A. Minkevičienės nuotr.
puodelis

Kelionė – nuo šilo

Kamajų šilas – ypatinga vieta. Jame, sakė Kamajų girininkas Sigitas Markevičius, pušys ir eglės, nuo žmogaus veiklos saugomoje natūralioje aplinkoje gyvena kone pusantro šimto metų. Galvą užvertęs vos matai jų viršūnes, o liemenų tiesumas, tarsi būtų talentingo skulptoriaus dailiai nulipdyti. Tiems, kas mišką matuoja statybine medžiaga, malkomis ar pinigais, į šilą geriau nė neiti. Šilo medžiams – absoliuti ramybė nuo žmogaus: čia jie natūraliai auga ir taip pat natūraliai miršta.  Pūdami tampa kitiems augalams trąša ir įvairių miško mažųjų gyvių mikrorajonais.

Besigėrint išlakiais šilo medžiais atsiveria įspūdingas reljefas, už kurį žmogus dėkingas ledynmečiui. Mišku apaugusios kalvos, daug kur šlaituose atsiveriantys skardžiai. Ant šių, tarsi meno fotografijoje, pakibusios pušys. Šaknimis įsitvėrusios į skardžio kraštą, lyg griebtųsi paskutinio šiaudo, kad nuo skardžio į papėdėje vingiuojantį upelį nenukristų. Bet vis tiek kai kurių jų gyvenimas ant skardžio gamtos jau nulemtas….

Girininkas „rado“ keistai liemenis išraičiusių dvikamienių pušų, tarsi skulptūrų su į dangų iškeltomis dviem žmogaus rankomis.

Kamajų girininkijos valstybiniuose miškuose yra mažiausiai devynios kertinės miško buveinės, kuriose dėl čia augančių saugomų augalų ir besiveisiančių retų gyvių draudžiama bet kokia žmogaus veikla. Kamajų sengirė pribloškia didybe. Eglės, beveik dvigubai vyresnės už girininką, tamsių spyglių skaromis gaubia pomiškį ir vėsina net karščiausią dieną. Jų liesti žmogui taip pat nevalia – medis gyvens tiek, kiek leis gamta.

Kuo toliau – tuo daugiau…

Dusetų girią, vadinama Lietuvos miškų karūna, apvaikščioti reikėtų ne vienos dienos.

Sartų regioniniam parkui priskirta giria plyti  936 ha plote. Ji neįkainojama dėl gausių joje esančių kertinių miško buveinių. Žmogaus veiklos nepažeistų, ilgą laiką plynai nekirstų, todėl nykstančias bei retai aptinkamas grybų, kerpių, samanų, moliuskų, augalų ir vabzdžių rūšis išsaugojusių teritorijų girioje priskaičiuojama beveik 80. Dar kitoms taikomas potencialių kertinių miško buveinių statusas.

Ką kertinės buveinės saugo? Jose, anot girininko, aptinkama mūsų miškuose labai retų liekninių beržų, griežtai saugomų, nes baigiančių nykti meškinių česnakų, plačiųjų platužių rūšies kerpių. Dar daug kitų, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų augalų ir gyvių.

Privažiuojame įspūdingiausią girios zoną – Vasynos gamtinį rezervatą. Tai – Sėlių aukštumos didžiųjų dubaklonių miškų etalonas su mokslui vertingais augalijos ir gyvūnijos kompleksais.

Jo prieigose – žmogui įžengti draudžiantis ženklas, ant pakelės medžių užpiešti draudžiamieji ženklai, įspėjantys, jog ne tik lankytojai, grybautojai, uogautojai ar šiaip romantikai, bet ir miškininkai čia negali kelti kojos. „Tik mokslininkai, tyrinėjantys gamtą, gali gauti leidimą rezervate lankytis“, – sako S. Markevičius.

Vasynos rezervatas užima apie 200 ha miško. Nuo žmogaus veiklos akylai saugomas rezervatas – mūsų istorijos liudytojas, leidžiantis mokslininkams daryti išvadas ir prielaidas, kaip būtų ir kituose šalies miškuose buvę, jei žmogus nebūtų pradėjęs juose šeimininkauti.

Vasynos gamtinio rezervato ribos pirmą kartą nustatytos 1996 m., patvirtinus Sartų regioninio parko zonavimo schemą. Rezervato plotas tada buvo 81 ha. 2009 m. rezervato ribos išplėstos iki 196 ha. 1960 m. įsteigtam Dusetų landšaftiniam draustiniui priklausė ir Dusetų giria. Keliuose miško kvartaluose įvesta sugriežtinto režimo zona, kurioje uždrausta vykdyti pagrindinio naudojimo kirtimus. Todėl būtent čia išliko brandžiausi medynai su gausiausiomis retųjų rūšių populiacijomis. Įspūdingiausi yra įvairaus amžiaus mišrūs medynai su senais plačialapiais medžiais: liepomis, klevais, uosiais, ąžuolais, guobomis, vinkšnomis.

Vilioja retenybėmis

Dusetų giria neįkainojama ir dėl gausaus joje esančių vadinamųjų kertinių miško buveinių skaičiaus. Nepažeistų, ilgą laiką plynai nekirstų, todėl nykstančias bei retai aptinkamas grybų, kerpių, samanų, kitų augalų, moliuskų ir vabzdžių rūšis išsaugojusių miško plotų priskaičiuojama net 75 ha. Dar dešimčiai ha yra taikomas potencialių kertinių miško buveinių statusas. „Specialistai šiose buveinėse aptinka labai retų mūsų miškuose liekninių beržų ir išnykti baigiančių meškinių česnakų, plačiųjų platužių rūšies kerpių bei kitų į Raudonąją knygą įtrauktų augalų“, – vardino pašnekovas.

Giria – natūrali gamtos laboratorija ne tik botanikams, bet ir paukščių tyrinėtojams. Ornitologai medžių viršūnėse ir drevėse aptiko retai Lietuvoje sutinkamų vištvanagių, suopių, mažojo ir didžiojo jūrinio erelio lizdų. Aptikta 12 retų paukščių lizdaviečių. Giria gausi ir žvėrių įvairovės: čia gyvena elnių, briedžių, stirnų šeimynos, užfiksuotas baltasis zuikis, urvuose ir olose veisiasi lapės, usūriniai šunys. Tik šernų pastaruoju metu nebeaptinkama, nes, girininko teigimu, jų populiacija susitraukė dėl kiaulių maro.

Dusetų giria garsi ir liepų genetiniu draustiniu, užimančiu 2,8 ha, kuriame renkamos sėklos šios rūšies medžių sodinukams. Dusetų girioje vyrauja eglės, jos užima iki pusės teritorijos, liepos – iki 10 proc., kita dalis medynų – pušys, guobos, beržai, juodalksniai ir drebulės. Įspūdingiausi yra įvairaus amžiaus mišrūs medynai su senais plačialapiais medžiais: liepomis, klevais, uosiais, ąžuolais, guobomis, vinkšnomis. Rezervatas pasižymi ypač didele saugomų kerpių ir grybų rūšių gausa. Iš jų didžiausios retenybės – dantytoji telotrema, krokinis minkštesnis, korališkasis trapiadyglis, žaliagalvė taurenė, žalsvoji kerytė ir plačioji platužė.

Vedlys – pažintinis takas

Geriau pažinti girios vertybes padeda kone pusketvirto kilometro ilgio pažintinis takas su stotelėmis, kuriose – informaciniai stendai su svarbiausiomis žiniomis apie miško slepiamus turtus:

Sutrešusi senoji liepa, vadinama girios močia, žiemos rogių kelias, paslaptingasis Klevų kalnas, išnykęs Žvirbliškės kaimas, didžiulė Vasynos žemapelkė su klampiais liūnais, retieji girios augalai, grybai, paukščiai, kalkingi šaltiniai, šimtamečiai medžiai… Pažintinio tako ekskursija miško turtais besidominčiajam trunka mažiausiai pora valandų.

Strazdelio pėdsakas

Kamajiškiai mena 200 metų senumo istoriją, kaip kunigas ir poetas Antanas Strazdas tiesė kelią iš Kamajų į Duokiškį. Esą po Šv. Jono atlaidų iš anksto perspėjęs žmones, kad atsineštų kastuvus ir kirvius, nes „reiksią Dievui patinkantį darbą dirbti“, išvedė visus į Kamajų šilą. Eidamas pirmas, Strazdelis rodė, kuriuos medžius kirsti ir grindinį kloti. Taip esą ir buvo nutiestas kelias į Duokiškį. Kadangi aukodamas mišias poetas buvo gurkštelėjęs gero vyno, tai kelias išėjo vingiuotas kaip gyvatė… Šis padavimas primena pasaulio kūrimo sakmių motyvą: „Dievas, sušaukęs visus žvėris, liepė jiems kelius tiesti.“

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Serifas Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Serifas
Serifas

Kur pazintinio tako pradzia? Kamajuose?