Iki šiol nesutariama, iš ko kilęs Jūžintų miestelio, įsikūrusio ant ežero kranto, pavadinimas: vieni pasakoja seną istoriją apie tai, kad šioje vietovėje kadaise gyvenusi šeima, turėjusi daug dukterų, šios ištekėjusios ir parsivedusios žentus. Kadangi jų buvo daug, svetimiems vardai painiodavosi, tad šiuos vadindavo tiesiog „jų žentai“. Kiti sako, jog Jūžintų vardas – nuo Jūžintos ežero, istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėto 1588 m. Bet šį gražios gamtos kraštą per šimtmečius ir dešimtmečius išgarsino anaiptol ne vardo kilmės istorijos, o gulbe vadinama Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia su kaunauninkų celėmis ir vienuolijos namais ir, žinoma, šiame krašte gimę ir augę įžymūs žmonės, kurie jūžintiškių širdyse iki šiol tebėra šviesuliai.
Ypatingas kompleksas
Manoma, kad kalavijuočių puolimo laikais Jūžintuose buvo lietuvių gynimosi pilaitė. Vėliau čia atsirado dvaras, o prie jo kūrėsi ir miestelis. Dvaras, valsčius ir bažnyčia minimi 1595 m. Vilkmergės miesto teismo aktuose. Yra duomenų, kad 1596-aisiais čia veikė smuklė, užvažiuojamieji namai, verslą vystė druskos pardavėjas. Jūžintus valdė Rajeckai, vėliau Jūžintų ir Tarnavos dvaras perėjo Vaisenhofų žinion.
Pagal istorinius šaltinius, spėjama, kad pirmąją bažnyčią ar koplyčią 1472 m. šioje vietoje pastatęs kažkoks vienuolis Jurgis, o po šimto metų ją atnaujino jėzuitas. 1695 m. Gediminas Rajeckas pastatydino naują medinę bažnyčią, prie kurios tais pat metais įkurtas Šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas. XVIII a. pabaigoje Jūžintų ir Tarnavo dvarų savininkas Mykolas Vaisenhofas pastatė dabartinę mūro bažnyčią, dėl išlakių formų ir baltos spalvos pramintą baltąja gulbe. Toks įspūdis aplanko visus, kas tik lankosi Jūžintuose – šventykla tarsi sparnais ir išlakiu centriniu bokštu iškyla virš miestelio lyg skristi besirengiantis karališkasis paukštis.
Jūžintų bažnyčia ir vienuolynas – vieninteliai maldos namai Baltijos šalyse, kuriuose veikė ir vienuolynas. Tai vienas vėliausių barokinių kompleksų Lietuvoje, ypatingas originaliu architektūriniu išplanavimu. Vienuolių celės įrengtos bažnyčios apsidės sienoje, abipus įvijų mūrinių laiptų. Iki mūsų dienų ansamblis išliko beveik nepakitęs.
Vienuolyne – relikvijos
Tik vienuolių čia seniai nebėra. Dabar senosios celės klebono Leono Lindos rūpesčiu tapo turistus traukiančiu mini muziejumi, kuriame saugomi įvairūs liturginiai reikmenys, maldynai, metalinių kryžių viršūnės, nuo sunykimo išgelbėtos skulptūrėlės. Manoma, kad ankštose vienutėse, kur tebuvo sienų nišose įtaisytos lentynos, o vietoj lovos – ant aslos patiestas gultas, nuolat galėjo gyventi aštuoni vienuoliai, pasirinkę asketišką gyvenimą ir atgailavę dėl prasikaltimų. Jie vilkėjo baltus abitus, todėl buvo vadinami „baltaisiais augustinijonais“. Vienuoliai aptarnavo parapiją bei XVIII a. prie bažnyčios pačių įkurtą mokyklėlę, apie kurią žinios baigiasi sulig XIX a.
Apie vienuolių augustinijonų gyvenimą ir veiklą Jūžintuose žinių šykštu, nes Šv. Augustino regula draudė broliams palikti raštiškus liudijimus apie savo darbus. Šaltiniuose išlikę vienuolyno buhalterinių duomenų. Užfiksuota, kad 1820 m. jis turėjo 171,5 rublio pajamų ir 175 rublius išlaidų. O 1812 m. Napoleono žygio į Rusiją metu Jūžintų vienuolynas patyrė nuostolių: buvo rekvizuotos jo maisto atsargos ir 667 rubliai. 1832 m. caro valdžia vienuolyną uždarė. Tuo metu mediniame jo pastate gyveno du vienuoliai (spėjama, kunigai Kifilevičius ir Mikalauskas), o jo valdose buvo 12 valstiečių. Pagal vienus šaltinius, uždarius vienuolyną vienuoliai buvo perkelti į Laterano regulinių kanauninkų vienuolyną Vilniuje, prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, pagal kitus, – į Vilniaus Šv. Baltramiejaus bažnyčią Užupyje.
Pro celių langus atsiveria Sriubiškėlių kaimo, kuriame vienuoliai bernardinai turi sodybą ir vasaromis joje rengia stovyklas, vaizdai.
Žinoma, kad prie bažnyčios veikė Šv. Barboros brolija, 1761 m. įvesta vienuolio kun. Tado Plakevičiaus, parašiusio „Patronkaj szciesliwos smerties Barboraj Swentaj karunką“. Antrojo pasaulinio karo metu bažnyčia buvo apgriauta, o parapijiečių lėšomis suremontuota 1958 m. Paskutinį kartą Jūžintų Šv. arkangelo Mykolo šventovė buvo restauruota prieš kelerius metus.
Perdalytas į tris dalis tapo užkampiu
Prieš keletą dešimtmečių Jūžintai priklausė vėliau panaikintam Dusetų rajonui ir buvo kolūkio centras. Tuomet miestelis, kaip vietiniai mena, klestėjo. Čia būta nemenko verslo: transporto dirbtuvės (mašinų ir traktorių stotis), sviesto gamykla, netoli miestelio esančiame Minkūnų kaime, kitoje ežero pusėje, vykdyta durpių kasyba.
Aukso laikai baigėsi, kai buvo panaikintas Dusetų rajonas, o jo teritorija padalinta Zarasams, Utenai ir Rokiškiui. Taip Jūžintai tapo Rokiškio rajono užkampiu – paskutiniu tašku ties riba. Miestelis buvo gyvas, kaip ir kiti buvusių kolūkių centrai, vėliau tapęs ir seniūnijos ašimi su visa centrui būdinga infrastruktūra: vidurine mokykla, ambulatorija, biblioteka, kultūros namais, parduotuvėmis, turgeliu, vaikų darželiu, paštu, seniūnijos pastatu.
Nepriklausomybės metais vaizdas vėl ėmė keistis: žemes atgavę žmonės kūrė savo ūkius, nedideles bendroves ir kooperatyvus, kaimo turizmo paslaugas, nes palei ežerą nusidriekęs kalvoto reljefo miestelis ir jo apylinkės teikė vilties, jog kraštas turistams ir poilsiautojams bus patrauklus. Ir žmonės buvo teisūs – Jūžintai vilioja keliautojus, poilsiautojus ir turistus. Tačiau jų paliekamų pinigų – ašaros.
Žudo demografija ir nepatiklumas
Jūžintų seniūnė Audronė Baltuškaitė sako, jog atokaus krašto žmonėms iš paslaugų verslo gyvenimo nesukurti, o kitų verslų į miestelį prisikviesti maža vilties, kaip ir juos vietiniams kurti. Pasak seniūnės, nuostabų gamtos kampelį su dar nuostabesne istorija dabar slegia demografinės problemos: jauni žmonės Jūžintus baigia palikti, nes nėra darbo, vyresnioji karta iškeliauja anapiln. Mažėjant gyventojų, baigia susitraukti ir infrastruktūra, nes mažėja paslaugų poreikis.
Prieš dešimtmetį Jūžintams buvo šansas vėl suklestėti. Idėją miestelyje steigti užsienio kalbų mokyklą, kurti daržovių ir vaistinių augalų ūkį bei visa, kas vietinių užauginta, čia pat perdirbti pasiūlė Gačionių dvarą iš tėvo, Lenkijoje gyvenančio grafo Antano Rozeno, paveldėjęs jo sūnus Piotras – Prancūzijoje ir Lenkijoje verslus turėjęs naujasis dvaro šeimininkas. Baronas užsidegė noru taip įamžinti tėvo atminimą ir atsidėkoti vietiniams už gerus prisiminimus apie Jūžintų apylinkes valdžiusį „gerąjį grafą“.
Dvaro sodyba – traukos objektas
Pirmoji Rozenų sodyba neišliko. Remiantis istoriniais šaltiniais ir Gačionių dvarą atstačiusio barono P. Rozeno pasakojimu, per 300 metų ši dvarvietė priklausė baronų Rozenų giminei. Medinis neoklasicistinio stiliaus dvaro rūmas buvo pastatytas 1870 m. pagal inžinieriaus Jano Rozeno projektą. Gačionių dvarininkai Rozenai didžiavosi sukaupta didele ir vertinga biblioteka. Amžininkai, gerai pažinę baroną Antaną, pasakojo, jog šis tarnams ir valstiečiams, talkinusiems dvaro ūkio darbuose, buvo labai geras ir teisingas. Todėl Jūžintų krašte Rozenų šeima buvo labai gerbiama ir niekada nepamiršta.
Apie 1940-uosius, ištrėmus Rozenų šeimą, dvaras buvo nacionalizuotas: sovietmečiu čia įsikūrė kolūkio kontora, biblioteka, kultūros namai, gyvenamieji butai ir sandėliukai. Vienoje patalpų buvo apgyvendintos vištos. Neprižiūrimas medinis pastatas ėmė sparčiai nykti. Kai žmogaus ir laiko niokojamame dvarelyje tapo pavojinga gyventi, jis buvo paliktas likimo valiai.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Lenkijoje gyvenantis ir Lietuvos pilietybę išsaugojęs A. Rozenas 1990 m. susigrąžino Gačionių dvarą ir šį baigiantį nykti turtą padovanojo sūnui Piotrui, įsikūrusiam Prancūzijoje. Tada mažai kas tikėjosi, kad garsios baronų giminės palikuonis, perspektyvus verslininkas Piotras į beveik sutrešusį dvarelį kišo krūvas pinigų tam, kad naujam gyvenimui prikeltų tėvo dovanotą merdėjantį rūmą bei neįžengiamais šabakštynais paverstą didžiulę teritoriją.
Tačiau skeptikai klydo. P. Rozenas per kelerius metus atkūrė Gačionių medinį dvarą ir įspūdingą parką su didžiuliais dvaro tvenkiniais, įrengė paplūdimį ir visą šį turtą atvėrė visuomenei. Tačiau jo idėja kurti čia kalbų mokyklą, kurią būtų mecenavęs, taip pat ir jo sumanytas verslo planas, rajono valdžios palaikymo nesulaukė, o ir vietiniai kreivai žiūrėjo į tokius užmojus.
Pensininkams gera
Iš parduotuvės su nešuliais eidamos Nijolė Gačionienė ir Akvilė Gurnikienė sakė, jog Jūžintuose labai gera gyventi, bet tik mažiems ir pensininkams. Mat jauniems darbo čia rasti sunku. Nuo 18 metų kolūkyje agronome, vėliau – kolūkio pirmininko pavaduotoja dirbusi N. Gačionienė džiaugėsi, kad miestelyje yra dvi parduotuvės, veikia ambulatorija, į kurią tris kartus per savaitę atvyksta gydytoja. Jūžintiškės sakė, kad miestelis „dar labai gyvas“, nes yra mokykla, tiesa, jau be dvyliktos klasės, kad turi gražią bažnyčią, kuri traukia visų atvykstančiųjų akį. Veikia Dienos ir trumpalaikės socialinės slaugos centras, du pieno supirkimo punktai. A. Gurnikienė daugybę metų dirbo pieno punkte, bet dabar, sako, karvių laikančiųjų vis mažėja. Moterys apgailestavo, kad žadama uždaryti pašto skyrių, prisiminė senesnius laikus, kai gyvenimas miestelyje virte virė
„Ne, nieko bendro su Gačionių dvaru neturiu“, – juokėsi N. Gačionienė, paklausta apie jos ryšius su miestelio kaimynystėje esančia atstatyta ir puikiai tvarkoma Gačionių dvaro sodyba.
Jūžintuose savęs nemato
Jūžintų mokyklos dešimtokai Beatričė ir Saimonas, skubėdami į pašto skyrių išsiųsti būtiną siuntinį, didžiavosi gražia miestelio aplinka, ypač bažnyčia it gulbė. Sakė, jog čia žmonėms gyventi – ideali vieta. Tiesa, jie patys Jūžintuose savo ateities nemato: baigs mokyklą ir kels sparnus… Nes, anot jų, jaunimui čia ateities nėra. Saimonas Jūžintuose lanko mokyklą, o gyvena Lašų kaime, bet jam šis miestelis, nusidriekęs palei Južintos ežerą, turintis sakralinį perlą, yra labai šiltas ir jaukus.
Vaikai miestelį palieka
„Visą gyvenimą čia gyvenu, čia užaugo ir mokyklą baigė dukra. Ne, ji nepasiliko, gyvena ir dirba Vilniuje, nes profesija tokia, kad rajone darbo nerasi“, – dėstė Vitalijus, kapodamas malkas seniūnijos pastatui šildyti. Pasak jo, kol kas Jūžintuose lyg ir visko užtenka, tik verslo labai maža, tad jaunesniems nėra kur dirbti. Anot jo, vasaromis čia pilna svečių, turistų, tada ir vietiniams daug linksmiau. Paklaustas, ar tiksi, kad miestelis atsigaus, suklestės, pašnekovas sakė, jog vilties visada reikia turėti.
Yra vilties
Autentiškai atkurtas Rozenų dvaras verslo centru netapo, bet turistus ir istorijos mylėtojus traukia kaip širšes medus. Juolab kad ir jo savininkas P. Rozenas šiltai priima lankytojus, pasakoja didelę ir gražią dvaro ir Rozenų giminės istoriją. Prieš kelis mėnesius dvaras atiteko P. Rozeno sūnums: jis, kaip ir jo tėvas, giminės turtą padovanojo palikuonims, kad jie valdytų ir kurtų dvaro gyvastį, o pats baronas, baigęs Lenkijoje verslauti, vis dažniau ir ilgiau Gačionių dvare užsibūna. Kokią dvaro ir jo žemių perspektyvą numatys verslūs jaunieji Rozenai, kol kas nežinoma, bet yra vilties, kad dvaras ir jo ūkis klestės. Jeigu taip ir bus, Jūžintams atsivers naujas kvėpavimas.
Netoli miestelio esantis kitas – Tarnavo dvaras, kadaise turėjęs didelę reikšmę kraštui, dabar tik romantiški griuvėsiai… Abu šie Jūžintų kaimynystėje esantys objektai, kaip ir miestelio bažnyčia su vienuolyno celėmis, – seniūnės sudaryto turistinio maršruto keliautojams ir svečiams „vinys“.
Garsina žmonės – šviesuliai
Pasak A. Baltuškaitės, kol miestelyje yra mokykla (beje, pavadinta žymaus kraštiečio, knygnešio, žurnalisto, publicisto Juozo Otto Širvydo, kūrybinį kelią pradėjo gimtinėje, vardu), tol yra ir gyvasties. Bet perspektyva ją išlaikyti vis mąžta, nes vaikų kasmet mažėja.
Jūžintų vaikas – žinomas žurnalistas Skirmantas Pabedinskas, čia augęs ir baigęs mokyklą, su meile mena, kaip pokario metais vaikai per pertraukas lėkdavo į kitapus ežero esančią mašinų ir traktorių stotį, kokį įspūdį kėlė į miestelį atvežtas kilnojamasis kinas, pirmojo autobuso sutiktuvės. Nepamirštami vaizdai ir iš durpyno, kuriame per vasaras dirbdavo atvykėliai iš miesto. O kur dar žiemos žirgų lenktynės, ne ką prastesnės nei Sartų…
Turi Jūžintų kraštas ir medicinos titanų: Joną Ališauską, medicinos daktarą, garsų gydytoją akušerį ginekologą, Vilniaus universiteto dėstytoją. O kas nepažįsta širdžių virtuozu vadinamo jūžintiškio profesoriaus kardiologo Vytauto Sirvydžio! Jūžintus prieš kelerius metus išgarsino dainininkas Andrius Rimiškis, laimėjęs televizijos muzikinį projektą „Kelias į žvaigždes“ ir į Jūžintus sutraukęs tūkstančius smalsuolių, norėjusių pamatyti, kaip atrodo vaikino „iš kaimo“ gimtasis kraštas. Šviesių daigų šiame krašte buvo ir bus, nes jame, kaip sako Jūžintuose užaugę ir jam nostalgiją jaučiantys kraštiečiai, yra ypatinga aura.
Projektą iš dalies remia
Šaunuolè mūsų seniūnė ir Jūžintų puoselėjimo planai galėtų sulaukti palaikymo, tik deja, retas kas drįsta į Jūžintus važiuoti 13 km žvyruotu ir retai lyginamu keliu. 1990 m. jau turėjo asfaltuoti šį žvyrkelį kaip svarbų šiam kraštui kelią, deja 30 m. nesurandama tam valios ir lėšos nukreipiamos daug mažesnės svarbos keliukų asfaltavimui.
Ačiū Jūžintų seniūnei ir bendruomenei už gražiai tvarkomą miestelį, kur nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens akis džiugina nuostabaus grožio gėlės. Ačiū jums brangieji ir linkiu sėkmės, sveikatos ir stiprybės.