenčiamos Joninės ir deginami laužai.

Kol jaunimas linksminosi prie laužo, senoliai, apsigobę kailiniais, nes naktys šaltos, sėdėdavę piliakalnio pakraščiuose ant suolų.

Petrešiūnų jaunimas ant piliakalnio rinkdavosi ir šiaip padainuoti, pašokti ir pasilinksminti. 

 Piliakalnį kepurėmis supylę švedai

Legendos pasakoja, kad Petrešiūnų piliakalnį supylę švedai – žemes nešę kepurėmis iš pagarbos savo vadui, kuris apsigyveno kalno viršuje. Kita interpretacija kalba, kad buvęs karas su švedais. Tą karą švedai laimėję ir džiaugsmo supylę šį kalną.

Kaip ir daugelis piliakalnių, taip ir šis, yra apipintas pasakojimais apie paslėptus lobius. Kažkada aplink šį kalną buvę didžiuliai miškai ir kelias vedęs pro Audros upelį. Prancūzų kariuomenė, šiuo keliu žygiuodama į Maskvą, pagrobtą turtą – pinigus užkasę netoli nuo Petrešiūnų piliakalnio, prie upelio. Grįžę tikėjosi tą lobį susirasti ir pasiimti. Tik negrįžo. Žmonės pasakoję, kad tų pinigų buvę tiek daug, kad būtų užtekę nupirkti visą Petrešiūnų kaimą. Taigi, daug kam rūpėję tą lobį rasti. Kalbama, kad daug kas jo ieškojęs, bet taip ir neradęs iki šiol.  

 Mielėnų piliakalnis 

Trečiasis Kriaunų seniūnijoje žinomas piliakalnis yra Mielėnų, arba kaip vietiniai vadina Mielonių piliakalnis. Jį galima pamatyti važiuojant iš Obelių link Zarasų dešinėje plento pusėje. Tik nežinantis net nesupras, kad ten piliakalnis, šiaip kalva, nors ir pažymėta specialia informacine lenta.

Piliakalnis įrengtas kalvoje. Šlaitai statūs, 20–33 m aukščio. Aikštelė ovali, 26 x 30 m dydžio. Piliakalnio šlaitai buvo apjuosti dviem griovių ir pylimų linijomis, tačiau dėl gyventojų ūkinės veiklos išliko tik terasos. Pirmasis dviejų metrų gylio ir šešių metrų pločio griovys aikštelės šiaurės rytų pakraštyje aptiktas tyrinėjimų metu. Pietiniame šlaite yra 10 m pločio terasa, nuolaidėjanti į pietus. Žemiau jos yra antra 8 m pločio terasa.

Į šiaurės rytus nuo piliakalnio buvo papėdės gyvenvietė. Ji tęsėsi iki Mičiūnų kaime esančio ožnugario, irgi vadinamo piliakalniu ar Milžino kapu.

Piliakalnį 1933 m. tyrė jau minėtas Petras Tarasenka. Jis ištyrė 40 kv. m ploto kultūrinį sluoksnį. Buvo rasta akmeninių kirvių, brūkšniuotosios, lygiosios ir grublėtosios keramikos dirbinių, šlako, akmeninės trinamosios girnos, įvairių gyvulių kaulų. Sprendžiant iš turimų duomenų, manoma, kad žmonių čia buvo gyventa nuo V–I a. pr. m. e. iki V a.

Radinius saugo Vytauto Didžiojo karo muziejus.

Akmeninė bajoro kėdė ir milžinai

Legenda pasakoja, kad kadaise ant Mielėnų piliakalnio gyvenęs ponas, kuriam priklausę apylinkių valstiečiai. Kai piliakalnis buvo kasinėjamas, be visų kitų daiktų, rasta kėdė, kurioje tas ponas sėdėdavęs. Kėdės būta nepaprastos – akmeninės ir be kojų.

Pasakojama, kad buvo rasta ir daug kaulų, žmogaus kaukolė, net daugiau kaip metro ilgio blauzdikaulis. Mat čia gyventa milžinų…

O ne milžinų laikais ant piliakalnio jaunimas švęsdavo Jonines, vyresnio amžiaus žmonės – Sekmines. Per jas visuomet būdavo kepama kiaušinienė.

Mičiūnų piliakalnis, arba Milžino kapas

Tuo tarpu apie ketvirtąjį Kriaunų seniūnijoje rastą piliakalnį duomenų beveik nėra. Mičiūnų  kaime esančio ožnugario, vadinamo Mičiūnų piliakalniu, gyvenvietė labai suardyta ariant ir apie 1962 m. tiesiant Obelių–Dusetų plentą.

Piliakalnio aikštelės rytiniu kraštu eina natūralus pylimas-ožnugaris, vadinamas Milžino kapu. Ariant aikštelę buvo pastebėtas juodos spalvos kultūrinis sluoksnis, bet piliakalnis netyrinėtas ir daugiau žinių apie jį nėra.

Projektą iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie