blank
Miestelio centre – nė nuojautos apie tragiškus fronto padarinius. A. Minkevičienės nuotr.

Nesutaria

Vietiniai ir istorikai nesutaria, iš kur kilęs Kamajų pavadinimas. Pagal vienų versiją čia kažkada buvęs ežeras Kamajys ar upė Kamaja. Kiti gi sako, jog  į Kamajus iš Gudijos krašto Kamojų miestelio, esančio prie Lietuvos sienos, kadaise atvykęs ir čia apsigyvenęs galbūt dvarininkas Kamajams davė vardą, taip įamžindamas savo tėvoniją ar gimtinę. Yra ir trečia versija: senovės aramėjų kalba žodis „kamai“ reiškia „pirmasis“ arba „prekyba“. Taigi gali būti, jog Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, į Lietuvą pakvietę naujakurių žydų, kurie, pasižymėję kaip sumanūs prekybininkai, pagal savo veiklą kaimui suteikė vardą.

Rašytiniuose šaltiniuose Kamajai minimi nuo 1541 m. Nuo 1660 m. Kamajai gavo miestelio statusą: kūrėsi prie Šetekšnos upės ir svarbių prekybos kelių, einančių iš Vilniaus į Rygą, iš Upytės ir Panevėžio į Daugpilį. 1610 m. čia užfiksuota 16 šeimų, kuriose gyveno 72 žmonės. 1634 m. Kamajus nupirko karališkosios didenybės rotmistras Adomas Lukianskis-Paulavičius, 1635 m. pastatė pirmąją medinę kryžiaus formos bažnyčią. 1737 m. ji sudegė, o jos vietoje pastatyta kita. Sparčiai augančiai Kamajų parapijai maldos namai tapo ankšti, tad 1897 m. klebono Jono Jokimo sprendimu bažnyčia nugriauta. Trečioji (mūrinė) pastatyta 1897–1903 m. Pastarąją – beveik gryno neogotikos stiliaus, dvibokštę, raudonų plytų, netinkuotą su medinėmis apskardintomis bokštų smailėmis – suprojektavo inžinierius iš Rygos Florijonas Vyganovskis. Bokštus menantys kamajiškiai sako, jog į dangų „šaunančios“ maldos namų smailės buvo matomos net už 8 kilometrų.

Urbanistikos paminklas

Miestelio senoji dalis – apie 1745 m. suprojektuota klasicistinė kvadrato formos aikštė su keturiais spinduliais – gatvėmis, kurios tapo Kamajų herbo akcentu (herbas  2005 m. birželio 23 d. Prezidento dekretu patvirtintas 2005 m. birželio 23 d.). Kamajų miestelio centras – urbanistikos paminklas, tokių ar panašių aikščių Lietuvoje – vos viena kita.

Nuo 1745 m. minima miestelyje pastatyta sinagoga ir traukos objektu tapęs turgus. 1774 m. Kamajuose įkurta parapijos mokykla, 1864 m. – valdiška rusiška pradžios mokykla. Tarpukaryje  Kamajuose įsteigta ir pirmoji valstybinė lietuviška mokykla, 1932 m. – biblioteka, 1933 m. pastatytas paminklas A. Strazdui. Apie 1937 m. Kamajuose atidaryta biblioteka. Veikė daug smulkių žydų krautuvėlių, užeigų, kooperatyvas, vaistinė, smulkaus kredito draugija, sveikatos punktas, policijos nuovada, paštas, malūnas ir kt.

Miestelio aikštė ir pagrindinės gatvės buvo išgrįstos akmenimis. Aikštėje vykdavo dideli turgūs, į ją  prekybininkai, ūkininkai suvažiuodavo arkliais, atgabendavo visko, ko žmonėms reikėdavo. 1940 m. miestelyje pradėjo veikti 20 vietų ligoninė, sparčiai kūrėsi ir kitos įstaigos: ambulatorija, vaistinė, veterinarijos punktas, paštas, kooperatyvas, kredito draugija. O parduotuvių, užeigų, įvairių amatininkų dirbtuvėlių Kamajuose buvo visais laikais, nuo pat miestelio įsikūrimo.

Nuo XIX a. pradžios  iki 1950 m. Kamajai buvo valsčiaus, 1950–1995 m. – apylinkės centras ir  kolūkio centrinė gyvenvietė. Pokario metais Kamajuose pastatyti meninio lavinimo centras, vaikų darželis, kultūros centras, biblioteka, vystėsi žemės ūkis. Nuo 1952 m. čia veikė 75 lovų ligoninė,  nuo 1944 m. – vidurinė mokykla, nepriklausomybės metais – Antano Strazdo vardo gimnazija.  Jo vardu pavadinta ir miestelio aikštė, kuri buvo rekonstruota. Rekonstruojant atkurtas ir aikštės šulinys, iš jo turgaus prekeiviai ir pirkėjai girdydavo arklius. Dabar šuliniu beveik nebesinaudojama.

Lemties smūgiai

Miestelis nuo kovų ir gaisrų kentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, būta didelių nelaimių ir anksčiau bei vėliau. Bet skaudžiausią lemties smūgį Kamajai patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Po tragiškos 1944-ųjų vasaros, kai Kamajai ir gretimi kaimai liepos mėnesį bent dviem savaitėms atsidūrė fronto linijoje, miestelyje beveik neliko centre buvusių ir aikštę supusių medinių pastatų. Juos suniokojo gaisras, o mūriniai pastatai smarkiai apgriauti. Fronto padarinių neišvengė ir bažnyčia: nors ji nesudegė, bet liko be bokštų smailių, kurias smarkiai apdaužė artilerijos sviediniai. Apgriautus bokštus dėl keliamo pavojaus teko nuardyti. Taip bažnyčia įgavo visai kitokį vaizdą, nei buvo suprojektuota. Vietinių pasakojimu, po karo miestelis iš griuvėsių naujam gyvenimui kėlėsi labai sunkiai. Kunigas Jonas Kriščiūnas  rugpjūčio mėn. raporte Panevėžio vyskupui Kazimierui Paltarokui rašė: „Bokštas vienas nuo pusės nugriautas, kitas, nors ir stovi, bet labai sušaudytas, atrodo, kad iki mūro reikės abudu pabaigti griauti… Šventoriuje krito 3 didelės bombos… Pusė parapijos išdegusios, apie 30 parapijiečių žuvo. Daug ūkininkų liko be gyvulių…“

„Man buvo treji. Mažai ką prisimenu, bet iki šiol ausyse skamba  „katiušų“ garsas. Zvimbė virš galvų kaip bičių spiečius. Mane per Šetekšną tolyn tempę mama su broliais liepė nekelti galvos. Bet kur tau! Vaikui buvo įdomu. Mačiau, kaip buvo padegtas mūsų tvartas, visur aplinkui degė, griuvo“ – vaikystės karo prisiminimais dalijosi kamajiškė Ona.

Kamajiškiui Julijonui Daščiorui buvo septyneri, kai frontas užgriuvo jo gimtąjį Šiplių kaimą ir Kamajus. „Mūsų kaime buvo karščiausia fronto linija: vienoj kaimo pusėj – rusų kareiviai, kitoj – vokiečiai. Vaikams nebuvo labai baisu, o tėvai suprato, kuo viskas gali baigtis. Supleškėjo, sugriautas visas kaimas. Dabar gyvenu Kamajuose. Pensininkams čia gyventi gera. Yra parduotuvių, autobusai važiuoja, aikštė graži, bažnyčia čia pat. Kaip didmiestyje… Kažin ar sugriautus bažnyčios bokštus kada atstatys? O gal ir nereikia?“ – svarstė kamajiškis Julijonas, visą gyvenimą meistraujantis, bet labiausiai mėgstantis medžio darbus.

Gyventojai

Seniūnijos duomenimis, šiuo metu miestelyje gyvena apie 650 gyventojų. Pagal likusius duomenis, 1724 m. jų buvo iki 120,  1897 m. – 1105, 1959 m. – 504,  2001 m. – 681 gyventojas. Seniūnijos darbuotojos Jurgita Kilienė ir Gita Gasiūnienė sakė, jog pastaruoju metu emigracija iš Kamajų sumažėjo, atsikelia gyventi jaunų šeimų. Vaikų darželyje – trys grupės su šešiomis dešimtimis auklėtinių, gimnazijoje – apie 200 mokinių, ateinantį rugsėjį bus 15 pirmokų. Taigi, seniūnijos darbuotojų manymu, nykimas Kamajams negresia.

Kaštonų gatvėje, kurioje gyvena ir buvęs ilgametis Kamajų seniūnas Vytautas Vilys, dabar krykštauja 11 ikimokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų. „Stengiamės. Man, kaip Kamajų respublikos prezidentui, privalu rūpintis, kad miestelio bendruomenė jaunėtų ir augtų“, – teigiamus pokyčius linksmai komentavo V. Vilys.

Yra miestelyje trys parduotuvės, kavinė, paštas, laidojimo paslaugų namai, poliklinika, siuvykla, autoremonto dirbtuvės, medžio apdirbimo įmonė, kirpykla, atvyksta masažuotoja, batsiuvys, neįskaitant pedagogų, miestelyje yra ir visuomenės gyvenimui svarbūs žmonės – veterinaras ir klebonas. Čia gyvas kultūrinis gyvenimas, įvairiose olimpiadose, konkursuose miestelį garsina gimnazijos moksleiviai, labai aktyviai veikia jaunųjų miško bičiulių būrelis „Žvorūnė“, daugybę metų globojamas Rokiškio miškų urėdijos ir Kamajų girininkijos girininko Sigito Markevičiaus.

Darbų, ypač vyrams, Kamajuose nėra daug, tad dalis jų vyksta į Rokiškį ar aplinkinius miestelius. Kamajuose  yra daug ūkininkų „vidutiniokų“, dirbančių 50–150 ha žemės.

Turgelyje gėlėmis ir daržovių daigais daug metų prekiaujanti Loreta Krasauskienė iš gretimo Kariūnų kaimo sako: kas nori dirbti, tas užsiėmimų randa, o kas tingi – gyvena iš socialinių pašalpų. Pasak jos, nereikia verkti, o reikia imtis iniciatyvos, kurios žmonėms labai dažnai stinga.

(Ne)tradicinė parapija

Septintus metus Kamajų šv. Kazimiero parapijos klebonu tarnaujantis kunigas Andrius Šukys svarstė, jog daliai tikinčiųjų patogu tikėjimą suvokti paviršutiniškai: ateiti į bažnyčią melstis – per šventes arba kai reikia laidojimo ar kitų bažnytinių apeigų. Pastebėtina, kad tikrosios misionierystės, sielovadinės veiklos, aukojimosi ir Dievo tarnystės daigai auga, vaisiai matyti per įvairiais veiklas ir tarnystes. Daliai parapijiečių savanorystė apsiriboja vejos nusipjovimu savame kieme, kai kuriems nesuvokiamos naujovės, kitokie tikėjimo perdavimo aspektai, teologija ir Bažnyčios mokymas. „Per 27 nepriklausomybės metus galėjome daugiau ir produktyviau nuveikti tikėjimo sklaidos baruose. Pasitaikė tik formalaus parapijinio gyvenimo momentų. Esame kviečiami iš naujo mokytis, ugdytis, atsiverti“, – apie vartotojišką požiūrį į Bažnyčią ir tikėjimą svarstė klebonas. Dvasininkas sakė, jog Kamajų parapija išskirtinė, nes miestelio bendruomenėje yra daug labai gražių pavyzdžių – aktyvių žmonių, dorų tikinčiųjų, pagal išgales prisidedančių prie parapijos gyvenimo ir tikėjimo tiesų puoselėjimo.

Miestelio legenda

Kamajiškių pasididžiavimas – poetas, kunigas ir varguolių užtarėjas A. Strazdas, čia gyvenęs nuo 1820 m., kunigavęs, kūręs, lenkomanų nekenčiamas ir persekiojamas, o žmonių remiamas ir vadintas Strazdeliu. Apie 1821 m. A. Strazdas Kamajuo­se nusipirko namelius, bet po metų  vyskupas poetą ištrėmė į Pažaislį. Išėjęs iš Pažaislio vienuolyno, jis kurį laiką gyveno Skapiškyje, Šimonyse, o 1833 m. vėl atgabentas į Kamajus ir įkurdintas savo trobelėje kaip kalėjime – iš jos jam  niekur neleista išvykti. Po poros savaičių jis mirė ir palaidotas Kamajuose.

1933 m. miestelyje jam pastatytas skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus sukurtas paminklas. „Vieną Strazdelio eilėraštį visi moka – giesmę „Pulkim ant kelių“, – šmaikštavo V. Vilys, paklaustas, ar prisimena bent vieną poeto eilėraštį.

Kovingas kraštas

Per 1831 m. ir 1863 m. sukilimus miestelyje veikė sukilėlių būriai, jie susiremdavo su caro armija.

Apie 1888 m. prie Kamajų dvaro kelio į Duokiškį žmonės, dėkodami Dievui už baudžiavos panaikinimą, pastatė didelį kryžių. Spaudos draudimo laikais ir Kamajus pasiekdavo garsių vietos knygne­šių platinamos lietuviškos maldaknygės, knygos bei laikraščiai. 1905 m. Kamajuose vyko demonstracijos, žmonės kėlė reikalavimus rusų valdžiai. Šiame judėjime pasižymėjo studentas Jurgis Smalstys, kurio iniciatyva Kamajai laikinai buvo paskelbti Kamajų respublika. A. Strazdo aikštėje Kamajuose prie buvusio NKVD pastato pritvirtinta atminimo lenta su užrašu „Šiame name 1944–1953 m. buvo kalinami ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę“.

Miestelio prieigose – atminties vieta, vietinių vadinama „žydų ganyklomis“. Ten  Kamajų stribai ir enkavedistai užkasdavo 1944–1953 m. Kamajų, Kupiškio, Duokiškio, Salų apylinkėse žuvusių partizanų palaikus. Prieš tai žuvusiųjų kūnai būdavo išniekinami Kamajų miestelio aikštėje. Užkastų 96 žuvusių partizanų atminimui 1992 m. pastatytas Kamajų memorialas.

1991 m., minint Kamajų įkūrimo 450-ąsias metines, pastatytas architektūros mokslų daktaro, profesoriaus Kazio Šešelgio ir Narcizo Vilučio sukurtas paminklas.

Prezidentūros idėja

Prieš 112 metų Kamajai trumpam buvo pasiskelbę Kamajų respublika. Dabar šis titulas –romantiškas miestelio istorijos akcentas, paskatinęs idėją minėtą faktą panaudoti kaip turistų traukos detalę. Kamajų seniūnė Laimutė Vilimavičienė ir prezidentas V. Vilys kurpia planą, kur įkurdinti prezidentūrą. Sako, ji turėtų būti pačiame miestelio centre: su iškaba, kad pravažiuojantieji matytų, ir prezidento darbo valandomis. Linksma idėja gali būti įgyvendinta dar iki šiųmečio, 34-ojo, „Kuc kuc Kamajuos“ „kermošiaus“.

Planuojama ir apdovanojimų garsiems, Kamajams daug nusipelniusiems žmonėms – Strazdo giesmininko skulptūrėlės. Idėja gimė nuo dainų atlikėjo Edmundo Kučinsko, koncertavusio Kamajuose, atliekamos dainos „Strazdo giesmė“, kamajiškių širdis virkdančiais žodžiais „Už strazdo giesmę ir už skruzdėlių namus“… Sako, ši daina  sukurta lyg specialiai Kamajams, ištvėrusiems galybę skaudžių likimo smūgių. Todėl ji gali tapti Kamajų respublikos himnu.

Pirmąją Aukštakalnių kaimo nagingo gyventojo meniškai iš metalo pagamintą skulptūrą „Strazdas giesmininkas“ apdovanojimų kolekcijoje jau turi Kamajų prezidentas V. Vilys – vietos bendruomenė ją įteikė už nuopelnus kraštui ir jo žmonėms.

Projektą iš dalies remia 

Projekto rėmėjo logotipas.

 

azija
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Šaras
Šaras
2017 20 birželio 19:56

Šaunuoliai Kamajiečiai aš visa širdimi su jumis.