Fizika – gamtos mokslas, tiriantis visas materijos formas. Ar šio solidaus mokslo labirintuose yra meno? Kodėl fizikai yra meniškos sielos žmonės? Į šiuos klausimus mums atsako realūs faktai. Neseniai nuvilnijęs kino ir teatro aktoriaus Regimanto Adomaičio 80-mečio jubiliejus mums priminė: šis menininkas pirmiausia baigė fizikos-matematikos studijas, o tik vėliau tapo aktoriumi.
Fizikai – meniškos sielos žmonės
Rokiškio Juozo Tūbelio progimnazijos fizikos mokytojas Vytautas Deksnys – irgi meniškos sielos žmogus. Jis Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio skaitykloje poezijos gerbėjams jau pristatė dvi savo poezijos knygas. Romuviečiai fizikai irgi turi savų meniškų pomėgių. Tik atvėrus gimnazijos skaityklos duris, mokytojos Rasos Pranckūnienės akys nukrypsta į naujus rankdarbių žurnalus. Ją žavi nauji mezgimo, siuvinėjimo pavyzdžiai periodiniuose leidiniuose, o laisvalaikiu sugalvotas idėjas mokytoja stengiasi įgyvendinti praktikoje.
Fiziko Zigmanto Meškausko pomėgis – filatelija. Ar galima įvertinti tai, kiek iliustruotuose pašto ženkluose yra meno? 2012 m. sausio mėn. buvęs gimnazistas Justas Laužadis, skaitykloje organizavo savo kūrybos literatūrinius skaitymus, o dabar jis jau baigęs taikomosios fizikos mokslus. Žmonės, įsigilinę į mūsų materijos formas, yra meniškos sielos. Tokia šių dienų fizikų dabartis.
Darbščiųjų rankų kalbėjimas…
O kokie buvo gimnazijos ankstesnės fizikų kartos pomėgiai? Ar kas nors pasikeitė? Sklaidome gimnazijos istorijos puslapius, su mokytojais dalinamės prisiminimais. Šį kartą dominuoja fizikos mokslo ir meno sąsajų tema. Daugiau kaip tris dešimtmečius pedagoginiam darbui atidavusi buvusi gimnazijos fizikos mokytoja Aldona Čeponienė labai artimai susijusi su rankdarbiais. Ji „Romuvos“ padalinio skaitykloje organizavo savo rankdarbių parodą „Darbščiųjų rankų kalbėjimas…“ Tai buvo jau antroji mokytojos senjorės kūrinių paroda. Joje autorė eksponavo virbalais ir vašeliu kurtus darbus. Tą dieną gimnazijos skaitykla pasipuošė neįprastų spalvų ir atspalvių deriniais. Skaityklos erdves užkariavo spalvingi nertiniai, megztukai, šaliai, kepurės, pirštinės, interjerą puošiantys ir aplinką šildantys servetėlių rinkiniai. Iš šių darbų sklido rankų šiluma.
Matydami informaciją apie parodą, tą dieną į gimnazijos skaityklą drovėjosi užsukti gimnazistai, tikriausiai manydami, kad čia eksponuojami tik mergaitėms aktualūs rankdarbiai. Įsibėgėjus dienos ritmui situacija keitėsi. Užsuko ir berniukų. Stipriajai lyčiai mokytoja parodė vyriškas pirštines ir šalikus. Visą dieną šalia savo rankdarbių buvo ir jų autorė. Ji apsilankiusiesiems skaitykloje pasakojo apie savo pomėgį, aiškino, kokiais įrankiais darbai megzti ar nerti. Kaip pasakojo gimnazijos viešnia, ji daug savo darbų nebeturinti, nes išdovanojusi artimiesiems ir pažįstamiems.
Per A. Čeponienės rankdarbių parodos pristatymą netrūko ir edukacinių akimirkų. Ji gimnazistėms aiškino apie netradicines rankdarbių atlikimo formas, nėrimą šakute. Šiuo būdu sukurti darbai paryškina siūlo kokybę, atskleidžia jo grožį.
Visą dieną rankdarbių autorė dalijo savo patirtį ir ne tik… Mokytoja apibėrė dovanomis. Apdovanotuosius šildė darbščių rankų ir kruopštaus darbo kūriniai. Pedagogė vylėsi, gal kas iš jaunimo susižavės šiuo rankdarbių menu ir tęs tradicijas. Rankdarbių paroda grožėjosi ne tik jaunoji karta, bet ir mokytojai. Gimnazijos direktorius Gediminas Matiekus ne tik džiaugėsi, kad čia dirbusieji mokytojai neužmiršta gimnazijos, bet ir savo patirtį dalija šių dienų jaunajai kartai.
A.Čeponienės pagrindinės savybės – darbštumas, pedantiškumas, kantrybė. Mokytoja tikino, kad kiekvieno žmogaus viduje tūno daug savybių, kurių mes patys net nežinome arba nesurandame, bet atėjus tam tikram laikui tai išryškėja ir atsiskleidžia.
Šiuolaikinės technologijos žmogui suteikia daugiau galimybių pasirinkti, atsirado naujos rankdarbių rūšys, bet savo rankų darbui ponia Aldona teikia pirmenybę.
Šeimoje įdiegtos savybės
A.Čeponienė kilusi iš Užpalių krašto (Utenos r.), ten baigė vidurinę mokyklą. Dar ir šiandien ponia Aldona prisimena reiklų ir labai darbštų šviesios atminties klasės vadovą Alfonsą Juzeliūną. Darbštumą ir kruopštumą ji paveldėjo iš savo tėvų ir senelių. Besimokydama vidurinėje mokykloje, ji gyveno pas krikšto mamą (motinos seserį), kuri buvo siuvėja. Taip susiformavo A. Čeponienės įgūdžiai. Ji, moksleivė, siuvo baltinius ir sukneles.
Jos tėvas padarė įtakos būsimosios pedagogės susižavėjimui tiksliaisiais mokslais. Patiko jai ir chemija, bet taip jau susiklostė, kad pasirinko fizikos mokslą ir tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute baigė Fizikos-matematikos fakultetą. Pedagoginę veiklą mokytoja pradėjo Kamajuose, dirbo „Žinijos“ draugijoje, tuometinėje E. Tičkaus vidurinėje mokykloje, o įsikūrus 3-iajai vidurinei ji ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas, dėstė fizikos kursą.
Kartu su moksleiviais pedagogė žavėjosi ir fotografijos menu. Su didžiausiu džiaugsmu ji prisimena darbą su moksleiviais ir fotografijose užfiksuotas nuostabiausias akimirkas.
Šiandien mokytoja žengia kartu su gyvenimu. Ji domisi intelektualiaisiais televizijos žaidimais „Tūkstantmečio vaikai“, „Auksinis protas“, „Kas ir kodėl?“
Apie rankdarbių žurnalus ir kūrybiškumą
Dalindamasi mintimis apie rankdarbių atlikimo techniką, A. Čeponienė atviravo, kad šiandien, nors siūlų pasirinkimas yra didelis, jų kokybė menkėja, o įrankių reikia turėti daug daugiau ir įvairaus dydžio.
Buvusios mokytojos namus supa daugybė nėrimo ir mezgimo žurnalų ir knygų. Šiandien prekybos centruose netrūksta vis naujais pavadinimais mirguliuojančių iliustruotų žurnalų. A. Čeponienė ir dabar žavisi rankdarbių naujovėmis periodinių leidinių puslapiuose.
Mokytoja ne tik mezga, neria vašeliu iš žurnalų pavyzdžių schemų, bet raštų sukuria ir pati. Parodos dalyvius žavėjo dailus, pedantiškas ir kruopštus darbas bei skoningi spalvų deriniai.
Parodoje mokytoja eksponavo dar ir siuvinėtus rankdarbius. Ji akcentavo, kad siuvinėjimo siūlų dar turinti nuo Lietuvos prezidento Antano Smetonos vadovavimo laikų. Mokytoja paskojo, kaip ji nunėrė 22 m užuolaidų verandos langams. O kas suskaičiuos, kiek tokiems darbams paaukota valandų, kantrybės ir kūrybiškumo?
Apie nostalgiją linams ir topoliams
A.Čeponienė prasitarė jaučianti nostalgiją linams ir topoliams, apgailestavo, kad linai Lietuvoje nebeauginami… Dabartinė jaunų žmonių karta apie linus žinos tik iš informacijos priemonių. Keičia savo veidą Lietuva…
Parodoje mokytoja eksponavo vašeliu nertą staltiesę. Tai nepaprastai dailus ir kruopštus rankų darbas. Skaitykloje apsilankiusios gimnazistės diskutavo, kiek reikia ištvermės, kantrybės ir laiko, kad išleistum į gyvenimą tokį didelį darbą. Šiais nuolatinio skubėjimo laikais tai stebina.
Buvusi gimnazijos pedagogė daug pasakojo apie medžius ir jų reikšmę žmogui. Ji nuoširdžiai gailėjo Rokiškio mieste iškirstų medžių, o prisiminusi savo moksleiviškus ir jaunystės metus, pasakojo, kad topolių tepalas labai padėdavęs stiprinti plaukus, ypač mergaičių kasas.
Meniškos prigimties fizikos specialistė man asocijavusi su mūsų krašto poetais. Vaizduotėje man skambėjo aukštaitės poetės, žurnalistės Elenos Mezginaitės eilėraštis, virtęs melodinga daina „Baltas lino gyvenimas“, ir poeto Pauliaus Širvio eilėraštis „Topoliai“, kurį autorius skyrė mylimajai Alfonsai Žegliūnaitei-Liolienei.
Pašnekovė prisipažino, kad jos širdžiai visuomet buvo ir yra mieli poetų Maironio, Bernardo Brazdžionio ir Salomėjos Nėries posmai. Šių autorių knygas mokytoja išsaugojo iki šių dienų. Kalbėdama apie lietuvių literatūrą, ji akcentavo ir tai, kad su didžiausiu malonumu „Gimtojo Rokiškio“ puslapiuose ji skaitė projekto „Kalbame Strazdelio kalba“ publikacijas.
Teko prisiminti mokslą…
Tuometinėje Rokiškio 3-iojoje vidurinėje mokykloje A. Čeponienė man dėstė fizikos kursą. Mūsų kartos moksleiviai ją prisimena kaip griežtą ir reiklią specialistę. Atmintyje išliko saujelė žinių, o šiandien į fiziką žvelgiu jau per literatūrinę prizmę. Jai dedikavau šį tekstą:
„Vidinės energijos kiekis, kurį kūnas gauna arba kurio netenka šilumos perdavimo būdu, vadinamas šilumos kiekiu. Ši taisyklė Jums gerai žinoma iš fizikos mokslo kurso. Gerai prisimenate ir tai, kad šilumos kiekio matavimo vienetas yra džiaulis. Į Jūsų gyvenimo pynę įaugo nepaprastai stiprus darbštumo kiekis. Ar fizikiniais dydžiais galima išmatuoti Jūsų darbštumą? Ritė, kurios viduje yra geležinė šerdis, vadinama elektromagnetu. Jūsų rankdarbiuose ritė – siūlas – išminties ir darbštumo simbolis, kuriantis stebuklus ir grožį. Srovės stiprio matavimo prietaisas yra amperas. Atidžiai matuokite savo sveikatą! Linkime, kad Jūsų sveikatos srovė veržtųsi per kraštus, neštų dvasinę ramybę ir niekada nepavargtų…“
Ką labiausiai branginame?
Skaitykloje šmėsteli kūrybiniai blyksniai, kurie gyvena žmonių pasauliuose. Taip ir sukasi veiklos karuselė. Nuo vienos datos iki kitos, nuo vieno susitikimo iki kito. Gimnazijos bendruomenė stengiasi, kad čia atėjusiems būtų gera, o gyvenimo erozijos ir taip visur užtenka. Net pačius gražiausius rankdarbius išblukina laikas, bet yra dalykų, kurie nepranyksta niekada, nenugarma į nebūties krioklį. Tai šiltos ir mielos brangių susitikimų akimirkos. Jas išgyveno mokytoja A. Čeponienė dalindama savo patirtį kitiems, o atėjusieji į parodą pasisėmė darbštumo, kantrybės, pedantiškumo grūdų. Gimnazistės stebėjosi, iš kur tiek kantrybės. Girdėjau, kaip jos, apibūdindamos mokytojos darbštumą ir kantrybę, tarstelėjo šnekamąja kalba žodį „kosmosas“. Supraskite, tai neįveikiama! Bet ir šis žodis fizikinis – astronominis terminas. Ir vėl viskas sukasi ratu… Ir paslaptingas tas fizikos mokslas, tiriantis visas materijos formas, ir dar įdomesnis meniškos prigimties žmonėms.
Projektą iš dalies remia
