Rokiškio krašto muziejaus archyvo nuotr.
Prie Dirdų

Bandymai įkurti muziejų

„Kadaise Rokiškio dvaras puikavosi savo biblioteka, meno kūrinių kolekcija, rūmų architektūra, tad pirmieji eksponatai, davę pradžią muziejui, buvo sukaupti dvare. Grafai Tyzenhauzai nuo seno saugojo savo protėvių ginklus ir kitas relikvijas, o XIX a. pirmojoje pusėje pradėjo pirkti ir vežti į Rokiškį menines vertybes iš Vakarų Europos ir kitų kraštų“, – pasakojo Krašto muziejaus Fondų apskaitos ir saugojimo skyriaus vedėja Lina Daščiorienė. Yra žinoma, kad 1915 m., artėjant vokiečių kariuomenei, Rokiškio dvaro paveikslų kolekcija ir kiti vertingi daiktai buvo evakuoti į Kijevą, o į Rokiškį sugrąžinta tik maža dalis porceliano ir archyvo.

Karo ir okupantų nuniokotame krašte žmonės suprato, kokia didžiulė, neatitaisoma žala daroma kultūrai – vertybės iškeliauja į užsienį arba sunyksta. Pasak istorinių šaltinių, jau 1919 m. sumanyta Rokiškyje įkurti muziejų. Deja, šis sumanymas liko neįgyvendintas. Miesto inteligentams teliko vienas kelias – patiems suburti kraštotyros draugiją, kuri imtųsi organizacinių reikalų. Mokyklų inspektorius Juozas Ruseckas, mokytojas Petras Bliūdžius, burmistras Julijonas Malevičius ir kiti įkūrė draugiją, kurios tikslas – pažinti gimtojo krašto praeitį ir dabartį, jo gamtą ir kultūrą, apsaugoti senovės liekanas ir istorinę medžiagą.

Pirmoji buveinė – galvosūkis

Taip 1933 m. įsteigtam muziejui savivaldybė išnuomojo patalpas privačiame Rapolo Mikalausko name adresu Vilniaus g. 6, šalia bibliotekos. „Nėra išlikę duomenų, kur tiksliai buvo namas, pažymėtas šeštuoju numeriu. Taip pat nėra žinoma, ar jis yra išlikęs…“ – versdamas dokumentas ir ieškodamas bent menkiausios užuominos apie pirmąją muziejaus buveinę, dėstė istorikas Giedrius Kujelis. Tai buvo viso labo kambarys ir virtuvė, kurių bendras plotas siekė 25 kv. m. Gegužės 1-ąją buvo iškabinta pirmoji iškaba, skelbianti apie muziejaus įkūrimą, todėl ši data oficialiai laikoma muziejaus veiklos pradžia. Nepaisant to, kad buvo surinkta 360 eksponatų, kurie vos tilpo mažame kambarėlyje, muziejaus durys buvo plačiai atvertos visuomenei ir sulaukė didelio lankytojų susidomėjimo. Pirmuosius rinkinius sudarė apskrities mokytojų ir moksleivių surinkti muziejinės vertės daiktai, taip pat eksponatai, perimti iš Rokiškio gimnazijos „muziejėlio“.

P. Bliūdžiaus dukra Laimutė Bliūdžiūtė-Kalavinskienė savo prisiminimuose rašė, kad muziejaus būstinė miesto aikštės kairėje pusėje buvo visai nedidelė, pilna visokiausių įdomių daiktų: ir senoviškų pinigų, ir ūkio padargų, kryželių, statulėlių. Vieni įdomiausių, pasak prisiminimų autorės, laikrodžiai. Vienas laikrodis – gegutė, kuri iššokdavo mušant valandas. Kitas priminė koplytėlę, iš kurios kas valandą išeidavo vienuolis. Buvo ten ir senas surūdijęs dviratis, kuris dar ir dabar tebėra muziejuje.

 Neramūs laikai

Vėliau kartu su biblioteka muziejus buvo perkeltas į dar nuošalesnes patalpas, kur tegavo vieną nedidelį kambarėlį. Ten vos tilpo eksponatai, o apie ekspozicijas buvo galima tik pasvajoti. 1935 m. muziejus įsikūrė miesto centre, mūriniame Naumo Trifskino name (dabartinė Juozo Keliuočio viešoji biblioteka), viename kambarėlyje. Augant muziejaus fondams ir ši patalpa greit pasidarė ankšta, todėl po dvejų metų muziejui buvo perduoti dar du kambarėliai – iš viso 120 kv. m.

Užsibūti vienose patalpose nebuvo lemta. 1940 m. muziejus perkeltas į Rokiškio dvaro rūmus. Užmačios augo – norėta sukurti stambų šiaurės rytų Lietuvos kultūros muziejų. Remiantis šaltiniais, fondai papildyti ypač vertingais eksponatais – Rokiškio bei apskričių dvaruose nacionalizuotomis vertybėmis. Tačiau vos tik pradėjus ruošis ekspozicijų atidarymui, dvaro rūmai buvo atiduoti į Raudonosios armijos rankas. Muziejui palikti vos 10  kambarėlių ir salė. Nors ekspozicijos buvo atidarytos bei sulaukė nemažo lankytojų dėmesio, šių patalpų muziejus greit neteko – eksponatai buvo išblaškyti po įvairius užkampius. „Teko susispausti ir sulįsti į sandėliukus, tualeto kambarius ir palėpes“, – rašė muziejaus vedėjas P. Bliūdžius.

Istorija kartojosi dar ne kartą. Vos tik muziejaus veikla būdavo atgaivinta ir jis perkeliamas į dvaro rūmus, vėl tekdavo išsikelti. Remiantis buvusio Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriaus Alfonso Krasausko (1947–1953 m.) prisiminimais, muziejaus patalpos dvaro rūmuose buvusios apleistos, reikalaujančios kapitalinio remonto. Per stogą ir lubas veržėsi vanduo, ypač problema paūmėdavo tirpstant sniegui. Prisisunkęs vandens sienų tinkas išpursdavo, o džiūstant pleišėjo ir krito, dulkių tumulais apnešdamas eksponatus ir ekspozicijos instaliaciją. Erdviuose kambariuose buvo supilti tarybinio ūkio grūdai ir pelai, o apatinėje dalyje apgyvendinti žmonės, įrengta kopūstų raugykla. Sušutus luboms, trečiojo aukšto kambariuose prasidėjo įgriuvimai. Tokios įgriuvos būta ir ekspozicijų kambaryje. Einant laikui, būklė tik blogėjo.

Netinkamos patalpos cerkvėje

1948 m. dar kartą pasikartojo nepavydėta situacija, itin trukdžiusi sklandžiam muziejaus darbui, – įpareigota perkelti muziejuje sukauptus fondus į „tinkamesnes“ patalpas Vytauto g. 26. Ten stovėjo cerkvė, vėliau pervadinta į gimnazijos bažnytėlę. „Pastato būta medinio, papuvusio, pro stogą pratekėdavo vanduo, jame nebuvo jokio šildymo. Pastato ploto neužteko ekspozicijai, o dėl medinės konstrukcijos buvo baiminamasi gaisro. Į naujas patalpas perkelta tik dalis eksponatų, kiti palikti dvaro rūmuose, patalpinti greta esančiuose pastatėliuose, klebonijos klėtyje, kur graužikai be gailesčio gadino juos ir archyvą. Cerkvėje nebuvo net tinkamų kambarių darbui, ką jau kalbėti apie eksponatų konservavimą“, – pasakojo L. Daščiorienė. Remiantis A. Krasausko prisiminimais, dalis dėžių su P. Gasiūno brangia spaudos kolekcija saugumo sumetimais buvo sukimšta cerkvės bokštelio palubėje.

Nors ekspozicijų plotas siekė vos 150 kv. m, susidomėjimas muziejumi buvo nepaprastai didelis. Muziejaus kryžiaus keliai dėl galimybės įsikurti dvaro rūmuose baigėsi 1952 m. – jis grąžintas į buvusias patalpas. Vyko kapitalinio remonto darbai, atidarytos ekspozicijos, daug plačiau vykdoma ir aktyvinama muziejaus veikla. Turėdamas nuolatines patalpas, muziejus augo, pildėsi fondai, plėtėsi ekspozicijos. Muziejus per 85-erius gyvavimo metus paliko žymų pėdsaką kultūrinėje veikloje ir yra viena didžiausių kultūros įstaigų, kaupianti, sauganti ir populiarinanti krašto kultūros vertybes ir tradicijas.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie