Nuo Panemunio į Konstantinavą (Kazliškio sen.) veda keturių kilometrų žvyrkelis. Į šį kaimą galima patekti ir nuo Rokiškio pusės. Tiesa, irgi žvyrkeliu. Ilgą laiką Konstantinava buvo žinoma kaip vietovė, kurioje veikia profesinė technikos mokykla. Tačiau laikas keitė ne tik jos pavadinimus, bet ir žemės ūkio specialistų poreikį, atkampus kraštas nebetraukė moksleivių. Profesinei mokyklai persikėlus į Kavoliškį, kur susisiekimas geresnis, Konstantinavoje sustingo gyvenimas, o likę tušti didžiuliai, erdvūs buvusios mokyklos pastatai ir bendrabučiai dar viliojo nevietinius kaip galimi verslo objektai, bet dabar viskas aprimę. Tačiau su tuo, kad kaimo gyvenimas tarsi sustojo, nesutinka Konstantinavos bendruomenės pirmininkė Irena Žindulienė, dirbanti bibliotekininke, ir patys žmonės.
Konstancijos vardas davė pradžią vietovės pavadinimui
Iš kur kilo šios vietovės pavadinimas? Kokia jos pradžia? Kažkada labai seniai, gal XVII a., gyvenusi labai pamaldi vienuolė Konstancija. Ji norėjusi gyventi atskirai, kad niekas jai netrukdytų melstis. Tada kunigaikštis nutarė atvežti ją į tolimą vietą. Jis taip ir padarė. Pastatė jai gražius namus, įrengė ir atvežė gyventi. Kadangi vienuolė turėjo nemažai turto, daug brangenybių, tai jas paslėpė kažkokiame rūsyje. Tas rūsys nesurastas iki šiol. Kadangi žmonės vienuolę vadindavo vardu, nuo jos vardo kilo kaimo bei dvaro pavadinimas.
Skaistės ežero legendos
Vasaromis bene didžiausias traukos centras yra 59 ha Skaistės ežeras. Čia pasimaudyti, pasikaitinti saulėje suvažiuoja aplinkinių kaimų žmonės, vandens telkinių gausos neišlepinti rokiškėnai, aplinkui ežerą sodybas įsigiję miestiečiai.
Šis ežeras apipintas legendomis. Vieną jų yra užrašęs pandėlietis Alfonsas Gaška. Legenda pasakoja, kad kadaise tarp trijų ežerų – Beržuonio, Dumblio ir Gražiojo – gyvenęs žvejys Paliepis ir turėjęs dukterį Skaistę. Kartą prie ežero atjojo priešų būrys. Jie šnekėjo nesuprantama kalba, dėvėjo geležinius drabužius. Jų vyresnysis įrėmė Skaistės tėvui žvejui į krūtinę kardą ir liepė parodyti kelią į kunigaikščio pilį. Jei gerai nuvesiąs, gausiąs kapšą auksinių, jei ne, jam nukirsią galvą. Žvejys atsisakė. Gelbėdama tėvą, Skaistė apsimetė vedanti priešus į pilį ir klaidino juos dumblyne. Dalis priešų, kurie dar nebuvo įklimpę, suprato klastą, ėmė vytis sausuma. Pamačiusi, kad nepabėgs, mergaitė pasuko savo ištikimą žirgą tiesiai į Gražųjį ežerą ir ėmė plaukti, priešai jai į nugarą paleido strėles ir narsioji mergaitė žuvo. Nuo to laiko žmonės Gražųjį ežerą ėmė vadinti Skaistės vardu.
Kita legenda užrašyta Kavoliškyje gyvenančio Prano Paršonio. Ji siekia pagonybės laikus. Kaip žinia, šventąją ugnį stebėjo ir sergėjo vaidilutės. Jau beveik visoje Lietuvoje buvę užgesinti jų aukurai, tik atkampus sėlių kraštas nepasidavė kryžiaus tarnams. Tačiau šį Lietuvos kampelį aplankė maro šmėkla. Kriviai ir vaidilos patarė kaimiečiams palikti namus atviromis durimis ir išeiti į miškus visai žiemai. Šaltis nugalėdavo baisios ligos pradą. Vietiniams didžiūnams ir kryžiaus tarnams nepatiko, kad šventieji žmonės gelbėja maro ištiktuosius, todėl šventoji ugnis buvusi užgesinta, senasis vaidila kardais užkapotas, o drąsios vaidilutės geriau pasirinko mirtį, nei būti ponų žaisleliais – gyvos nepasidavė, visos puolė į ežero bangas. Nuo to laiko šis ežeras vadinamas Skaistės vardu. Tą vardą jis gavo skaisčiosioms vaidilutėms nusiskandinus.
