Piliakalniuose – priešistorinių laikų liekanos
Jūžintai įsikūrę palei Jūžinto ežerą, aukštoje ir kalvotoje vietoje, 20 km į pietus nuo Rokiškio. Vardas – nuo ežero. Istorikai teigia, jog šiose apylinkėse žmonės gyveno seniausiais laikais. Kaip įrodymas tarnauja faktai, kad netoliese esančiuose Dauliūnų ir Petrešiūnų piliakalniuose aptinkama priešistorinių laikų radinių – ąsočių šukių, buities daiktų liekanų. Manoma, kad kalavijuočių puolimo laikais Jūžintuose stovėjo lietuvių gynimosi pilaitė. Vėliau čia atsirado dvaras, o prie jo kūrėsi Jūžintai. Dvaras, valsčius ir bažnyčia minimi 1595 m. Vilkmergės miesto teismo aktuose. Taip pat žinoma, kad 1596-aisiais čia buvo smuklė, užvažiuojamieji namai, gyvenęs druskos pardavėjas. Jūžintus valdė Rajeckai, vėliau Jūžintų ir Tarnavos dvaras perėjo Veizenhofams.
Šiurpu klausytis
Jūžintų šv. arkangelo Mykolo bažnyčia paskutinį kartą restauruota maždaug prieš dešimtmetį. Yra duomenų, kad baroko stiliaus šventovė pradėta statyti 1792-aisiais, baigta 1799-aisiais. Seniūnės Audronės Baltuškaitės nuomone, jos statybos buvo labai brangios ir apie tai galima spręsti iš laiko, kiek ją statė – septynerių metų. Bažnyčią pastatė Mykolas Veizenhofas. Bažnyčios rūsiuose palaidoti fundatoriai Vaizenhofai, išlikusios jų katakombos. „Įdomu tai, kad per Antrąjį pasaulinį karą katakombose buvo įsikūręs vokiečių štabas, bažnyčia per karą labai nukentėjo. Klebonas man pasakojo: restauruojant statybininkai sakę, jog net langai, kad neišgriūtų, buvo suraišioti vielutėmis“, – pasakojo seniūnė. Ji apie bažnyčios praeitį girdėjo ne vieną istoriją. „Šiurpu klausytis, kai liudininkai pasakoja apie tai, kad karo pabaigoje čia įsikūrę rusai draskė katakombas, atidarinėjo karstus ir nuo moterų kūnų plėšė brangenybes. Lavonai dar net nebuvo sudūlėję“, – detales, kurias girdėjo, perpasakojo Audronė. Pirmą kartą po karo bažnyčia buvo kosmetiškai remontuojama 1958-aisiais.
Bažnyčia – gulbė
Gražu tai, kad Jūžintų bažnyčia vadinama gulbe. „Nes savo architektūra ji panaši į gulbę, kuri išskleidusi ir apsigaubusi savo sparnais. Yra nuomonių, kad Vaizenhofas, užsakęs šitą bažnyčią, architekto paprašė statyti panašią į paukštį, nes gulbė yra Vaizenhofų herbe“, – svarstė A. Baltuškaitė. Ji neabejoja, kad bažnyčią projektavo vienas architektas (kas jis – nežinoma), nes šventovė yra vientiso stiliaus kūrinys. „Pavyzdžiui, Prahos katedra, juk matyti, kad tai kelių meistrų darbas, o čia – tikrai vieno autoriaus“, – svarstė Audronė. Nors spėjama, kad architektas galėjo būti italas, tačiau 12 registrų vargonai, papuošti angelų skulptūromis, seniūnės žiniomis, pagaminti jau Lietuvoje.
Jūžintų bažnyčia – sudėtingos kompozicijos (kiek žinoma, Lietuvoje gamintų molio plytų) pastatas. Jame – net penki altoriai. Nežinomo architekto suprojektuota šventovė laikoma vienu vėlyviausių barokinių sakralinių pastatų Lietuvoje. Ją puošia ir garsiausio XIX a. Rokiškio krašto dievdirbio Jono Dagio (jis prieš mirtį gyveno Jūžintuose) darbai.
Labiausia rūpi vienuolynas
Tačiau labiausiai Jūžintų bažnyčia lankytojams rūpi todėl, kad čia išlikęs vienuolynas. Į jį A. Baltuškaitė turistus pradėjo kviesti, kai tapo seniūne, kai medžiagą apie celes pradėjo kelti į internetą, su pasauliu dalytis turima informacija. Iki tol atvažiuodavo pavieniai lankytojai, o, tarkim, pernai būta svečių iš Lenkijos, Vilniaus, Žiežmarių, Kauno, Šiaulių, Utenos, Zarasų ir kitur. „Žmonės stebisi, klausinėja, iki kada vienuolynas veikė. Atsakau, kad 1832 metais po sukilimo buvo uždarytas, bet literatūroje radau žinią, kad jūžintiškiai aktyviai dalyvavo 1863 metų sukilime. Vienuoliai, turėję čia mokyklėlę, įskiepijo jiems laisvės troškimą“, – svarstė Audronė.
„Vienuolynas įdomus ir jauniems, ir vyresniems, ir turistams, ir istorijos tyrinėtojams. Atvažiuoja turistai, apžiūri bažnyčią, bet labiausiai juos, ypač jaunimą, domina vienuolių celės“, – neslėpė Jūžintų seniūnė. Dažnai ji pati ekskursantams pasakoja šventovės istoriją, yra perskaičiusi beveik viską, kas tik įmanoma, išklausiusi ne vieną jūžintiškio prisiminimą. Tiesa, žinių apie vienuolyną nėra daug, o paslaptys? Jos tik labiau vilioja.
Pro celių langus matyti Sriubiškėlių kaimas. Ten bernardinai yra nusipirkę sodybą. Seniūnė jau ne vieneri metai nori padėti vienuoliams sodybą restauruoti, tačiau kol kas seniūnija lėšomis švaistytis negali.
Kaip bebūtų, akivaizdu, kad vienuolių tradicijos į Jūžintus atėjo iš praėjusių amžių. Bažnyčios sparne iš vakarų pusės iki šiol yra bokštas, jame – aštuonios celės, vertikaliai išdėstytos šachmatų tvarka ir sujungtos 75 sraigtiniais laiptais. Tik maži kvadratiniai langeliai išorinėje sienoje išduoda, jog už jų yra vienutės, kuriose kadaise klūpėjo ir atgailavo vienuoliai. Vietos ankštuose kambarėliuose teužtekdavę atsigulti. A. Baltuškaitė pasakojo, kad vienuoliai gyvenę labai asketiškai, vadovavęsi Šv. Augustino regula, dėvėję baltus abitus, todėl buvo vadinami „baltaisiais augustinijonais“.
Šiandien celėse eksponuojami daiktai, knygos, jau nuo senumo trupantys ir pageltę popieriai, pasakojantys Jūžintų istoriją. Tai – tarsi nedidelis muziejus, įkurtas klebono Leono Lindos. Jame saugomi liturginiai reikmenys, metalinių kryžių viršūnės, skulptūrėlės. Tarkim, miniatiūrinis medinis karstas. Autorių pavardės – nežinomos. Ne visuomet aišku, iš kur kokias keliais koks medinukas ar skulptūrėlė į celes yra atkeliavusi.
Gal sėdint nebuvo baisu užmigti?
Kadangi istorinių žinių maža, apie vienuolyną sklando viena kita versija. „Manoma, kad atgailauti į Jūžintus buvo siunčiami prasikaltę vienuoliai“, – sakė A. Baltuškaitė. Tokia prielaida daroma dėl celių dydžio ir asketiško gyvenimo būdo, nes jie turėjo vietos tik žvakei, kryželiui, maldaknygei, plakimosi rykštei ir rožiniui. Celės tokios mažos, kad aukštesnis žmogus jose neišsitiestų. „Vadinasi, čia atgailavo tik maži žmonės arba didesni miegojo pusiau sėdomis, kad siela kūno nepaliktų. O gal sėdint jiems nebuvo taip baisu tokioje asketiškoje vietoje užmigti“, – šypsojosi A. Baltuškaitė. Į celes jie kartais nuneša senus kapuose numestus kryžius, o atvažiavusiems beveik visuomet pusiau juokais pasiūlo išbandyti bent dienelę kitą celių ekstremalias sąlygas, pamąstyti apie gyvenimą. „Tiesa, kol kas net dabartiniai vienuoliai tokiam išbandymui nepasiryžo, miegojo pas vietinius“, – juokėsi pašnekovė. Ji sakė, jog, be istorinių žinių, turistus labiausiai domina praėjusių amžių vienuolių kasdienybė, gyvenimo detalės, paprasčiausia buitis, žmogiškiausi dalykai. Manoma, kad Jūžintuose vienuoliai nuolat negyveno – nebūtų ištvėrę, tokių atšiaurių sąlygų nebuvo nė viename šalies vienuolyne. „Jie čia tik atgailavo“, – svarstė seniūnė. Ji svajoja gauti lėšų ir celes labiau sutvarkyti, viršuje įrengti apžvalgos aikštelę, padaryti turėklus, sukabinti senas nuotraukas, įrengti apšvietimą ir į Jūžintus pritraukti dar daugiau istorijos mėgėjų.
Istorinis kontekstas. Detalės.
Knygoje „Mūsų Lietuva“ Bronius Kviklys rašo, kad pirmoji šventovė Jūžintuose pastatyta 1472 m. 1695-aisiais Gediminas Rajeckas čia pastatė naują medinę bažnyčią, o prie jos, spėjama, atskirame pastate, tais pačiais metais buvo įkurtas Šv. Augustino atgailos kanauninkų vienuolynas. Po šimtmečio M. Veizenhofo dėka buvo pradėta statyti dabartinė bažnyčia.
Apie vienuolių veiklą nuo pat pradžių žinota mažai: Šv. Augustino regula draudė broliams palikti raštiškus liudijimus apie savo darbus. Viktoras Gidžiūnas knygoje „Vienuolijos Lietuvoje XIII–XX amžiuje“ rašo, kad Jūžintuose vienuoliai gyveno nuo 1695 m.
Šaltiniai taip pat liudija, kad pirmąją fundaciją vienuoliams suteikė Rajeckai (greičiausiai Jūžintų ir Kamajų savininkas Adomas kartu su savo tėvu Mykolu) 1695 m.: užrašė broliams Nabagiškio palivarką, o Minsko vaivada G. Rajeckas skyrė jiems 450 rublių.
Vėliau M. Veizenhofas, susituokęs su Terese Rajeckaite, tapo Jūžintų savininku ir pastatė naują vienuolyno pastatą. M. Veizenhofas laikomas vienuolyno fundatoriumi.
Be minėto palivarko, vienuolynui priklausė ir Dvirėžių sodžius, kuriame 1820 m. gyveno du činčininkai, turintys pusantro valako žemės, mokantys 22 auksinius mokesčių ir duodantys duoklę: 10 svarų apynių, 10 kiaušinių bei vištą (per kokį laiką – nenurodyta) ir tris dienas per savaitę einantys baudžiavą.
1820 m. vienuolynas turėjo 171,5 rublio pajamų ir 175 rublius išlaidų. Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad vienuoliai buvo įkūrę mokyklėlę.
Yra žinių, jog 1812 m. Napoleono žygio į Rusiją metu Jūžintų vienuolynas patyrė nuostolių: buvo rekvizuotos jo maisto atsargos ir 667 rubliai. 1832 m. caro valdžia vienuolyną uždarė. Tuo metu mediniame jo pastate gyveno du vienuoliai (manoma, kad tai kunigai Kifilevičius ir Mikalauskas), o jo valdose buvo 12 valstiečių.
Vieni šaltiniai nurodo, kad uždarius vienuolyną jo gyventojai buvo perkelti į Laterano regulinių kanauninkų vienuolyną Vilniuje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, kiti – į Vilniaus Šv. Baltramiejaus bažnyčią Užupyje.
Projektą iš dalies remia
