V. Bičiūnaitės, Violetos Kazanavičienės ir redakcijos archyvo nuotr.

Palivarko vietoje buvusį kaimą išblaškė melioracija

Pirmoji Jonava – 3 km nuo Latvijos sienos, šalia Suvainiškio (Pandėlio sen.). Jonavos kaimo istoriją išsamiai aprašė Pranas Žagarys („Jonavos kaimas: tarp istorijos ir memuarų“). Jis čia gimė 1931 m. ir gyveno iki 1953 m. Kodėl bendravardžių kaimų istorijas pradedame nuo šios vietovės? Todėl, kad P. Žagarys pateikia Jonavos kaimo  pavadinimo kilmės variantus, be abejo, tinkančius ir kitiems tokį pat vardą turinčioms vietovėms, bei iškelia nereikalingo vietovardžių darkymo dabartiniu metu problemą.

Pasakodamas gimtinės istoriją, P. Žagarys teigia, kad 1865 m. išleistame stambaus mastelio žemėlapyje prieš pavadinimą „Janov“ parašyta raidė F. Tai yra žodžio „folvark“ (palivarkas) santrumpa. Jį slavai perėmė iš vokiečių. Lietuviai jį vartojo labiau priimtina forma – „palivarkas“. Enciklopedijos aiškina, kad palivarkas – tai dvaro filialas, padalinys. Jame ponas (savininkas) paprastai negyvendavo, skirdavo tik savo vietininką, kuris tvarkydavo ūkį ir pajamas bei visas gėrybes perduodavo ponui. „Kaimiečiai skrupulingai neskyrė dvaro nuo palivarko. Tas pats Jonavos palivarkas dažnai buvo vadinamas dvaru“, – įsitikinęs P. Žagarys. Jonavos palivarkas priklausė Čedasų dvarui, kurį valdė Komarai. Kaimui gimti prielaidas sudarė visiškas ar dalinis žemės grąžinimas valstiečiams, kurie buvo išvaryti iš savo ūkių 1847 m. ir vėliau: „Baudžiavos naikinimo metu palivarkas buvo išdalintas. 1847–1857 m. laikotarpiu ponų iš ūkių išvarytiems baudžiauninkams teko po 3 dešimtines žemės kiekvienam. Taip vietoje palivarko įkurtas rėžinis kaimas“, – rašo P. Žagarys.  Praėjus daugiau nei šimtui metų, XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje, kaimo didžiojoje dirbamų žemių dalyje buvo įrenginėjamas drenažas ir sunaikinta 12 sodybų iš 16.

1980 m. čia tegyveno vieninteliai Griškėnai, jiems tapo nejauku būti atsiskyrusiems nuo kaimynų, todėl jie persikėlė į Taručių kaimą (Pandėlio sen.). Pastatus Jonavos kaime šeimininkai nusigriovė 2001 m. Taip kaime nebeliko nė vienos sodybos.

Kilo iš krikščioniško vardo

Vietovės pavadinimas nebuvo nusistovėjęs. Slavai tą vietą vadino Januvek, vėliau Janov, Janovo (1911 m.  vietovė minima kaip Janovo), kol pagaliau nusistovėjo sulietuvinta Jonava. 1918–1940 m. (pirmosios nepriklausomybės laikais) ir 1940–1990 m. kaimo oficialus pavadinimas ir buvo Jonava.

 „Matyt, vietovardis nėra labai senas, nes žodžio šaknis aiškiai kilusi iš krikščioniško žodžio Jan (Jonas). (…) priesagos –ava, –avas yra vertiniai iš slaviškų –ov, –ovo. Tokias slaviškas priesagas atitinka lietuviškos –uva, –avė. Netoli mūsiškės Jonavos, maždaug 10 km nuo Pandėlio, prie kelio į Kupiškį, yra kita Jonava. Panemunėlio valsčiuje irgi buvo Jonavos palivarkas. Visiems žinomas Jonavos miestas, tokios pat darybos vietovardžių sutinkama Lenkijoje. Jonavos yra ten, kur siekė lenkų kultūra, kur dvarininkai buvo lenkai. Slavų kraštuose šie pavadinimai tariami ir rašomi prigimtine forma – Janov. Lietuviai šį žodį pritaikė savo kalbai, juk Lietuvoje sakoma ne Janas, o Jonas, tad ir vietovardį atitinkamai pakeitė“, – įsitikinęs P. Žagarys, todėl nuostabą jam sukėlė jau po antrosios nepriklausomybės paskelbimo pakeistas kaimo pavadinimas – jis vadinosi nebe Jonava, o Janava. Vėliau šį pakeitimą pastebėjo žemėlapiuose, kol galiausiai sužinojo, kad tai oficialus, įteisintas, pakeistas pavadinimas.

Kalbininkų neįtikino

Gimtojo krašto istorija besidominčiam P. Žagarui toks kaitaliojimas pasirodė netinkamas, todėl 2007 m. jis kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją – esąs prieš vietovardžių kaitaliojimą, nes jie išsilaiko šimtus ir tūkstančius metų, yra kultūros viena sudėtinių dalių, mokslo žinių šaltinis. Jo nuomone, vietovardžius galima keisti tik „juos atlietuvinant ar sunorminant“. Taip pat nurodė, kad vietiniai gyventojai kaimą dažniausiai vadina Janava, bet tai esanti tarmiškumo įtaka.

Tuometinė komisijos pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė atsakė: „Tai oficiali, šaltiniuose, vartosenoje įsigalėjusi forma, nes ir 1925 m. Kaune išleistame leidinyje „Lietuvos apgyvendintos vietos“ Pandėlio ir Panemunio valsčiuose šie vietų vardai rašomi skirtingai. Galbūt iš tiesų tai daryta sąmoningai, kad nebūtų painiavos.“

P. Žagarys prieštaravo: jo ir keturių brolių bei seserų gimimo liudijimuose (jie išduoti 1916–1931 m.) įrašyta, kad gimė Jonavoje. „Tai kada Jonava suspėjo pabūti Janava? Gal tais vienais leidinio išleidimo metais – 1925?“ – retoriškai klausė P. Žagarys.

Deja, kaimo pavadinimas toks ir liko – Janava.

Gyvoji Jonava  

Labiausiai pasisekė netoli Pandėlio esančiam Jonavos kaimui – jame nuolat gyvena  viena šeima. Kaip į jį patekti? Nuo Pandėlio pasukti Martynonių kaimo kryptimi, pavažiuoti keletą kilometrų ir vėl pasukti Kupiškio kryptimi. Prie pat posūkio abiejose keliuko pusėje besančios dvi sodybos – dar ne Jonavos kaimas. Jis prasideda bent už pusės kilometro. Ribas gali įvardinti tik vietiniai.

2001 ir 2011 m. gyventojų surašymo duomenimis, šiame Jonavos kaime gyveno penki žmonės. Dabar nuolat gyvenama vienoje sodyboje, nors išlikusios dar dvi.

Šnekiname vienintelės gyvenamos  sodybos šeimininkę Violetą Kazanavičienę. Šiame name dienas leidžia trise – ji, vyras Algis ir sūnus. Vyresnioji dukra įsikūrė  Miežiškiuose (Panevėžio r.), antroji – studijuoja Kauno technologijos universitete, o jaunylis sūnus tebesimoko Pandėlio gimnazijoje.

Kokia namo istorija? Violetos senelis Jonas Vilimas buvo išvažiavęs į Ameriką užsidirbti pinigų. Grįžęs nusipirko 32 ha žemės, dvarelį ir vedė. Grasilda Vilimienė, Violetos močiutė, atsinešė kraitį. Už jį pasistatė namą. Taip Violetai pasakojusi pati močiutė. Ar čia iš tiesų buvęs dvaras?  „Taip man pasakojo. Aš manau, kad dvaro pastatai buvo seni. Kitu atveju kodėl būtų prireikę statytis namą?“ – svarstė moteris. Vėliau seneliai paliko namą savo sūnui – Violetos tėčiui. Tik senelių suręsto namo, kuriame dabar gyvena Kazanavičių šeima, senojo vaizdo nebelikę, nes namas apmūrytas plytomis.

Violetos tėvai susituokė 1964 m. Tėvas nugriovė molinį tvartą ir jo vietoje pastatė mūrinį, surentė lauko virtuvę, 1978 m. apmūrijo namą. Iš senųjų pastatų kieme likusi senelio statyta klėtis.

Aplinkui sodybą – daugiau nei 10 ha nuosavos  žemės, todėl Kazanavičiai laiko dvi karvytes, vyras dirba žemės ūkio bendrovėje. Jis, galima sakyti, vietinis, nes kilęs iš gretimo Lailūnų kaimo. Violeta namų šeimininkė, Lailūnų kaimo bendruomenės pirmininkės pavaduotoja.  Beje, bendruomenės šventės neapsieina be jos ruoštų košių ir troškinių. Ar ji vietinė? Violeta gimė tėvams gyvenant Pandėlyje, vėliau juos keliai dar kitur nuvedė, kol galiausiai Violeta jau su savo šeima 1978 m. įsikūrė Jonavos kaime.

Gervių šokiai ir prasti grybai

Klausiame, kuo savitas gyvenimas vienkiemyje? Šeimininkė pasakoja, kad čia ramu, gyvenvietėje nenorėtų gyventi, nes namas šalia namo. Tik vasarą labai daug žolės aplinkui namus tenka pjauti, gerai, kad padeda sūnus. Jis – didžiausias pagalbininkas. Netoli miškai, yra kur grybauti, bet grybai prasti: meškutės, raudonikiai, nėra baravykų. Kokie privalumai gyventi atokioje vietoje? „Jei laikytum vištų, tai niekam nekliūtum, tik reikėtų saugotis lapių. Pavasariais linksmina dvi netoliese įsikūrusios gervės – jos man šoka, dainuoja. Rytais pažadina jų klegesys. Paukščiai žalos nepridaro. Tik nesu mačiusi jų gerviukų“, – pasakoja Violeta. Gretimame Severavos kaime gyvenantys žmonės jai pasakoję, kad ten apsistojusios gervės išperinčios vaikų. Žiemą Kazanavičių sodą nuolat aplanko stirnos, susirenka visus obuolius. Šįmet palaukėje, prie ganyklų, išvydo seniai matytą briedę. 

Neparduokit, kad nekeiktų…

Ar kuris nors vaikas pasiliks kaime? „Gal nė vienas… Sūnus svajoja studijuoti informacines technologijas. Aš sakau: nesvarbu, kur būsit. Jei žemę ir parduosit, tai neparduokit sodybos, nes neturėsite, kur grįžti. Ir mano akmenys čia. Kiti (šeimininkai – aut. past.) labai keiks, kai reikės išvežti“, – juokiasi Violeta ir kalba pasisuka apie… akmenis.

Sodybą puošiantys akmenys surinkti iš aplinkinių laukų. Stambesnieji, įmantrūs savo formomis ar spalvomis, suguldyti pievelėje ir arčiau klėties. Iš mažesniųjų Violeta „konstruoja“ figūras – akmenis sulipdo. Keletas akmeninių žmogeliukų saugo namo kampus, daugelis įkurti priešais namus, tarp įvairių formų ir spalvų augalų. „Viskas mano sugalvota ir padaryta“, – neslepia Violeta ir atskleidžia dar vieną pomėgį – augina bent 22 spalvų lelijų giminaites viendienes ir 25 spalvų vilkdalgius. Juos perka turguje arba keičiasi. Deja, rudenį šių gėlių grožis išlikęs tik nuotraukose.

Tai dar ne visi Violetos pomėgiai. Ji sprendžia kryžiažodžius „Gimtajame…“ „Esu laimėjusi keturis prizus: kompaktinių diskų, rašiklį. Juos sprendžiu nuo tada, kai tik buvo pradėti spausdinti“, – prisimena moteris. Vasarą šeima pakeliavo po Anykščių ir kitų rajonų lankytinas vietas.

Buvo

Kitos dvi kaimo sodybos negyvenamos: viena priklausė 2003 m. mirusiai Liucijai Jakšienei, o kita jau seniai nebeturi šeimininkės – joje gyvenusi Marijona Kazanavičienė iškeliavo anapilin prieš 35 metus. Prieš melioraciją čia buvusios Vaitiekūnų ir Jakubkų sodybos.

Mena tik akmuo

Trečiasis Jonavos kaimas – Kriaunų seniūnijoje. Norint į jį pakliūti, tenka važiuoti į Kriaunų pusę ir pasukti  pagal nuorodas Bagdoniškio kaimo link. Bagdoniškis yra tarsi orientyras, nes Jonavos kaimo nebelikę, jo vietoje, ant kalnelio, šalia kelio, stovi du masyvūs akmenys. Ant vieno iš jų pritvirtintoje lentelėje surašytos 1945 m. gyvenusių žmonių šeimos: K. Baltrūkėno,V.  Baltrūkėnienės, A. Dirdienės, P. Daubaro, V. Dilio,  B. Čepuko, D. Jankauskienės, E. Krasauskienės, J. Krasausko, J. Kaupelio, E. Sakavičienės, J. Sakavičiaus, K. Sakavičiaus, K. Sakavičiūtės, P. Skrebio, J. Šeškaus. Iš viso 60 žmonių. Interneto šaltiniai skelbia, kad 2001 m. čia tebuvo likę du gyventojai. 

