R. Keliuotytės nuotr.
puodelis

Salagiryje gyvena vieni rečiausių plėšrūnų

Girininkas Sigitas Markevičius sako, kad Salagiryje gyvena vieni rečiausių šalyje plėšrūnų – lūšys. Tai nuolatiniai miško gyventojai. „Gyvena viena dvi poros, veda ir jauniklius. Yra tekę matyti lūšį su keturiais jaunikliais. O ir jų pėdas nuolat matau, ir šiais metais po lietaus pėdsakus pastebėjau“, – teigė S. Markevičius.

Pasak girininko, vilkų yra, bet ne nuolat gyvenančių, o praeinančių. „Mūsų girininkijoje nuolat gyvena keturi penki vilkai, bet Salagiryje jie – tik užklystantys svečiai. Šiaip vilkų daugėja“, – sakė girininkas, suvardindamas ir kitus miško gyventojus.

Pasirodo, Salagiryje nuolat gyvena apie 15 briedžių, apie 70 tauriųjų elnių, daugiau kaip 100 stirnų, daugybė lapių, kiaunių, mangustų, barsukų ir net retai pasitaikančių baltųjų kiškių. Gausėja ir voverių. O štai šernų – mažėja.

Salagiryje yra ir paukščių plėšrūnų. Čia nuolat gyvena mažasis erelis rėksnys, suopiai, vištvanagiai, kurių lizdus miškininkai stebi. Miške yra ir paprastųjų pelėdų, ir žvirblinių pelėdų, peri ir pilkosios gervės, kurių masiškai daugėja. Kasmet Salagiryje įvairiems paukščiams įkeliama apie 40 dirbtinių inkilų.

Grybautojai turi būti budrūs – didėja gyvačių populiacija

Kaip sakė S. Markevičius, mažėjant šernų, pastebima didėjanti gyvačių populiacija. „Angių Salagiryje tikrai daug. Nuolat matau, kaip šildosi saulėje ant keliukų. Yra ir žalčių. Anksčiau jų daug sunaikindavo šernai, o kai šernų sumažėjo, gyvačių atsiranda vis daugiau“, – komentavo girininkas.

Didžiausia grėsmė – šernų

Paklaustas, ar grybautojai gali jaustis saugūs Salagirio miške, S. Markevičius sakė, kad pavojus kyla tik iš jauniklius saugančių žvėrių. „Geriau jau nesusitikti šernės su jaunikliais, bet tokia grėsmė kyla pavasarį, ne dabar. Na, o gyvačių tiesiog reikia saugotis“, – sako girininkas.

Šimtametės pievos – Salagirio išskirtinumas

Paprašytas apibūdinti, kuo gi Salagiris išsiskiria iš kitų miškų, S. Markevičius paminėjo, kad čia labai derlingi dirvožemiai, našūs medynai, o miško geografinė padėtis labai patogi – čia pat keliai, be problemų galima privažiuoti, nėra didesnių pelkių.

Vis tik didžiausias unikalumas – šimtametės pievos ir šimtametės kertinės miško buveinės.

„Salagiryje yra apie 12 ha šimtamečių pievų, kur auga tik natūrali žolė. Tokių pievų ekologinė reikšmė – didžiulė. Čia fiksuojama apie šimtas rūšių įvairių natūraliai augančių augalų. Buvo atvykę mokslininkai iš Lietuvos botanikos instituto, tyrė, fiksavo pievų sudėtį, augalus. Sakė, tokių pievų Lietuvoje labai mažai belikę“, – sakė S. Markevičius, pridurdamas, kad pernai pievos buvo užlietos, o dabar pastebima, kad jos šiek tiek pasikeitė. „Bet, manau, atsikurs natūraliai“, – neabejoja girininkas.

Auga Salagiryje ir šimtamečių medžių. „Salagiryje senųjų kertinių miško buveinių yra apie 5 ha. Ten auga šimtamečiai medžiai ir draudžiama bet kokia ūkinė veikla“, – pastebi S. Markevičius.

Paslaptingi grybai

S. Markevičius sako, kad Salagiryje grybų gausu, tarp jų yra ir visokiausių retų. Ir pati esu mačiusi tokių, kokių niekur kitur neužtiksi – ryškiai mėlynų, kažkokių raudonų, oranžinių. O ir raudonųjų musmirių esu užtikusi gal net pusės metro aukščio. „Yra net psichotropinių grybų, tik jiems reikia drėgmės, dabar nepastebėjau, kad augtų, saulė šiemet išdegino“, – teigė girininkas, prašydamas, kad apie psichotropinius grybus nerašyčiau, nes dar priviliosim į mišką norinčiuosius jų paragauti. Bet sutarėm, kad neminėsiu, kaip tie grybai atrodo.

O štai uogų Salagiryje faktiškai nėra: nei mėlynių, nei bruknių, nei spanguolių.

Klaidus miškas, bet – pats mieliausias

S. Markevičius teigia, kad nors Salagiris nėra didelis miškas, jame daug keliukų, tačiau gelbėti pasiklydusius grybautojus jam tenka kasmet.

„Važiuoju kartą ir matau visą sušilusį, atsilapojusį senuką. O akys didelės iš baimės. Nebesupranta, kur atsidūrė. Pasirodo, nuo mašinos jau keturis kilometrus buvo nutolęs. Tokių pasiklydėlių būna kasmet. Net medžioklės varovai pasiklysta. Susisuka galva ir pasileidžia žmonės, kur akys veda, iš baimės visai pasimeta. Na, gal ir klaidus Salagiris kitiems“, – sako girininkas.

Ir vis tik – Salagiris girininkui pats mieliausias iš visų miškų. Gal dėl to, kad netoli jo gyvena.

Salagiris – nuo Salų

Salagirio miškas, arba tiesiog Salagiris, ošia 16 km į pietvakarius nuo Rokiškio, 2 km į šiaurę nuo Salų. Kaip sako S. Markevičius, miško pavadinimas atsirado nuo tų laikų, kai jame medžiodavo Salų dvaro didikai. Šis miškas buvo pagrindiniai jų medžioklės plotai, taigi taip atsirado Salų giria, arba Salagiris.

Yra čia ir kitokių įdomių pavadinimų. Pavyzdžiui, Mežraupynė, Motiukynė – pieva, kurioje, matyti, kažkada gyventa, bet niekas nebeatsimena nei kada, nei kas čia buvo įsikūręs. Liko tik pavadinimas. Arba Ažumiškio kaimas ir dar vienas – Nevierių kaimas – esantys šalia girios. Pasak S. Markevičiaus, Nevierių kaimo gyventojai – tikri Salagirio patriotai, visuomet prisideda prie miško atsodinimo ir kitokių darbų.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie