J. Augulienės ir redakcijos archyvų nuotr.

Savita gamta ir vienodos pavardės

Seniau Papiškių kaimo galulaukės baigėsi raistais, vadintais Pakuliu, Paliekne, Išdagu, Ežeriokine. Raistuose pavasarį nusidriekdavo melsvai rudi, riebūs geležies rūdos liežuviai. Kaimo vakaruose, Vyžuonos dugne, rastas storas dolomitų ir klinčių klodas, kurį ilgai sprogdino melioratoriai gilindami upę. Žemės paviršiuje kai kur  pasiekdavo molio sluoksniai, iš kurio prieškaryje bandyta plytas daryti.

Kaimas iš seno gryčių galais glaudėsi prie vieškelio, jungiančio Kupiškį, Pandėlį, Čedasų dvarą ir Aknystą (Latvija). Papiškių neaplenkė nei Pirmasis, nei Antrasis pasauliniai karai – važiavo rusų ir vokiečių gurguolės, Aknystos link dundėjo tankai. XX a. pradžioje kaimą nusiaubė gaisras, tada sudegė visos vienoje kelio pusėje esančios sodybos. Žmonės paskubomis atstatė trobas, tačiau 1923 m. teko pajudėti į vienkiemius.

Kažkada buvo priskaičiuojamos penkios Kairiūkščių, penkios Nagelių, keturios Stakėnų, trys Narbutų šeimos. Kaip kitur, taip ir čia buvo įprasta, kad bendrapavardžių pavardėmis niekas nevadina. Taigi ir Papiškiuose vieni Kairiūkščiai pagal senelio Liucijono vardą buvo pravardžiuojami Luciniukais, kiti Samulaniukais,  Ladusienos ir Juozapienos šeimynomis… Nagelės vadinosi Ramusėlio, Umbrozo,  Juozos, Manžurninko kiemais. Pastarasis buvo neturtingiausias visame kaime. Jis kariavo su japonais Mandžiūrijoje, tad ūkininkauti taip ir neišmoko. Tačiau didžiausią ūkį turėjusį Steponą Nagelę ir kai kuriuos kitus – Klamentą Tauterį, Romą Mironą, naujai į kaimą atsikėlusius J. Dovydėną ir P. Dzikavičių – vadino tikrosiomis pavardėmis. Pastarasis grojo armonika, puikiai imitavo Pupų dėdės dainuškas, todėl greitai tapo kaimo sueigų pažiba.

Žibalą teko taupyti

Iki išskirstymo į vienkiemius, kaimas bendrai ganė gyvulius, šienavo. Naktigonėse patirti nuotykiai ir kitos įdomybės eidavo iš lūpų į lūpas. Rudens ir žiemos vakarais ūkininkai susirinkdavo pas kurį nors ir prie balanos šviesos pasakodavo ką girdėję. Tokie pasisėdėjimai būdavęs vienintelis žinių šaltinis. Laikui bėgant, balaną pakeitė žibalinė spingsulė ar lempa. Tačiau 1938 m. prasidėjo bandomoji mobilizacija ir seniūnas iš Kavolių kaimo padalino žibalui kuponus – šeimai teko keturi litrai. Nuo to laiko kimo žmonės spingsulėms naudojo rudenį pjaunamų avinėlių lajumi ar kiaulių taukais sumirkytą virvutę (knatą).

Verslūs, originalūs, ne savo noru pakliuvę į valdžią…

Prieškario Papiškiuose, ir apylinkėje, viena šviesiausių asmenybių laikomas Klementas Tauterys, kuris pavyzdingai tvarkėsi 30 ha ūkyje ir mėgo verslus – apie 1930 m. kartu su Narbutu pastatė lentpjūvę. Tačiau ji sunyko, kai Narbutas žuvo gaterio pjūkluose. K. Tauterys turėjo labai gerą kūlimo mašiną, kuria per 10–12 valandų galėjo iškulti penkiolikoje hektarų auginamus javus. Nuo ankstyvo rudens iki žiemos, važiuodamas iš ūkio į ūkį, jis nebrangiai iškuldavo visos apylinkės javus. Deja, šis darbštus žmogus ir jo žmona neišvengė tremties į Sibirą. Į gimtuosius kraštus jie grįžo tik po Stalino mirties.

Petras Kairiūkštis dar spaudos draudimo metais knygnešiui Jovarui (Krikščiūnui) padėjo platinti lietuvišką spaudą. Jis buvo linksmas, sąmojingas, originalus žmogus, net vasarą avėjo veltinius. Jam užteko išmonės plečiant ūkį. Išgyveno P. Kairiūkštis beveik šimtą metų.

Papiškių kaimo istorijoje neįmanoma nepaminėti Romo Nagelės septynių vaikų šeimos. Sūnus Antanas vokiečių buvo išvežtas transporto tarnybai pafrontėn, bet pabėgo, slapstėsi namuose. Vyriausiasis, Adolfas, batsiuvys, karą pragyveno besislapstydamas daržinėse. Kai iš valsčiaus viršaičių pašalino P. Meilų, jis nenorom sutiko laikinai pabūti valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininku. Tai buvo 1944 m. rudenį. Praėjus keliems mėnesiams, gruodžio 12 d. rezistentams užėmus Panemunį, jis žuvo.

Papiškiams du valakai žemės priklausė ir kairiajame Vyžuonos krante. Ten gyveno Stakėnai: broliai Kazimieras ir Petras bei jų pusbrolis Klementas.

Jaunoji pokario karta mėgo dainas ir muziką, buvo balsinga. Šis kaimas išaugino,  išugdė daug Lietuvoje ir svetur žinomų žmonių.

Nusipelnė Šiauliams

Iš Papiškių kilo gydytojas, medicinos mokslų daktaras, Šiaulių miesto garbės pilietis Alfonsas Stakėnas, gimęs 1925 m. vasario 8 d. Jis 1944 m. baigė Kupiškio gimnaziją ir įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą.

1945 m. buvo sulaikytas saugumo ir įkalintas Lukiškių kalėjime, po tardymų išvežtas į Vorkutą. Namiškiai net neįtarė, kur jis dingo. Po devynių mėnesių buvo išleistas ir grįžo į Lietuvą. Grįžti teko pakeleivingomis mašinomis, todėl kelionė truko dvi savaites. Iškilo dilema: ką daryti toliau? Ir pats labai abejojo, ar priims atgal į universitetą, tačiau jam pavyko tęsti mokslus. 1952 m. baigus mokslus, jam pasiūlyta įsidarbinti universiteto Chirurgijos katedroje, bet pasirinko kitą išeitį – įsidarbino Šiaulių ligoninėje chirurgu. Po ketverių metų gabus specialistas ėmė kopti karjeros laiptais – jam patikėtos Šiaulių miesto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjo pareigos. Šiame poste daktaras dirbo 17 metų.

A. Stakėnas laikomas urologijos pradininku. 1959 m. gydytojas tobulino žinias tuometinio Leningrado (Rusija) urologijos klinikoje. Jam grįžus, Šiaulių ligoninėje pradedami taikyti specifiniai tyrimai, nauji gydymo metodai, todėl iškyla poreikis ligoninėje steigti 30 vietų Urologijos skyrių. Urologas buvo tik vienas – A. Stakėnas, jam talkininkaudavo chirurgai. Dirbti daktarui teko intensyviai, nes buvo paskirtas skyriaus vedėju. Šiame poste išdirbo 41 metus. Iš viso respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbo 52 metus. Atšventęs 80 metų sukaktį, baigė gydytojo praktiką ir išėjo į užtarnautą poilsį.

Jis neapsiribojo vien medicinine praktika – parašė ir 1968 m. apgynė disertaciją, aktyviai rašė straipsnius, patvirtinta trisdešimt jo pateiktų racionalizacinių pasiūlymų, jo iniciatyva išleistos aštuonios ligoninės gydytojų mokslinių darbų knygos. Apie 20 metų dėstė chirurgiją medicinos mokykloje, buvo reiklus. Nepriklausomybės metais medikui suteiktas medicinos mokslo daktaro vardas.

1999-uosius Jungtinių Tautų organizacija paskelbė Pagyvenusių žmonių metais. Tais metais įsteigtas Trečiojo amžiaus universitetas. Jo filialas įsikūrė ir Šiauliuose. A. Stakėnas devynerius metus buvo šio universiteto rektoriumi. Visapusiška veikla įvertinta – jam suteiktas Šiaulių miesto garbės piliečio vardas, įteiktas Lietuvos kario savanorio medalis, 2011 m. suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas ir įteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklas – aukščiausias sveikatos apsaugos ministro apdovanojimas. A. Stakėnui priklauso ir daugiau apdovanojimų bei įvertinimų.

Sveikindami A. Stakėną 90 m. jubiliejaus proga, kolegos pastebėjo: „Iškilti iki profesinės aukštumos ir būti arti žmogaus – tokiam pasiekimui iš tiesų reikia gilios gyvenimo patirties.“ Savo gyvenimo patirtį jis aprašė knygoje „Daktaro druska“.

Provincijos nacionalistas tėvo pėdomis nesekė

A. Stakėno sūnus – žinomas country muzikos atlikėjas Virgis Stakėnas – taip pat studijavo mediciną, tačiau gydytoju netapo ir pasuko pedagogo keliu, vėliau pasirinko tik su muzika susijusią veiklą: vadovavo Šiaulių dviračių gamyklos „Vairas“ radijo studijai, buvo Šiaulių dainuojamosios poezijos studijos įkūrėjas ir vadovas, ansamblių „Sekmadienis“ ir „Jonis“ krikštatėvis. Lietuvos country muzikos festivalių judėjimo pradininkas, iniciatorius, muzikinių laidų vedėjas ir pan. Labiausiai žinomas kaip baladžių atlikėjas – jų sukūrė per tris šimtus.

Atlikėjas yra sakęs: „Aš esu šiaulietis, tačiau mano šaknys – Rokiškyje. Su šiuo karštu sieju savo identitetą, tautiškumą.“ Dainininkas teigė esąs provincijos nacionalistas, manantis, jog būtent provincijoje užauga Lietuvos intelektualai, tik po to jie išvyksta į didmiesčius ir nebenori prisiminti savo šaknų. Jis ne kartą yra koncertavęs ir bendravęs su rokiškėnais Rokiškio krašto muziejuje, Juozo Keliuočio viešojoje bibliotekoje, kavinės „Svaja“ organizuotuose kūrybiniuose vakaruose.

Tituluotas miškininkas, Rokiškio krašto garbės pilietis

Papiškiuose 1928 m. gruodžio 28 d. gimė Lietuvos miškininkas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, akademikas Leonardas Kairiūkštis. Jis mokėsi Čedasų pradinėje mokykloje, Pandėlio progimnazijoje, 1947 m. baigė Rokiškio gimnaziją. 1952 m. su pagyrimu baigė Lietuvos žemės ūkio universiteto Miškų fakultetą. Jam priklauso begalė titulų: yra Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Švedijos Karališkosios žemės ūkio ir miškų akademijos užsienio narys, Petro mokslų ir menų akademijos Sankt Peterburge (Rusija) tikrasis narys, TSRS mokslų akademijos Dendroklimatologijos komisijos pirmininkas, Pasaulio mokslininkų federacijos, Nacionalinės geografijos draugijos narys. Jis habilituotas biomedicinos mokslų daktaras. Dirbo Lietuvos miškų institute direktoriaus pavaduotoju ir direktoriumi, vadovavo Miško biologijos ir miškininkystės laboratorijai, 1992–1997 m. buvo Ekologijos ir miškininkystės laboratorijos vedėju, ėjo kitas atsakingas pareigas. 1984–1987 m. dirbo Tarptautiniame taikomosios sisteminės analizės institute Austrijoje. Nuo 1997 m. – tarptautinio žurnalo „Baltic Forestry“ vyriausiasis redaktorius.
Pagrindinės L. Kairiūkščio mokslinių tyrimų sritys yra miškotyra, ekologija, dendrochronologija. Akademikas sudarė universalią medžių biologinę ir ūkinę klasifikaciją, parengė mišriųjų medynų ugdymo būdų ir etaloninio miško formavimo modelių, sukūrė mišriųjų miškų formavimo teoriją, atrankinių kirtimų sistemą, produktyviausio miško teoriją. Jo darbai įvertinti Europos miškininkystės W. L. Pfeilio premija 1992 m., taip pat Lietuvos nacionaline mokslo premija 2005 m.

L. Kairiūkštis yra paruošęs 17 monografijų, daugiau kaip 900 mokslo ir mokslo populiarinimo publikacijų Lietuvos ir užsienio leidiniuose, kelis šimtus mokslinių pranešimų Lietuvos ir užsienio mokslinių organizacijų renginiuose Rusijoje, Austrijoje, Ispanijoje, Argentinoje, JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Anglijoje, Meksikoje, Turkijoje, Skandinavijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Ukrainoje, Gruzijoje ir kitur. L. Kairiūkščiui 2008 m. suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas.

Rezga mintis, kaip išsaugoti

Deja, dabar gyvenimas kaime nebeverda. Statistika rodo, kad 2001 m. jame gyveno 23 žmonės.

Iš šio kaimo kilę rokiškėnams gerai pažįstami žmonės: pedagogas, politikas, buvęs rajono meras Egidijus Vilimas; viename iš respublikinių dienraščių žurnalistu dirbantis Danas Nagelė; pedagogė, Lietuvos kaimo rašytojų sąjungos (LKRS) narė Jolanta Augulienė; sinoptikė Alva Nagelytė ir puikūs specialistai, savo srities žinovai.

Jie visomis išgalėmis stengiasi išsaugoti kaimą. Akademikas L. Kairiūkštis gimtojoje sodyboje yra įkūręs dendrologijos parką ir buvo nusprendęs jį dovanoti Rokiškio urėdijai, mat dukros tapo medikėmis, o anūkų miškininkystė nepaviliojo. Tačiau norai ne visada sutampa su įstatymų galimybėmis. Paaiškėjo, kad dovanojimą įteisinti nerandama pagrindo, pagal kurį būtų galima dovaną priimti. Visgi tikimasi, kad pavyks išspręsti teisines procedūras.

2014 m. E. Vilimas pastatė prie savo sodybos paminklą, skirtą įamžinti šios sodybos įkūrėjus – senelius Mariją ir Petrą Nageles. Jį kūrė skulptorius Vidmantas Zakarka. P. Nagelė buvo savanoris, nepriklausomos Lietuvos pasienio pareigūnas, 1941 m. Birželio sukilimo dalyvis, partizanas, kilęs iš gretimo Šilelio kaimo. Paminkle vaizduojamas šv. Petras. 2014 m., per Petrines, paminklas pašventintas. Taip sutapo, kad tą dieną Čedasų bažnyčioje aktorius Ferdinandas Jakšys vaidino Kosto Ostrausko „Vaižgantą“, taigi apsilankė ir Papiškiuose. Beje, aktoriui labai įstrigo kaimo pavadinimas…

