Justinas Krisiūnas: „Šiame filme labai daug manęs paties”

– „Dangus neturi išrinktųjų”, „Emigrantai”, „Dėdė, Rokas ir Nida”… Kelintas dabar bus tavo filmas? Nori nenori, vis tiek skaičiuoji…
– Kaip ir savo metų, darbų stengiuosi neskaičiuoti. Tiesiog džiaugiuosi kiekviena gyvenimo suteikta galimybe kurti. Gaila, tokių progų nėra daug. Taigi, kai jau pasitaiko, stengiuosi atiduoti visas jėgas. Lietuvoje kurti filmą – didelė prabanga ir milžiniška atsakomybė. Prieš komandą, prieš žiūrovą, prieš patį save. Dirbti „dėl skaičiaus” nėra prasmės. Geriau sukurti vieną ilgam žmonių širdyse išliekantį filmą nei begalę neturinčių jokios išliekamosios vertės. Kiekvieną kuriu tikėdamas: kada nors pavyks sukurti tokį, kurį žiūrovas norės žiūrėti keletą kartų.

– Naujasis tavo darbas atsirado iš debiutinio filmo apie meilę „Dangus neturi išrinktųjų”. Žinau, kad keitėsi siužetas. Ar tai bus meilės istorija? Apie ką iš esmės naujasis kūrinys „Širdys”?
– Siužetas perkurtas kardinaliai. Personažų linijos visiškai pakitusios. Tai bus naujas filmas. Likę tik tai, kad veiksmas vyksta vaikų širdininkų sanatorijoje, kur dviejų paauglių meilei kur kas sudėtingiau nei sveikų paauglių gyvenime. Filme yra keletas temų, tačiau svarbiausia – niekad neišsižadėti to, dėl ko verta gyventi.
Siužetas toks. 1995-aisiais vykstančiose jaunųjų atletų varžybose bėgdamas sprintą Saulius patiria traumą. Atvykęs į sanatoriją, jaunuolis susiduria su indvidualybę puoselėjančio auklėtojo (Rolando Kazlo) bei griežtą ugdymą propaguojančio mokytojo Snapo (Algirdo Gradausko) darbo metodais. Šios dvi konfliktuojančios sistemos neišvengiamai veikia jaunų žmonių gyvenimus. Riba tarp dviejų pasaulių čia neegzistuoja. Senbuviai prie to įpratę. Tačiau ką tik atvykusiam naujokui Sauliui gyventi mirties akivaizdoje nėra lengva. Maža to, jis pamilsta merginą, kuri skaičiuoja paskutines savo vasaras. Pirmą kartą tokius stiprius ir taurius jausmus išgyvenantis Saulius iš paskutiniųjų priešinasi šiai gyvenimo išdavystei. Savo užsidegimu jis įkvepia ne tik mylimąją, bet ir draugais po truputį tampančius priešus. „Net jeigu gyveni paskutinę dieną, tuomet patirk per ją viską…”.

– Kai kalbėjomės prieš keletą mėnesių, neatskleidei pagrindinių aktorių pavardžių. Dabar tikriausiai jau nebeslėpsi, kas ką vaidina? Kodėl pasirinkai būtent šiuos aktorius?
– Retai kas kine drįsta dirbti su mažai patyrusiais aktoriais. O mane jie kaip tik žavi. Nes dar neturi štampo, viskas prieš akis. Pagrindinius vaidmenis atlieka Lietuvos muzikos ir teatro akademijos būsimi trečio kurso studentai aktoriai (vadovai Algirdas Latėnas ir Vidas Bareikis). Jų pavardės dar visiškai nežinomos. Bet tikiu, kad po filmo turės daug gerbėjų. Retai kada susiburia toks talentingas kursas. Man labai pasisekė. Kai A. Latėnas perskaitė scenarijų, su nerimu ėjau susitikti. Reikėjo jo leidimo, kad kursas galėtų pas mane filmuotis. Bet po pirmų žodžių nusiraminau. Jis pasakė: „Labai tauri ir graži medžiaga, tokių labai trūksta šiuolaikiniame kine, jaunimui tai bus milžiniška patirtis, ačiū!” Paskui keletą mėnesių vyko repeticijos ir susipažinimai.
Jaunimui buvo kur pasitempti, nes kartu dirbti sutiko ir tokie kino bei teatro grandai kaip Rolandas Kazlas, Indrė Patkauskaitė, Liubomiras Laucevičius, Algirdas Gradauskas ir kiti. Norėjau, kad būtų ne pavardės, o personažai. Todėl rinkausi aktorius, kurie nėra nuvalkioti šiandienos kine. O vienas didžiausių netikėtumų ir atradimų – pats jauniausias personažas. Juozuką įamžino vietinis Salų miestelio berniukas Justas Tervydis. Iš begalės kandidatų pasirinkau jį. Ir neapsirikau. Jis tapo pažiba. Nepriekaištingai suvaidindavo visas scenas – ir humoristines, ir gniaužiančias kvapą dramines. Po kiekvienos visa komanda plodavo jaunam talentui. Jis Dievo dovana mūsų darbui. Ir apskritai prie filmo prisidėjo labai daug žmonių – beveik visi Salų miestelio gyventojai. Pamatysime ir nemažai rokiškėnų.

– Pamatyti Rolandą Kazlą kine – retenybė. Kaip, kuo, kodėl tau pavyko jį prikalbinti? Gal turi iš ko mokėti didžiulį honorarą pirmo ryškumo žvaigždei?
– Paskutinį kartą Rolandas filmavosi trumpo metro filme „Balkonas” (rež. Giedrė Beinoriūtė). Po to kantriai laukė savo vaidmens, atmetė begalę scenarijų ir režisierių bei prodiuserių pasiūlymų. Tikrai ne todėl, kad „pasikėlęs” ar šiaip išsidirbinėja. Tai taurios ir jautrios sielos žmogus. Jam svarbu, ką vaidina ir kokią žinutę neša žiūrovui. Beveik metus bendravom, kol pasiryžo kartu dirbti. Dabar suprantu, kodėl tiek ilgai svarstė. Likę labai mažai aktorių, kurie į savo vaidmenį įdeda tiek širdies. Besiruošdami filmui, analizuodami scenarijų, kartu praleidom nebesuskaičiuojamą kiekį valandų. Atrodo, vos susitinkam, o jau penkios valandos prabėgusios. Per tą laiką braukdavom ašaras ir iš juoko, ir iš liūdesio. Filmuoti Rolandą – vienas malonumas. Jis pateikia kelis puikius aktorinius pasiūlymus. Tau telieka išsirinkti teisingiausią. Buvo net sykį „papykęs”. Sako: „Visiems duodi tiek daug pastabų, o man vos kelias. Gal aš blogai ką darau?” Tai, ko gero, nuoširdžiausias aktorius, kurį teko sutikti. Ir šiandien susitikę išgėrėm kavos, pasidalinom šilta energija ir išsiskyrėm „iki greito”.
Rolandas ne tik sukūrė auklėtojo Andriaus vaidmenį, bet ir padėjo koreguoti scenarijų, taisyti dialogus. Retai kada tarp aktoriaus ir režisieriaus įvyksta tokia stipri chemija, ir jie eina viena kryptimi. Būtent taip mums buvo. Manau, nuėjom didelį ir gražų kelią. Tikim, patiks ir žiūrovui. Rolandas atvirai dalinosi savo patirtimi, lygiai taip pat kaip aš bijojo filmavimo, tačiau visad padrąsindavo, kai būdavo sunku.

– Pakalbėkim apie žemiškesnius dalykus. Už kokius pinigus statai filmą? Kaip manai, kuo atsiperka tai, ką išleidi? Ką jauti, kai filmuoji, – pilnatvę, laimę, jauti tai, kad esi būtent ten, kur ir turi būti?
– Visi iki šiol mano kurti filmai buvo finansiškai nuostolingi. Lietuvoje labai maža kino rinka. Čia labiau dirbama dėl ambicijos, norima save realizuoti, o ne dėl kažkokio piniginio atlygio. Tiesiog, kada turi galimybę kurti filmą, matai aktorių, komandos, visų žmonių geras emocijas, tave užlieja protu nesuvokiama energija, kad gyveni teisingai, kad darai kažką prasmingo. Tada, žinoma, bent laikinai jautiesi laimingas. Komanda šiam filmui paaukojo visas savo jėgas. Neskaičiavo nei valandų, nei to, kad negaus atlygio. Jaučiau jų meilę šiam projektui. Tokio darbo gali pavydėti visi Lietuvos kino režisieriai. Tai buvo svajonių komanda. O šis filmas, kaip ir ankstesni, kuriamas iš privačių lėšų. Esu labai dėkingas visiems, kas supranta ir prisideda kuo tik gali, kad tik pavyktų sukurti šią beprotybę.

– Šiek tiek papasakok, kur, kaip, kiek laiko filmavot? Kada numatoma premjera?
– Šešias savaites Salų dvaras buvo vėl prisikėlęs naujam gyvenimui. Būtent jame „veikė” dailininkų įkurta širdies ligų sanatorija. Visą laiką Salose gyveno apie 70 žmonių. Ir dvare, ir pas geranoriškus miestelio gyventojus. Filmas praktiškai nufilmuotas. Dar kai ką reiktų patobulint. Žinoma, jei gausim lėšų. Premjera numatoma kitų metų rudenį. Iki tol turim planų aplankyti keletą užsienio kino festivalių.

– Tu jau nemažai laiko kine. Gal žinai receptą, ko reikia, kad žiūrovams patiktų ir tiktų?
– Mano receptas – atvirumas ir nuoširdumas. Šiame filme labai daug yra manęs. Nemažai epizodų – mano gyvenimo veidrodis. Tikiu, kad savo veidrodžius pamatys ir žiūrovai.

– Patirties įgyjame darydami klaidas. Ar jau kažko išmokai, kažko nebedarytum, nebefilmuotum taip kaip anksčiau, kai buvai kine debiutantas? Menininkai ambicingi, o kartu jautresni, imlesni, labiau pažeidžiami… Ką gauni, pasiimi iš žmonių, su kuriais dirbi?
– Šiame filme dirbo labai daug profesionalų, kuriuos man teko vytis. Išmokau ir įgijau labai daug. Už tai jiems amžinai būsiu dėkingas. Svarbiausia pamoka – „nespirgėti”, viską ramiai apsvarstyti, įvertinti, na ir, žinoma, kuo kruopščiau pasiruošti. Gerai atlikti namų darbai yra pusė darbo. Po filmavimų niekas nenorėjo skirstytis, visi tapom kaip šeima, labai artimi. Juk 6 savaites po 12 valandų per dieną kartu ėjom vieno tikslo link.

– Kai rašai scenarijų, ieškai aktorių, pinigų, filmuoji, ar lieka minčių apie kažką kita? Ar tiesiog „įkrenti” į tą darbą ir nieko daugiau nematai?
– Be abejo, tu esi šimtu procentų paniręs į savo projektą. Kinas nedėkingas tuo, kad nufilmavai ir nebepataisysi, išeis į ekraną. Todėl visiškai atsiduodi. Kad padarytum kiek įmanoma mažiau klaidų. O kuo didesnis filmas, tuo didesnės klaidos. Ir jas turi išgyventi. Tai – vienas iš režisieriaus psichologinių skaudulių.
Jei atvirai, tai likus mėnesiui iki filmavimo su manim važiuoti automobiliu būdavo labai pavojinga.

– Svajoji apie „Sidabrinę gervę”? O gal ne tai svarbiausia?
– Pas mus skraidė tikros gervės. Statulėlės bei diplomai manęs seniai jau nebedomina. Bet menininkui įvertinimai turbūt pamalonina širdį. To dar nesu patyręs, tad nežinau kaip ten kas. Man bus pats didžiausias įvertinimas, jei kada valgant kavinėje už nugaros gražiai atsilieps apie mano filmą.

– Tai, Justai, kinas visgi ar kada nors dar bus ir teatras?
– Pokyčiai Rokiškio kultūros centre man patinka. Kalbame su direktore apie tokias galimybes. Aš jų neatmetu. Labai norim su Rokiškio jaunimo teatru sugrįžti į sceną. Turiu parašęs pjesę naujam spektakliui. Yra vilties, kad šį sezoną sugrįšime.

– Buvo kada noras viską (tiksliau, kiną) mest ir išeit nežinoma kryptimi?
– Kasdien apie tai pagalvoju, tačiau aistra savo pašaukimui, matyt, didesnė už šitas nešvankias mintis…

Projektą iš dalies remia

1 iš 13