Naujiena – remontuojamas kelias ir žemėlapis
Važiuojančius į Martynonių kaimą (Pandėlio sen.) nuo Pandėlio pusės pasitinka kelio ženklai, kurie nurodo – dėl remonto teks sukti apylankomis. Pagrindiniame kelyje, vedančiame į kaimą, burzgia galinga kelininkų technika. Vietiniai nesuka galvos dėl laikinų nepatogumų ir džiaugiasi, kad įgrisęs žvyrkelis taps asfaltuotu keliu.
Martynonių kaimo bibliotekoje mus pasitinka nemažas būrelis gyventojų. Pagrindinės diskusijos sukasi apie tvarkomą kelią. Pasak jų, kelias turi būti baigtas tik ateinančių metų lapkričio 1 d., tačiau viliamasi, kad darbai bus atlikti daug greičiau. Kuo gyvena šis kaimas? „Sukviečiau į edukacinį užsiėmimą „Juodai balta mintis“. Jūs išvažiuosite, mes pradėsime“, – šypsojosi bibliotekininkė Rita Inčiūrienė. Ji ir Lailūnų kaimo bendruomenės pirmininkė Daiva Lukošiūnienė pasakojo planus: Kalėdų proga aplankys visus, tais metais sulaukusius 75-erių, 80-ies, ir kitus, kuriems likimas pridėjo daugiau penketukų. Kalbai pasisukus apie renginius, pašnekovai kviečia į bendruomenės salę ir parodo Lietuvos žemėlapį. Jame jau pilna sužymėtų vietovių, iš kurių buvo atvykę atlikėjai. Moterys dar sumanė papildomai kaupti informaciją apie tas vietoves bei koncertuojančius kolektyvus. Taip bus įamžintas intensyvus kultūrinis gyvenimas.
Šaukštas milžinas?
Sriubiškių kaimo (Pandėlio sen.) bibliotekoje irgi pakliūname į pasiruošimo darbus, mat toji savaitė – Suaugusiųjų švietimo, todėl suplanuota edukacija – bus mokomasi vilna apvelti muiliukus. Bibliotekininkė, kaimo žmones telkianti seniūnaitė Laima Kaladienė ir mamai užsakyti laikraštį atskubėjusi Irena Putkienė prasitarė apie planus – Kalėdų proga simbolinių bendruomenės dovanų gaus sulaukę 80-ies ir daugiau metų (toliau pridedama po penkerius metus, kaip ir Martynonių kaime – aut. past.). Tokių žmonių priskaičiuota 19. Vienas gerbiamiausių kaimo žmonių yra Bronius Šakickas. Jis vienintelis likęs iš senųjų sriubiškiečių, čia gyveno ir jo seneliai. Būdamas garbingo amžiaus, laiko bičių, medumi remia bendruomenės šventes.
Kaimas įsikūręs šalia pagrindinio kelio, vedančio į Kupiškio rajoną, tad tenka apsitvarkyti. Nuošaliau telkšančio ežeriuko pakrantės irgi sulaukia talkininkų. Šiuos darbus nuveikia bendruomenės žmonės. Jos pirmininkas Virginijus Putka išveža talkų metu surinktas šiukšles, šakas. Blizga ir bibliotekos aplinka.
Nėra nei kultūros centro, nei kultūros darbuotojo, tad renginiai gula ant bendruomenės ir bibliotekininkės pečių. Padavimas pasakoja, kad Sriubiškių kaimo pavadinimas kilęs nuo žodžio „sriuba“. Sriubiškiečiai turi sukaupę nemažai sriubų receptų, tik kol kas neturėjo progos juos pagarsinti. Užtat turi Biržų rajono gyventojo Vytauto Jackevičiaus pridrožtų medinių šaukštų. Tokie įteikti 2018 m. gimusiems mažyliams. Pasak L. Kaladienės ir I. Putkienės, meistras puoselėjo mintį išskaptuoti ir Sriubiškiams padovanoti didžiulį simbolinį šaukštą. Kiek sriubos jame tilptų? Šita, matyt, žino tik pats meistras.
Linksmuoliai
Jei tektų rinkti tos dienos linksmiausią kompaniją, tai finale varžytųsi dvi „komandos“ – Panemunio (Pandėlio sen.) ir Kazliškio.