Šią vasarą kaime, prie Vyžuonos upės, E. Vilimo iniciatyva suorganizuoti poezijos skaitymai. J. Augulienė skaitė savo kūrybą, kiti – Pauliaus Širvio, Vytauto Šavelio ir kitų autorių eiles apie kaimą, gamtą. Tiesa, J. Augulienė vieną iš eilėraščių yra paskyrusi Papiškių kaimui. Apskritai klausytojai ir skaitytojai jį iškart įsidėmi, pamilsta, nes beveik kiekvienas jame atpažįsta savąją gimtinę. Ateinančiais metais, taip pat per Petrines, kaime planuojama surengti konferenciją, kurioje bus tariamasi dėl platesnės apimties leidinio apie kaimą rengimo. Suplanuota tautinėmis spalvomis nudažyti tiltą per Vyžuoną. Jis jungia skirtinguose upės krantuose įsikūrusius Papiškius.

Rokiškio kaimiškosios seniūnijos seniūnė Dalia Janulienė informavo, kad šiuo metu gyvenamąją vietą Papiškių kaime deklaravę septynižmonės. Tačiau pavyko išsiaiškinti, kad bene vienintelis nuolatinis kaimo gyventojas yra Gailius Kairiūkštis.

Tačiau kai kurie Rokiškyje gyvenantieji neslepia – gyvenamąją vietą deklaravo Papiškiuose todėl, kad nebūtų panaikintas kaimas. Telefonu pakalbinta sinoptikė A. Nagelytė nusprendusi į gimtinę negrįžti, bet „yra viena koja čia“, nes Papiškiuose brangus kiekvienas kampelis, čia atvažiavusi atsigauna, artėjant prie gimtinės mintyse suskamba dainos posmas: „Sveiki, sveiki, namai gimti.“ Parvykti turi kur – ją priglaudžia antrą šimtą metų skaičiuojanti troba.

Taigi panašu, kad Papiškiai išliks, nors nė vienas kalbintas žmogus teigė nežinąs tikrosios jo pavadinimo kilmės.

Mano Papiškiai

Klajoju aš po savo gimtą kaimą.
Deja, takai užžėlę kai kurie…
Bet kojos pačios eina, lyg savaime.
Čia viskas artima, čia aš esu namie.

Čia, žvyrduobėj, tiek dūkom, tiek bėgiojom,
Alyvų kvapą gėrėm paslapčia,
Bijodami, kad nieks nesužinotų…
Bet bėgo laikas, pralėkė risčia.

Jau nebelakstom po balas per lietų,
Nebesikarstom, nebelaipom po medžius,
Nors kartais, rodos, taip labai norėtųs,
Kad grįžtų buvęs laikas vėl pas mus.

Norėčiau vėl paglostyt mūsų karvę,
Pavargus atsigult kvapnion žolėn.
Norėčiau paklausyt, kaip groja tėvo dalgis,
Kai verčia pievos žolę pradalgėn.

Jaučiu ir šiandien, kaip maloniai kvepia
Sukrautos šieno stirtos laukuose…
Vėl bėgu po darbų, kiek kojos neša,
Atsigaivinti šulinio vėsa.

Vandens gaivumą dar jaučiu ant lūpų –
Vaikystės skonis lydi nuolatos.
Jį visad jausiu, kad ir kur bebūsiu.
Prisiminimais grįšiu atgalios.

Vaikystės žemė… Ji pati gražiausia.
Malonūs jos visi garsai, kvapai.
Ir išsimaudyti Vyžuonoje mieliausia,
Nors daugel upių, jūrų išbraidei.

Todėl ir vėl einu per savo kaimą,
Pasitaškau Vyžuonos vandeny.
Vėl noriu, kaip kadais, pajusti laimę
Ir uždaryti ją giliai širdy.

Jolanta Augulienė

P.S. Rengiant straipsnį, naudotasi leidiniu „Čedasų kraštas 1499–1999“.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

 

 

bangenis

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
A. Samulanas Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
A. Samulanas
A. Samulanas

Gal kas žinot, kodėl Kairi0kščiai buvo pravardžiuojami Samulaniukais. Pagal ką? Juk Samulanai kilę iš Medikių kaimo.