Apie jonaviškius pasakojo kaimynai

Prieš kelionę telefonu kalbinta Kriaunų seniūno pavaduotoja Ramunė Širvinskienė informavo, jog šiuo metu Jonavos kaime nuolatinių gyventojų visai nėra, ir patarė užsukti į Bagdoniškį, ten paklausinėti apie Jonavos kaimą – vyresni žmonės turėtų ką nors apie jį prisiminti. Pasak jos, Bagdoniškis – trečias pagal žmonių gausumą kaimas seniūnijoje.

Užsukus į vieną pirmųjų sodybų, mums patariama ieškoti Kazimieros Vaicikauskienės namo. Taip ir darome. Kazimiera kilusi iš Panevėžio rajono, gyventi į Bagdoniškio kaimą atsikėlė 1970 m. Baigusi Salų žemės ūkio technikumą, tapo zootechnike. Taip ir liko čia, nes vyras kilęs iš Bagdoniškio. Moteris su nostalgija prisiminė laikus, kai kaime veikė aštuonmetė mokykla, vykdavo nuostabūs šokiai, kuriuose „nebūdavo kur apsisukti“. Tačiau ir dabar jai pilna veiklos: sprendžia „Gimtajame…“ spausdinamus kryžiažodžius, skaito ir kitą spaudą, entuziastingai ima pasakoti apie Bagdoniškio kaimo susibūrimą 1989 m., pavadinimo kilmę, kaimo kryžių…

Ji nevietinė, todėl apie Jonavos kaimą nedaug žinanti, jame tėra vienas kitas išlikęs pastatas. Pataria kartu vykti pas Marytę Juškevičienę, Bagdoniškyje gimusią 1939 m., jos tėviškė čia pat, kitapus ežeriuko. „Niekur toli per gyvenimą nuo gimtinės neišėjau, nes per karą žuvo tėtis, mama liko su keturiais vaikais. Taip ir likau čia. Šeimoje buvau trečia. Dabar esame likę trys iš keturių vaikų“, – pasakoja M. Juškevičienė. Ji buvusiame „Švyturio“ kolūkyje dirbo buhalterio pavaduotoja.

Abiem moterims lengviau prisiminti prabėgusias kelias dešimtis metų. Apie Jonavos kaimą jos pasakoja bendromis jėgomis: apie 1970–1980 m. jame gyveno Sadauskai, Ragauskai, Diliai, Čepai, Malciai, Skrebiai, Petras Sakavičius… Kai kurie mirė, kai kurie išsikėlė. Paskutinė iš kaimo išsikėlė Marytė Skrebienė. 2011 m. pradžioje mirė paskutinė kaimo gyventoja Baltrukėnienė, švelniai vadinta Valiute.

Pasak moterų, tikriausiai Dilys (jo šeimos pavardė užrašyta lentelėje – aut. past.) inicijavo Jonavos kaimo atminimą įamžinusio akmens pastatymą. Deja, jos nepamena vyro vardo. Iš pradžių šeimų pavardės buvusios surašytos metalinėje plokštėje, bet ją pavogė ilgapirščiai. Dabar dingusiosios vietoje pritvirtinta kuklesnė. 

Ramūs

Ar Jonavos kaime pasitaikė kokių nors keistų  įvykių, nutikimų? Ar būta padūkusių bernų? Pasirodo, jonaviškiai – ramūs žmonės. „Vakaruškos, gegužinės būdavo Bagdoniškyje. Čia centras. Susirinkdavo, dviračiais suvažiuodavo ir iš Lašų“, – sakė M. Juškevičienė. Jos žiniomis, kilusieji iš Jonavos kaimo nerengia susitikimų.

Tačiau tuščio kaimo laukai nedirvonuoja, juos iš savininkų daugiausiai nuomojasi „Lašų“ žemės ūkio bendrovė.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie