Susirgę varpais: prie Rokiškio bažnyčios varpo – Kampanologijos draugijos prezidentas Leonardas Šablinskas (dešinėje), kiti draugijos steigėjai Lidijus ir Lidija Galvanauskai bei Pranas Blažys. GR archyvo ir L. Šablinsko asmeninio albumo nuotr.

Varpas – Žemės ir dangaus ryšio simbolis, kviečiantis maldai, susikaupimui, perteikiantis svarbią žinią. Tai muzikos instrumentas, kuriuo galima išgauti per 50 skirtingų skambesių – paslaptis glūdi varpo formoje. Katalikų bažnyčioje pamaldų metu varpais pradėta skambinti VII a. Lietuvos varpų tyrinėjimų pradžia – 1856-ieji. Daugelio Lietuvos bažnyčių varpinėse kabantys varpai, tarp jų – ir Rokiškio, vertingi istorijos, dailės ir raštijos paminklai. Dėl jų didelės vertės varpų istorijos susiklostė labai įvairiai: nuo vagysčių, sunaikinimo, nepaaiškinamai keistų poėmių iki didžiulės pagarbos šiems sakraliniams šaukliams bažnyčiose, muziejuose ir kitose dažnai lankomose vietose.
Šių metų vasario 13 d. įsteigta Lietuvos kampanologų draugija „Societas campanarum Lituaniae“, jos būstinė – Rokiškyje, o jos prezidentas – rokiškėnas verslininkas, kultūros ir istorijos puoselėtojas Leonardas Šablinskas. Skaitytojų teismui – draugijos prezidento mintys bei trumpas istorijos ir faktų rakursas ne tik apie Rokiškio krašto, bet ir Lietuvos didingiausius varpus, jų svarbą  įvairiais laikotarpiais, ir apie tragiškais besiklosčiusius varpų likimus.

Leonardas ŠABLINSKAS, Lietuvos kampanologų draugijos „Societas campanarum Lituaniae“ prezidentas

Lietuvos varpų tyrinėjimų pradžia – 1856 m., kai istorikas Teodoras Narbutas paskelbė pirmą išsamų Vilniuje nulieto varpo aprašymą. Nuo šio aprašymo galėtume skaičiuoti daugiau nei pusantro šimto metų, tačiau kampanologija (mokslas apie varpus) ir varpų tyrinėjimas kol kas nedaug pažengęs. To priežastys – Lietuvoje vykę karai ir okupacijos, varpų grobimas kelis kartus drastiškai nutraukė varpų inventorinimą bei varpų, kaip taikomosios dailės objektų, tyrinėjimo darbus.

Dažnai varpai tyrinėtojams sunkiai prieinami, apžiūrimi, išmatuojami: juos tyrinėjantys žmonės turi būti ne tik fiziškai stiprūs, bet ir išmanyti liejybos technologijas, varpų skleidžiamus garsus.

2017 m. įkurta Lietuvos kampanologų draugija „Societas campanarum Lituaniae“, kuri moksliškai tyrinėja varpus, fotografuoja, tvarko jų mechanizmus, prižiūri jų būklę. Nors dar tik pirmieji žingsniai, bet jau matomos aiškios kryptys ir darbai: naujam gyvenimui prikeltas Rokiškio bažnyčios varpas, ruošiama pirmoji Lietuvos istorijoje varpų paroda, inicijuojamas Laisvės varpo prieinamumas visuomenei.

Kam skambina varpai…

Katalikų bažnyčioje pamaldų metu varpais pradėta skambinti VII a. Varpai buvo šventinami specialiomis apeigomis ir jiems suteikiami žmonių vardai, religinio pobūdžio pavadinimai, puošiami ornamentais, herbais ir sakiniais iš Šventojo Rašto. Varpais skambinama kviečiant šv. Mišioms, „Viešpaties angelo“ maldai, per iškilmingas procesijas, per svarbius religinio gyvenimo įvykius. Varpo skambėjimas – tai tarytum Dievo balsas žmonėms. Varpai Lietuvoje pasirodė palyginti vėlai – metalo stokojančiam kraštui pakako trimitų ir būgnų dėmesiui atkreipti. Lietuvai tapus krikščioniška šalimi, varpai bažnyčiose neatsirado greitai – pagal istorinius šaltinius  Lietuvoje  didieji varpai minimi XIV a. XV a. Vilniuje varpais galėjo pasididžiuoti vos septynios bažnyčios.

Nuo XVI a. varpai buvo liejami Vilniuje, Varniuose, Kaune, Nesvyžiuje. Istoriniuose šaltiniuose užsimenama, kad XIX a. pradžioje įsteigta liejykla Rokiškyje. Daugelio Lietuvos bažnyčių varpinėse kabantys varpai vertingi istorijos, dailės ir raštijos paminklai.