Geras dvarininkas, „bobišius“ ūkvedys ir vynas
Konstantinavos dvaras išlikęs tik istoriniuose šaltiniuose ir užrašytuose atsiminimuose. Ant jo pamatų dabar stovi šių laikų namas.
Adolfo Tubelio, gimusio 1925 m. Paliepio kaime, prisiminimuose užrašyta: „Konstantinavos dvaro dvarininkas buvo Karolis Zaborskas, kuris ten negyveno. Dvare tvarkėsi ūkvedys Valiukas. Ūkvedys buvo labai bobišius. Moterys, kurios susidėdavo su ūkvedžiu, gaudavo didesnį atlyginimą. Ponas Zaborskas – labai geras žmogus. Jis buvo daktaras. Savus žmones gydydavo veltui (…). Dvare nuolat dirbdavo penkios šeimos. O per darbymečius dar samdydavo žmones iš šono. Augino daug bulvių Panemunio spirito varyklai. Dvare buvo didelis sodas. Darė vyną iš obuolių, serbentų, agrastų, vyšnių. Vyną gerdavo tik dvejų metų. Stovėjo devyni kubilai po 500 litrų. Dvare viskas buvo mechanizuota. Vyną parduodavo aplinkinėse vietovėse: Rokiškyje, Čedasuose, Suvainiškyje, Kazliškyje, Žiobiškyje. Butelis vyno kainavo du litus penkiasdešimt centų. Vyresnysis vyno gamintojas buvo Macaitis. 1940 m. jį ištrėmė į Sibirą ir iš ten jis nebegrįžo.“
Du kartus per metus – rudenį ir pavasarį – dvare vykdavusios šventės, kuriose dalyvaudavę visi, dirbę dvare, pasikviesdavę svečių, atvažiuodavęs ir pats ponas K. Zaborskas.
Klestėjimas
1958 m. spalio 29 d. Pandėlio MTS (mašinų, traktorių stoties) bazėje įsteigta Pandėlio žemės ūkio mechanizacijos mokykla. Pirmuoju direktoriumi buvo Arvydas Udrys. Mokyklos kolektyvą sudarė apie 20 darbuotojų: Jonas Ražinskas, Povilas Kašiuba, Petras Usavičius, Stasys Milaknis, Antanas Seikalis, Viktoras Grunda, Viktoras Juodelis, Petras Glemža, Stasys Garuolis, ūkio dalies vedėjas Kazimieras Streikus, vyr. buhalterė Liucija Grundienė, sekretorė Regina Žėkaitė, vyr. meistras Jonas Kondratas ir kt.
Mokslą pradėjo trys traktorininko-mašinisto specialybės mokinių grupės, daugiau kaip šimtas mokinių. Mokyklos tikslas buvo rengti kvalifikuotus mechanizatorius. Pamažu prisidėjo ir kitos profesinio mokymo programos, reikalingos kaimui: ekskavatorių mašinisto, elektromonterio, mūrininko, kalvio-suvirintojo. Vilius Atlavinis, vienas pirmųjų mokyklos meistrų ir auklėtojų, prisiminimuose rašė: „Kiekvieną dieną būdavo po 7–8 pamokas. Sunki buvo pati pradžia, nes mokiniai buvo gana suaugę, rimti ir bet ko jiems negalėjai paistyti. Teko kruopščiai ruoštis pamokoms (…). Tuo metu elektrą gamino vietinė elektrinė ir 24 valandą ji būdavo išjungiama. Jei nespėdavau pasiruošti, tekdavo dirbti prie žvakės šviesos. Mokykloje buvo labai griežta drausmė. Į pamokas ir į valgyklą mokiniai eidavo tik rikiuotėje. Prieš pamokos pradžią jie išsirikiuodavo prieš klasę, o atėjęs mokytojas suleisdavo į klasę.“
Jis prisimena, tokie rikiuotės patikrinimai vykdavo ryte ir vakare, 23 val. Daugelis moksleivių gyvendavo ne bendrabutyje, o kaimuose pas gyventojus, tačiau patikrinimuose turėjo dalyvauti. Mokyklos materialinė bazė buvusi skurdi: penki teoriniai ir du praktiniai kabinetai, keletas nebenaujų traktorių ir pora savaeigių kombainų. Vaizdines mokymo priemones mokytojai gaminosi pasitelkdami moksleivius. Vadovėlių irgi nebuvo – moksleiviai mokydavosi iš mokytojo padiktuotų užrašų. Tokių mokyklų Lietuvoje tebuvo 14, todėl moksleiviai suvažiuodavo iš visos šalies, bet daugiausiai – iš Rokiškio, Zarasų, Anykščių, Kupiškio, Pasvalio ir Biržų rajonų.
Kuriantis mokyklai, ir Konstantinavoje, ir aplinkiniuose kaimuose gyveno ir dirbo daugiausia jaunimas.
1960 m. spalio mėnesį direktoriumi pradėjo dirbti Vladas Lipas. „Jam vadovaujant, mokykla išaugo, buvo pastatyti visi dabar esantys pastatai, nutiestos vandentiekio trasos, elektros tinklų linijos. Konstantinava per aštuoniolika jo vadovavimo metų neatpažįstamai pasikeičia, o mokykla tampa kvalifikuotų darbininkų ruošimo kalve. 1977 m. mokykla pradeda rengti kvalifikuotus darbininkus su viduriniu išsilavinimu, pradedami ruošti plataus profilio traktorininkai-mašinistai, grūdų sandėlių operatoriai, melžimo operatoriai, namų ūkio ekonomės, elektromonteriai. Į mokyklą atvyksta ne tik specialybės, bet ir bendrojo lavinimo dalykų mokytojai – kolektyvas išauga ir atjaunėja. Atvyksta mokytojai Regina ir Vitas Stonkai, Milda ir Mindaugas Truncės, Ramunė ir Anatolijus Jakubovskiai, Irena ir Stanislovas Žinduliai, Nijolė ir Romas Jurkšaičiai, Jolanta Tupalskytė, Rita Bilotaitė-Tonkevičienė, Nijolė Butautaitė-Girvydienė, Nijolė Vegėlytė-Leišienė, Marija ir Vytautas Masiuliai, Vitonė Jackūnaitė, Zinaida ir Bronius Vinciūnai, Kęstutis Juknevičius ir kt. Gerėja materialinė bazė, gausėja mašinų parkas, iškyla nauja kietu kuru kūrenama katilinė, pagrindinis mokyklos korpusas su sporto sale, mokomųjų dirbtuvių korpusas su garažais, bendrabučiai, daugiabučiai gyvenamieji namai. Po 1975 m. pastatomas mokyklos priestatas su aktų sale, 400 vietų valgykla“, – prisiminimuose rašo V. Atlavinis.
1982–1983 mokslo metais čia mokėsi 720 moksleivių, be to, mokykla Kupiškio, Biržų, Pasvalio rajonuose įkūrė filialus, kuriuose galėjo mokytis suaugę gyventojai, todėl pagal buhalterinę apskaitą moksleivių skaičius siekė net 900. 1984 m., išvykus mokyklos direktoriui Antanui Steponavičiui, vadovu buvo paskirtas Rimantas Guzikauskas.
Tačiau…
1988 m., nesuformavus grupių, mokykla kurį laiką nebeteikė vidurinio išsilavinimo, rengė tik I ir II pakopų darbininkus. Pradėtos vykdyti žemės ūkio technikos mechaniko, siuvėjo mokymo programos. Dar vėliau, atsižvelgiant į rinkos ekonomiką, įsteigtos automobilių kėbulų remontininko, automechaniko, technikos šaltkalvio-remontininko, žemės ūkio gamybos verslo darbininko programos. 1991 m. direktorių Petrą Rašimą pakeitė V. Atlavinis. Vėliau vadovo vairą perėmė Leonas Kilius.
Manoma, kad mokinių skaičiaus mažėjimui įtakos turėjo naujų to paties profilio mokyklų atidarymas Zarasuose, Anykščiuose, Biržuose, Kupiškyje. Rokiškio rajono moksleiviai irgi pradėjo važinėti į šias mokyklas dėl patogesnio susisiekimo.
2002 m. mokyklai suteiktas Rokiškio technologijos, verslo ir žemės ūkio mokyklos pavadinimas. Nuo kitų metų rugsėjo greta profesinio mokymo čia vėl galima įgyti bendrąjį išsilavinimą.
2008 m. liepos mėnesį mokykla iš Konstantinavos kaimo perkelta arčiau rajono centro – į Kavoliškio pagrindinės mokyklos patalpas.
Prisiminimai
Ilgametis mokytojas Jonas Ražinskas, 1997 m. prisimindamas buities sąlygas, rašė: „Pirmaisiais darbo metais pro Konstantinavą nekursuodavo joks autobusas. Jei nepaveždavo mokyklos transportas, vaikščiojom pėsčiomis. Ypač sunku būdavo žiemą… Esant tokioms sąlygoms, eilė darbuotojų „išbėgo“ iš Konstantinavos net nespėję kojų apšilti. Kur statybos – ten žemės kasimo darbai. Atviros tranšėjos išbūdavo neužverstos ištisus mėnesius ar net pusmečius. Į mokyklą pavasarį ar rudenį tekdavo eiti su auliniais ir kur nors sandėliuke persiauti. Pavojingiausia būdavo pereiti tranšėjas laikinais tilteliais tamsiu paros metu.“
Kultūriniam gyvenimui vadovavo vyrai
Tačiau kaime virė aktyvus kultūrinis gyvenimas, kuriam vadovavo vyrai. Kultūros namų direktoriumi dirbęs Juozas Jurgelis grodavo akordeonu, mokėjo piešti reklaminius skydus, apipavidalindavo stendus, turėjo subūręs kaimo kapelą, dramos būrelį. S. Žumbakys įkūrė kaimo kapelą, pučiamųjų orkestrą. Jį pakeitė Jonas Savickas, kurio mėgstamas žanras buvęs meninė agitbrigada. „Į repeticijas kartais atvažiuodavo Jonas Kavoliūnas (buvęs Rokiškio liaudies teatro režisierius – aut. past.). Vaikydavo iki devinto prakaito. Tuo laikotarpiu neatvykimas į repeticiją buvo tolygus neatvykimui į darbą. Į apžiūras važiuodavome laisvalaikiu – šeštadieniais, sekmadieniais. Važiuodavome koncertuoti į aplinkinius kolūkius, dažniausiai į ataskaitinius susirinkimus (ten nors pavaišindavo)“, – prisiminė agitbrigadoje dešimt metų dalyvavęs J. Ražinskas. J. Savicką pakeitė J. Strungys, po jo – režisierius Linas Volodka.
Jėga – bendruomenė
Kiek kaime žmonių? Apie šimtą. Tačiau I. Žindulienė džiaugiasi, kad skaitytojų turi net 178, nes jie sueina, suvažiuoja iš aplinkinių kaimų, o pati Konstantinava esanti nedidukė. Nebėra parduotuvės – nebeišsilaikė, nes vietiniai apsiperka Rokiškyje, Panemunyje, Pandėlyje – ten, kur ir dirba. Du kartus per savaitę atvažiuoja autoparduotuvė. Dvi dienas per savaitę kursuoja Rokiškio autobusų parko transportas. Nebėra kultūros namų. Jų funkcijas atlieka… biblioteka. Biblioteka čia – ne tik bendruomenės traukos centras, bet ir krašto istorijos saugotoja. I. Žindulienė rodo surinktos istorinės medžiagos segtuvus, dėsto, ką dar reikia padaryti: patikslinti, surinkti, apklausti, redaguoti, spausdinti… Vienoje vietoje surinktos medžiagos apie Konstantinavą nėra, tik epizodai, tačiau kitais metais turi pasirodyti monografija apie Panemunio valsčių, kuriame suguls ir šio kaimo istorija.
Tai kuo dabar garsi Konstantinava? I. Žindulienė didžiuojasi aktyviais bendruomenės nariais: seniūnaite ir pavaduotoja, Konstantinavos ir Panemunio himnų autore Janina Žemaitiene, senienų muziejų įkūrusiu Petru Čiučeliu, puikią atmintį turinčia metraštininke Zita Maldūniene, eilėraščius kuriančia Inga Dulkiene, žolelių arbatomis visą bendruomenę vaišinančia Veronika Siniauskiene, paveikslus siuvinėjančia Elena Bučiene, ūkininkais ir kitais, padedančiais gyvuoti bendruomenei.
Veronikos arbatos
Guvi Veronika Siniauskienė į biblioteką atskuba su šiųmetinės arbatos stiklainiukais ir ragina negailėti, dėti į arbatinuką kuo daugiau, kad būtų skonis ir kvapas. Ji, 25 metus išdirbusi profesinėje mokykloje, gerai išmano agronomijos mokslus. Paklausta, kur dabar pritaiko žinias, juokauja – 5 arų nuosavame sklypelyje: „Turiu žagrytę, apsikaupiu visą daržą, man nereikia ravėti. O žemę, ačiū Dievui, išdirbo Algis Žemaitis.“ Arbatoms surinktus augalus pati „džiovena“, išbando. Jei pačiai patinka, tai ir kitiems siūlo, todėl per susibūrimus bendruomenė ir vaišinasi jos arbatomis. Su įkvėpimu aiškina, kad arbatoje, kurią geriame, yra obelų, vyšnių, kriaušių lapų ar žiedų. Kitas jos pomėgis – kepti pyragus, kuriais vaišina… bendruomenę. Į klausimą, ką dar ji mokanti, atsako nusijuokdama: „Rašyt ir skaityt. Pasislėpusi rašiau diktantą (nacionalinį – aut. past.).“
Janina Žemaitienė, seniūnaitė ir bendruomenės pirmininkės pavaduotoja, yra ūkininkė. „Tų žmonių yra tokia sauja, kad, jeigu abi pradėsim vadovauti, nebeliks, kas klauso. Su Irena pasitariam, ko reikia, skambinam seniūnui. Jinai vadovauja. Jei reikia, žmones pavežam pas gydytojus, į Rokiškį, į laidotuves. Irena „pririšta“ prie darbo bibliotekoje, o aš laisvesnė“, – dėsto gyvenimiškas problemas.
Norėdami pakalbinti kitus bendruomenės ramsčius, aktyvius žmones, leidžiamės į kaimus.
Nuveža ir parveža
Profesinės mokyklos pirmosios laidos (1959 m.) absolventas Rimantas Dilba, gimęs 1940 m., statomuose namuose Paliepio kaime ant sienos pasikabinęs Europos ir pasaulio žemėlapius. Jie tarsi atspindi jo gyvenimą ir neramią sielą. Tėvai buvo ištremti: „Sugrįžau iš plačiojo Sibiro ten baigęs septynias klases, lietuviškai mokiausi Kazliškio mokykloje, tada stojau mokytis traktorininku.“ Laukė tarnyba sovietinėje armijoje, dirbo Kazachstano stepėse, Latvijoje, Rusijoje… „Daugiausia dirbau su žmonėmis, vadovaujamąjį darbą. Dabar padedu rengti bendruomenės renginius – nuvežu, parvežu. Ką reikia, tą padarau“, – porina R. Dilba, kurio pasakojimus apie mokyklą, darbą Kazachstane ir tiltų statybą būtų galima suguldyti į atskirą knygą.
Į gimtąjį kraštą jis atsikėlė 1993 m. Tėvų namai buvo parduoti, tad savus pradėjo statytis plyname lauke.
Problema – rėmeliai ir muziejus „iš nuobodumo“
„Nesuskaičiuoju, kiek „sviete“ tų mano paveikslų. Dovanoju draugėms, bendruomenei. Tai gimtadienis, tai dar kas… Net Vokietijoje yra. Gal ir esu kelis pardavusi… Jei neturėčiau, ką siuvinėti, iš proto išeičiau“, – apie kryželiu siuvinėjamus paveikslus pasakoja vienkiemyje gyvenanti Elena Bučienė. Didžiausia problema jai – ne siūlų gauti, o rėmelių siuvinėtiems paveikslams. Mat Rokiškis toli, išpardavimų „nepagausi“.
Petro Čiučelio, skaičiuojančio devyniasdešimt antruosius gyvenimo metus, kieme – senienų muziejus. Jame – asmeninės šeimos relikvijos bei paties surinkti sendaikčiai. Sakosi pradėjęs rinkti prieš dešimt metų iš nuobodumo. Ant sienų ir stalų, lentynų sugulusi sena literatūra, dokumentai, seni „Švyturio“ bei „Mokslo ir gyvenimo“ numeriai, aprangos detalės ir drabužiai, namų apyvokos daiktai. Čia rado vietą jo mamos „pasoginis kuparas“ bei spinta. Prie kiekvieno eksponato užrašytas jo pavadinimas ir savininkas. Į klausimą, kas jam brangiausia, atsako, kad viskas brangu, gal ir išsikeltų, bet čia laiko muziejus.