Panemunio bibliotekoje gyvenimiškomis temomis smagiai „rokavosi“ priešingose pusėse susėdę vyrai ir moterys. Kai kas atėjo laikraščio užsisakyti, kai kas į redakcijos darbuotojus pasižiūrėti… Buvo ir rimtų temų. Ant liežuvio galo sukosi kalbos apie netinkamai, jų manymu, suremontuotą gatvę ir vadovavimo keblumus. Bibliotekininkė Elena Baronienė išsakė mintį, kuri, ko gero, tinka daugeliui kaimų: žmonės nori išsirinkti aktyvius seniūnaičius, kuriais dažnai tampa ūkininkai, tačiau vos tik jie pradeda šį bei tą organizuoti kaimo labui, iškart pasigirsta įtarinėjimų, esą jie tai daro dėl savęs.
Būrį panemuniečių smagumu ir aktyvumu, ko gero, pralenktų kazliškietė Zita Bitinienė. Tai nenuostabu, nes ji ir bibliotekininkė Zita Dilbienė, dar dvi moterys ir vyrai yra rajone pagarsėjusios Kazliškio dūminės pirtelės vanotojai arba jų padėjėjai. „Gimtasis…“ ne kartą rašė apie šią atrakciją, kurią mielai priima įvairių renginių dalyviai. Pirtelės principas paprastas: virš ugniakuro pakabintame puode smilksta įvairūs sausi kvapūs žolynai, tereikia virš jų palenkti veidą ir galvą užsidengti audeklu. Tuo metu nugara vanojama beržinėmis vantomis ir varomi „visi velniai“. Atrakciją išbandę smalsuoliai aiškindavo: svarbiausia yra užsimerkti, kad akys neašarotų nuo dūmų. Čia pat būdavo galima pasivaišinti įvairių žolelių arbatomis. Kai kurie žmonės tiesiog prieidavo pasiklausyti šnekių, linksmai bendraujančių Kazliškio moteriškių. Viena jų – žodžio kišenėje neieškanti Z. Bitinienė.
Ji dar ir puikiai neria vąšeliu. Mūsų viešnagės bibliotekoje metu kaip tik veikė jos nertų servetėlių paroda.
Linksmai išsiskyrėme su skaitytojais. Kaip ir daugumoje kaimų, jie yra vyresnio amžiaus žmonės.
„Suveina“ ir su latviais, ir vieni su kitais
Šuliniai senka. Iš čiaupo bėga rudas vanduo, nes vandentiekis įvestas dar sovietiniais laikais. Tačiau skųstis negalima – vanduo atitinka reikalavimus. Tokias problemas išsakė Suvainiškio (Pandėlio sen.) žmonės. Vilkai jiems baimės nebekelia, nes mažai belaikoma avių, kitų gyvulių. Taigi apie pilkius telieka pasakoti senas istorijas.
Tačiau auditorija subruzda ir suklega užsiminus apie Latvijos nepriklausomybės šimtmečio minėjimą. Pasirodo, kai kurie suvainiškiečiai dalyvavo gretimame Neretų miestelyje (Latvija) vykusioje šventėje ir žavėjosi šimtu į dangų paleistų saliutų, kurie vakare prižadino per anksti įmigusius. „Negerai padarė. Turėjo važiuoti nors ir vėluodama“, – suvainiškiečiai kritiškai vertino mūsų šalies prezidentės sprendimą sugedus lėktuvui nebevykti į iškilmes Rygoje.
Atokaus, Latvijos pasienyje esančio miestelio žmonėms svarbu būti drauge, susieiti ir su savais, ir su kaimynais. Matyt, iš šio siekio kilo ir vietovės pavadinimas. Manoma, jog Suvainiškio miestelio atsiradimas yra siejamas su buvusiu Ratkūnų kaimo Kamarauskų dvaru, kuris nutolęs nuo miestelio apie pusantro kilometro. Anksčiau miestelis stovėjęs ant Kamarauskų dvaro žemės. Prieš pirmosios bažnyčios pastatymą dabartinėje miestelio vietoje buvę Ratkūnų dvaro kumetyno keli pastatai palei kelią Ratkūnai–Taručiai. Toji vieta tada nesivadinusi Suvainiškiu. Prie kumetyno buvęs šulinys, kurio vandeniu girdydavę dvaro gyvulius. To šulinio vandeniu malšindavę troškulį ne tik gyvuliai, bet prie jo buvusi dar susirinkimų vieta. Sekmadieniais ir šventadieniais apylinkės gyventojai, ypač jaunimas, susirinkdavę pasilinksminti. Susitikęs jaunimas vienas kito teiraudavęsi, kur ateinantį kartą susieisią. Dažniausiai numatydavę minėtą šulinį. Todėl vietos gyventojai dažną žmonių susibūrimo vietą praminę Suvainiškiu – nuo tarmiško žodžio „suveiti“. Tas pavadinimas prigijęs, vietovę imta vadinti Suveiniškiu. Dabar miestelio pavadinimas truputį pakeistas, rašoma Suvainiškis, tačiau manoma, kad teisingiausias jo pavadinimas būtų pirmykštis, nes ir pirmuosiuose šios parapijos krikšto metrikuose 1782 m. vietovės pavadinimas užrašytas Suveiniškiai.
Dėl noro susieiti sugalvota bendruomenės šventė „Spanguolinė“. Būtent jai ruošėsi susirinkusios moterys, nes biblioteka ir bendruomenės namai susiglaudę po vienu stogu. Jos iš žolynų, vytelių ir kitų medžiagų komponavo šventines dekoracijas, papuošimus.
Jaunystę skaičiuoja ne metais
Kitos vietovės – Konstantinavos (Kazliškio sen.) – žmonės vis dar suka galvas, iš kur kilo jos pavadinimas. „Reikia tikslumo, nes renku medžiagą monografijai apie Panemunio valsčių. Teks teirautis archyvuose“, – dėstė bibliotekininkė, bendruomenės pirmininkė Irena Žindulienė. Tačiau artimiausias jos rūpestis – bendruomenės 15 metų jubiliejus. Kiti susirinkusieji apibūdina kasdienybę: nei vaikų, nei jaunimo atokiame kaime nebėra, jų privažiuoja tik vasarą; susisiekimas prastas, sunku pasiekti gydytojus ar įsigyti vaistų. „Vaikų ir jaunimo nebėra. Tik mes jauni!“ – visgi optimistiškai apibendrina kai kurie susirinkusieji. Nusiteikimas ir laikysena byloja – jaunystė slypi įsitikinimuose.
Rekordininkai
Pandėlyje sunku buvo suskaičiuoti atėjusius užsisakyti laikraštį, nes būrį susirinkusiųjų nuolat papildydavo nauji žmonės, užsisakiusieji išeidavo. Visus suskaičiuoti pavyko tik suskaičiavus prenumeratos kvitus. Pasirodo, pandėliškiai sumušė tos dienos rekordą. Piotras Smirnovas net atsinešė parodyti išsaugotą praėjusių metų laikraščio užsakymo kvitą. Kai kurie atvažiavo ne iš miesto, o iš kaimų, iki kurių bemaž 8 km. Mūsų buhalterė Sigita, galėdama palyginti visas iki tol aplankytas vietoves, negalėjo atsistebėti tuo, kad dauguma susirinkusiųjų – vyrai. Iš tarpusavio kalbų buvo galima suprasti – žmonės suėjo ne tik dėl prenumeratos, bet ir pabendrauti, užsirašyti į kompiuterinio raštingumo kursus. Pandėliškis Almantas Tamošiūnas primygtinai prašė paminėti, kad džiaugiasi ką tik išasfaltuota S. Nėries gatve.
Gausų lankytojų būrį priiminėjo, juos šnekino bibliotekininkės Aušra Skaburskienė ir Audronė Kiaulėnienė. Mums jos džiaugėsi ne per seniausiai vykusia papuošalų kūrimo edukacine pamoka „Dovana sau ir tau“, kurią vedė jų kolegė iš Kavoliškio Jūratė Bulavienė.
Ištikimiausiųjų pastebėjimai
„Gimtojo…“ skaitytojai dalinosi emocijomis ir pastebėjimais: vieni siūlė spausdinti atsiunčiamus eilėraščius, kitiems laikraštis atrodo per plonas; kai kas regioninę spaudą iškeitė į mūsų laikraštį; kryžiažodžių sprendėjai tikino, kad atsakymus siųsti voke yra daug kebliau. Žmonės su malonumu skaito kaimų istorijas, pavyzdžiui, pandėliškė Liucija Lapelienė apsidžiaugė radusi aprašytą jos ir vyro gimtąjį Dirvonų kaimą bei žmones. Tačiau dauguma skaito viską – nuo pradžios iki galo.
Projektą iš dalies remia