Gaudesys nutilo

Daugiausia varpų nutilo ir dingo iš Lietuvos XX a. pradžioje –  Pirmojo pasaulinio karo metu į Rusijos imperijos teritoriją žengiant vokiečių kariuomenei, rusų valdžia nutarė nepalikti priešui žaliavos karo pramonei. Duotas įsakymas varpus nukabinti ir išgabenti į Rusijos gilumą. Slaptame Vilniaus vyskupijos valdytojo Kazimiero Michalkevičiaus aplinkraštyje, 1915 m. liepos 20 d. raginama varpus slėpti, vežti į atokesnes vietas. Pasak varpų tyrinėtojo, mokslininko Gintauto Žalėno, 1915 m. išvežta apie 90 proc. bažnyčiose turėtų varpų.

Pasitaikė bažnyčių, iš kurių nebuvo paimtas nė vienas varpas – neišvežti Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios varpai, nes buvo paslėpti, taip pat Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčios varpai, nes nepatogūs nukelti. Salų, Suvainiškio bažnyčių parapijiečiai savo varpus užkasė ir išsaugojo nuo išvežimo.

Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios varpas nulietas XIII–XIV amžių sandūroje. Spėjama, kad jis seniausias ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse.

1942 m. varpų  išgabenimo  istorija pasikartojo – hitlerinės okupacijos metais vokiečių valdžia paskelbė vertingo metalo rinkimo vajų: iškėlė ir išvežė Raseinių, Tytuvėnų, Šiluvos ir kitų nepaminėtų bažnyčių varpus.

Sovietmečiu varpų nutildymas buvo siejamas su religiniais prietarais ir viešosios rimties saugojimo dingstimi. Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčioje skambėjęs varpas būdavo girdimas aplinkiniuose parapijos kaimuose. Žmonės, sužinoję, kad jis bus išvežtas, garsųjį varpą nukabino ir paslėpė.

Varpų likimas karo ir tarpukario metais

Varpai į Lietuvą grąžinti pagal 1920 m. sutartį tarp Lietuvos ir Rusijos. Iš viso grįžo 299 varpai, jie buvo sukrauti Kaune, prie Karo muziejaus, VII forte ir kitose vietose.

Nežinoma, kiek išvežta ir negrįžo Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serapiniečio bažnyčios varpų – kaip pakaitalą parapija gavo 1875 m. Maskvoje, A. Finliandskos įmonėje, lietą varpą.
Rusijon išvežti ir negrįžo trys Jūžintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios varpai. Šventovė liko visai be varpų – klebonas Juozas Melys prašė Lietuvos valdžios varpo  iš valstybės archyve esančių: gautas 38 pūdų (pūdas – 16,38 kg) varpas, anksčiau priklausęs Gardino apskrities Mikelevščiznos cerkvei.

Keturi varpai į Rusiją išvežti iš Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčios. Sugrįžo didelis, 32 pūdų, saugotas Maskvoje, Chodynkos pašiūrėse. Pasak klebono J. Kriščiūno, varpą vietoje liejo 1714 m. iš Nesvyžiaus atvykęs meistras Ambrozijus Potthuno. Tačiau varpas perskilo, tad 1804 m. Rygoje jį teko perlieti. Varpą puošia plati barokinio ornamento juosta ir Dievo Motinos figūra. Pirmojo pasaulinio karo metais tikros bažnyčios Kamajuose nebuvo – varpai priglausti tik laikinoje pastogėje. Naujos bažnyčios pamatai pašventinti 1909 m., o pati bažnyčia konsekruota 1922 m.

Iš Rusijos grąžintus du varpus atgavo Obelių Šv. Onos bažnyčia. Abu jie lieti 1899 m., saugoti Chodynkos lauke, Maskvoje. Tačiau Obelių varpų išvežta daugiau, kaip pakaitalas gautas 60 kg varpas, nulietas 1878 m. A. Bogdanovos-Finliandskos įmonėje Maskvoje.

Į Rusiją išvežti ir vėliau sugrįžo du Onuškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios varpai. Trečias buvo paslėptas ir išsaugotas.

Iš Panemunėlio Šv. Juozapo globos bažnyčios į Rusiją išvežti keturi varpai. Klebonas K. Mockus 1923 m. sausio 17 d. iš aikštės prie Karo muziejaus Kaune atsigabeno apie 100 pūdų varpą.

Iš Rusijos grįžo ir 1923 m. vasario 20 d. atgautas Chodynkoje buvęs 1915 m. sudegusios Panemunio Švč. Trejybės bažnyčios apie 40 pūdų varpas.

Ragelių Švč. Mergelės Marijos bažnyčios senasis varpas buvo sudužęs, 1907 m. Valdajuje perlietas, o paskui per karą paslėptas ir išliko.

Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios keturi varpai, nukabinti 1915 m. rugpjūčio mėn., atsidūrė Dono srities Pietryčių geležinkelio Filonovo stotyje. Ten pat atsidūrė ir Lukštų koplyčios varpas. Visi varpai namo negrįžo. 1923 m. sausio 23 d. Rokiškio bažnyčia gavo buvusį Vilniaus katedros varpą su įrašu: „Lal Daniel Waehner w Wilnie. Ten dzwon przelany roku 1822, miessiąca Julli 20 dnia. Wazy funtow 2745 (Liejo Danielius Veneris  Vilniuje. Šis varpas perlietas 1822 m. liepos mėn. 20 dieną. Sveria 2745 svarus)“. 1 svaras –  409,5 gramų.
Kampanalogų draugijos iniciatyvinė grupė beveik po šimto metų prikėlė šį varpą naujam gyvenimui ir jis šiandien naujai budina Rokiškio miestą, o žmonės jau priprato gyventi jo ritmu.

Salų Šv. Kryžiaus bažnyčios abu varpus pavyko išsaugoti –  jie buvo užkasti. Tačiau po karo į bokštą nebeįkelti, o pakabinti šventoriuje, laikinoje varpinėje.

Tris varpus paslėpė ir nuo išvežimo apsaugojo Suvainiškio bažnyčios parapijiečiai.

Žiobiškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios klebonas Jurgis Gogelis 1923 m. vasario 27 d. bažnyčiai gavo varpą, anksčiau priklausiusį Seinų apskrities Štabnikų cerkvei.

Skaudus varpų likimas – ir šiais laikais

Kauno Karo muziejaus varpinės bokšte saugomas ir visuomenei neprieinamas Nepriklausomos Lietuvos simbolis – Laisvės varpas. Kaip  priesaiką Amerikos lietuviai 1919 m. už surinktus pinigus užsakė ir nuliejo Laisvės varpą, ant kurio įrašyti žodžiai: „O skambink per amžius vaikams Lietuvos, kad laisvės nevertas, kas negina jos.“

Laisvės varpas – svarbus lietuvių tautos patriotizmo ir atgimusios valstybės simbolis, apkeliavęs daugelį JAV lietuvių kolonijų renkant aukas, būtinas valstybės kūrimui ir jos gynybai. 1922 m. varpas buvo perduotas Lietuvai. Tarpukario metais jis skambėdavo visų svarbiausių valstybės gyvenimo įvykių progomis. Sovietams okupavus Lietuvą, varpas 49 metus tylėjo ir suskambo tik 1989 m. birželio 14-ąją – Gedulo ir vilties dieną, pagerbiant žuvusiuosius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę, ir vėl nutilo.

Šiandien Lietuvos Laisvės varpas izoliuotas nuo visuomenės, jis daugeliui žinomas tik iš atvaizdo jau iš emisijos išimto 500 litų vertės banknoto kupiūros.  Kampanologų draugija ragina sutelkti politinę valią ir priimti reikiamus sprendimus, kad Lietuvos Laisvės varpas skambėtų ir užimtų deramą vietą Lietuvos valstybės gyvenime.

Jau šiais laikais skaudžiai nukentėjo Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serapiniečio, Onuškio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios – jos išgyveno varpų netektį. Istorinės vertybės iš varpinių  buvo pavogtos. Aleksandravėlės bažnyčiai parapijiečių geradarių aukomis ir Rokiškio Rotary klubo pagalba išlietas naujas varpas. Onuškio dingęs varpas buvo surastas privačioje kaimo turizmo sodyboje, kitame Lietuvos pakraštyje.

Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios varpas – nusavintas…

Kriaunų Dievo Apvaizdos bažnyčios varpas – seniausias Baltijos šalyse, įveikęs karus ir negandas, naujai atrastas, pradėtas nagrinėti mokslininkų, 2016 m. rugpjūčio 23 d. (tai – Juodojo kaspino diena) neaiškiomis aplinkybėmis nukabintas ir išvežtas į Obelių laisvės kovų istorijos muziejų.

Nežinia, kokiu pagrindu be Kriaunų bendruomenės žinios sakralinė vertybė ir parapijos nuosavybė iš varpinės nukabinta ir slapta atimta? Kaip ir neaišku, kokiu pagrindu ir kieno leidimu buvo savavališkai atlikinėjami nekompetentingi varpo tyrinėjimai: varpui esant Obelių laisvės kovų istorijos muziejuje buvo pažeista varpo vizualinė vertė (ant varpo liemens atsirado neaiškios kilmės dėmės)? Ypač vertingas varpas, kaip taikomosios dailės objektas, sugadintas. Kodėl taip pasielgta –  iki šiol Kriaunų  bendruomenė negavo atsakymų į oficialius raštiškus paklausimus Rokiškio dekanatui, Panevėžio vyskupijai, Rokiškio krašto muziejui.

Pabaigai

Istorija rašoma visais laikais, ir tik nuo mūsų priklauso, kokia spalva. Kiekvienas privalo auginti save visą gyvenimą, kad Lietuvoje skambėtų džiaugsmo varpai, kad kiekvienas matytų prasmę būti ir kurti čia. Skambėkim.

Rengiant straipsnį naudota literatūra: Česnulis V. V. Nutilę varpai. Trakai, 2015.; Martinaitienė G. M. XIV–XV a. LDK VARPAI // „Menotyra“, 2007, t. 14, NR.3; Žalėnas G. Kaišiadorių vyskupijos bažnyčios varpai. Kaišiadorys, 2008; Klimka L. Varpų liejininkystė Lietuvoje // Kultūros barai, 1996, Nr.3.

Projektą iš dalies remia

 

sostinė

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Gražu Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Gražu
Gražu

Kaip gerai, kad yra širdimi didelių žmonių mūsų mieste.