blank
Jonas Buziliauskas: „Galbūt gyvenimo prasmė suvokti, kad esi laisvas viduje, kad į darbą nereikia eiti kaip į katorgą, kad tavo darbas yra kartu ir hobis, ir poilsis...“ Asmeninio archyvo nuotr.

Išgyveno svaiginančius pakilimus ir skaudžius nuopuolius. Suvaidino visus Lietuvos „neformalus“, istorijon įėjusius ir dėl nenusakomo elgesio… Režisierius ir aktorius Jonas Buziliauskas šiandien „būtų absoliučiai laimingas“, jei galėtų atleisti ir tiems, kam iki šiol negali atleisti. Bet sako išmokęs nesigraužti dėl to, kas buvo, suprato, kad tikrų žmonių – nedaug… Prieš keletą metų iš Rokiškio „emigravęs“ į Anykščius, šiandien Anykščių teatrą iškėlė į aukštumas, grįžo į „Ambroziją“ ir net „Vaidiname žemdirbiams“ žiuri. Tie, kas juo tikėjo, nebejojo kada nors sulauksiantys tokių  atsakymų…  

– Ar išvažiavęs iš Rokiškio lengvai tapai anykštėnu? O gal ne? Gal vis domiesi Rokiškio intrigomis, „kultūrnamio“ reikalais?

– Žmogus esi ten, kur esi reikalingas, kur tau sudaromos sąlygos veiklai (sąmoningai nevartoju žodžio „kūryba“, manau, kad tai per skambus žodis mano darbams), kur turi bendraminčių ir tave palaikančių, pritariančių bei padedančių. Anykščiai šiandien ir yra tokia vieta. Nesigailiu, kad gyvenu Anykščiuose. Jie kultūrine prasme daug pranašesni už Rokiškį. Ten yra daug kultūros įstaigų, turizmo objektų, vyksta daug kokybiškų mažesnių ar didesnių renginių. Tiesa, mano darbai paskęsta renginių gausoje, kitaip tariant, sudėtingiau būti pastebėtam. Bet tai netgi gerai, tokia aplinka stimuliuoja ir verčia dirbti kokybiškai. Apie gyvenimą Rokiškyje, žinoma, paskaitau. Tai, ką randu internete. Nenoriu komentuoti tų įvykių. Tai – ne mano kompetencija. Esu supratęs labai paprastą tiesą – niekada nieko gyvenime neteisti. Galbūt tegaliu pasakyti, kad, mano supratimu, ten trūksta sveiko proto.

– Esi pripažintas geriausiu liaudies teatro vadovu Lietuvoje. Ar tokį titulą kada nors esi turėjęs?

– Šiais metais Anykščių kultūros centro teatras ir aš, kaip to teatro vadovas, esame paskelbti geriausiu sezono mėgėjų teatro kolektyvu Lietuvoje. Kovo 17-ąją Anykščiuose mums bus įteikta „Aukso paukštė“. Tokį pat apdovanojimą prieš dešimt metų esu gavęs ir su Rokiškio liaudies teatru.

– Gal gali pavardyti, už ką pelnei tos garbės ir įvertinimo ir ką tai Tau reiškia?

– Aš niekada nesureikšminu jokių apdovanojimų, nes jų būna kiekvienais metais.  Bet, žinoma, malonu. Tuo labiau kad apdovanojamas visas kolektyvas, o ne aš vienas. Matau, kaip mano aktoriai džiaugiasi. Juk prieš trejus metus viską pradėjome nuo pradžių. Anykščiuose jau kelerius metus nebuvo teatro, dauguma žmonių atėjo visai nevaidinę, o veteranai buvo įpratę prie buitinio psichologinio teatro. Jau pirmasis spektaklis „Daukantas“ pagal Justiną Marcinkevičių tapo festivalio „Atspindžiai“ laureatu, buvome nominuoti penkioms „Tegyvuoja teatras“ nominacijoms, pats buvau apdovanotas statulėle kaip geriausias sezono aktorius. Aktoriai patikėjo, kad mes einame teisingu keliu, mus pradėjo kviesti į festivalius Lietuvoje ir užsienyje. Visada gera matyti, kai aktoriai jaučia malonumą būdami scenoje. Ne tik vaidindami, bet ir repetuodami. Gera matyti, kaip jie stengiasi, kaip jie išgyvena ir kaip džiaugiasi, kai pavyksta. Galbūt šis apdovanojimas padės dar labiau sutvirtinti kolektyvo pozicijas Anykščių rajone. Nors negalėčiau pasakyti, kad tos pozicijos buvo silpnos. Mums niekada netrūko nei Kultūros centro vadovybės, nei Anykščių rajono vadovų palaikymo.

– Kiek daugiau papasakok apie pastarųjų metų savo pastatytus spektaklius – kodėl ėmeisi vienos ar kitos pjesės?

– Per pastaruosius daugiau nei trejus metus su Anykščių kultūros centro  teatru pastačiau aštuonis spektaklius. Kovo 11-ąją planuojama devintojo premjera – Antano Vienuolio dramos „Prieblandoje“.

Kiekvienos pjesės pasirinkimo motyvas – vis kitoks. Po „Daukanto“ norėjau, kad aktoriai išbandytų jėgas kituose žanruose. Todėl iš karto pradėjome statyti komediją. Pasirinkau Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Lietuvaites“. Vėliau ėmėmės poezijos – pastačiau „Lapkritį veidrodyje“ pagal Donaldo Kajoko poeziją. Paskui atsirado norinčių vaidinti jaunų merginų, be to, bendradarbiavimą su manimi nusprendė tęsti Kunigo švietėjo Jono Katelės paramos ir labdaros fondo valdytojas Leonardas Šablinskas. Tais metais kaip tik buvo poeto Antano Strazdo pirmosios poezijos knygos leidybos sukaktis. Todėl nusprendžiau dar kartą statyti Sigito Gedos poemą „Strazdas“. (Ją buvau pastatęs su Rokiškio liaudies teatru.) Tada nusprendžiau: būtų neblogai dalyvauti oficialiame Baltijos šalių festivalyje „Baltijos rampa“ Estijoje, Saremos salose. Reikėjo statyti estų arba latvių dramaturgiją. Taip atsirado Maros Zalitės „Margarita“. Dar vėliau man prireikė kamerinio spektaklio, su kuriuo būtų lengva gastroliuoti – pastačiau Slavomiro Mrožeko „Emigrantus“. Su Kosto Ostrausko „Čičinsku“ norėjosi išsisakyti, na o Just. Marcinkevičiaus „Mindaugą“ padėjo pastatyti ir Lietuvos kultūros tarybos finansavimas.

– Tegu pats ir nevadini kūryba (J. Buziliauskas visuomet buvo savikritiškas), bet… kitiems juk galima. Apie kurį savo kūrinį galėtum pasakyti – „tikrai pavyko“?

– Negaliu išskirti. Visi jie turi trūkumų. Ypač kai pažvelgi praėjus laikui. Dabar atrodo, kad daug ką daryčiau kitaip. Gal taip ir turi būti – kiekvienas spektaklis privalo atitikti laiko dvasią, laikmečio aštrumą. Laikui bėgant tas aštrumas dingsta, todėl statai kitą, naujai aštrų. Čia labai pavojinga nuslysti į konjunktūrą ir pradėti pataikauti valdžiai, žiūrovams ar laikotarpio aktualijoms. To išvengti, manau, padeda kažkelintas pojūtis.

O labiausiai įvertinti? Matyt, būtų keli. Su Rokiškio liaudies teatru pastatyta Juozo Marcinkevičiaus „Erelnyčia“, kurią rodėme NEATA festivalyje Farerų salose ir net pasauliniame AITA-IATA festivalyje Pietų Korėjoje. Su Telšių Žemaitės dramos teatru – Boriso Dauguviečio „Žaldokynė“. Ji sukėlė prieštaringų nuomonių, bet labai teigiamai buvo įvertinta Lietuvoje ir Vokietijoje. Be dėmesio neliko ir su Priekulės Ernsto Vichetro teatru pastatyta „Barbora Radvilaitė“, kurią rodėme NEATA festivalyje Suomijoje ir Airijoje.

– Liaudies teatras – ką Tau iš esmės reiškia šitie žodžiai? Kas po jais slypi? 

– Sakydama „liaudies teatras“ turbūt nori pasakyti „mėgėjų teatras“. Nes nė vienas, kuriame dirbau ar dirbu, nevadinamas liaudies teatru. Išskyrus, žinoma, Rokiškio. Pirmiausia man tai patinka ir žiūrėti, ir statyti gerą teatrą. Nesvarbu, jis profesionalų ar mėgėjų. Tačiau reikia pripažinti – kai kurių mėgėjų pastatymai tikrai labai „mėgėjiški“. Bet esu matęs labai daug puikių mėgėjų pastatymų ir šalia ne vieną tikrai prastą profesionalų spektaklį.

Pats visą gyvenimą kol kas statau mėgėjų teatruose ir tuo džiaugiuosi. O tie mėgėjų teatrai, kurie pradeda įsivaizduoti esantys profesionalai, atvirai pasakius, tiesiog juokingi. Tai visiškai skirtingos struktūros. Mėgėjų teatras – bendraminčių klubas, kuriuos jungia hobis – teatras. Čia žmonės susirenka gerai praleisti laisvalaikio. Nesakau, kad nereikia siekti aukšto meninio lygio ir kokybės. Tai tiesiog būtina, bet  visai kitais metodais negu profesionaliame teatre, kur yra etatai, finansai ir įsipareigojimai.

Mane visada žavi, kai mėgėjų teatrai stato savo krašto autorių spektaklius, suranda ir išaukština kiek primirštas asmenybes. Ir pats tai kartais darau. Tai tarsi dar labiau įprasmina mėgėjų teatro veiklą. Yra ir vadinamasis „komercinis teatras“. Bet tai jau „biznis“, apie meninį lygį nebekalbama.

– Berods, tebegyvena tavo monospektaklis „Velnioniškai vienas…“ pagal Pauliaus Širvio eiles. Kodėl nenori jo „paleisti“, juk žadėjai?

– Taip, spektaklis „Velnioniškai vienas“ vis dar vaidinamas dėl labai paprastos priežasties – jo nori žiūrovai. Jis daug kartų transformavosi, keitėsi aktoriai, ne kartą vaidinau jį ir vienas. Šiuo metu – su žmona Evgenia. Dabar, tiesa, tik pagal užsakymus. Tarkim, pernai per Jonines buvau pakviestas vaidinti ant Rambyno kalno pirmą valandą nakties, po manojo Širvio dainavo Arina. Pernai jį vaidinau privačiuose vakarėliuose, įvairiuose jubiliejuose Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos restoranuose, rudenį – NEATA festivalyje Farerų salose. Rokiškio žiūrovai neseniai turėjo galimybę vėl pamatyti „Velnioniškai vieną“ kavinėje „Pupelė“. Net keletą vakarų po du kartus. Tai pats ilgaamžiškiausias mano spektaklis. Matyt, kai ką tokio turi. Kai ką, kas amžina ir visad aktualu.

– Tau  rūpi lietuviškos pjesės, rūpi Mažvydas, Donelaitis, Daukantas. Kodėl? Juk žiūrovams labiau „lenda“ kokie nors pikantiški reikaliukai, į teatrą dažnas eina pasijuokti, pailsėti? Tau toks žiūrovas, ko gero, netinka?  

– Daug kartų esu sakęs, kad teatras turi ne atsakyti į klausimus, o juos užduoti. Juo labiau neturi būti pramoga ar pasilinksminimas. Nesu prieš komedijas. Bet labai svarbu, iš ko juokiesi. Linksmybėms ir poilsiui yra popkultūra. Nesu prie ją nusiteikęs. Yra elementarūs rinkos dėsniai, ir žiūrovas renkasi, ką jis nori patirti. Teatras turi sukelti kokius nors jausmus, prisiminimus, suvirpinti širdį, priversti pagalvoti, ar viskas, kas vyksta su juo, yra gerai. Pats visą laiką stačiau rimtas pjeses. Dauguma – lietuviška dramaturgija. Kartais juokauju, kad esu suvaidinęs beveik visus Lietuvos „neformalus“, kurie pateko istorijon ne tik dėl savo veiklos, bet ir nenusakomo elgesio. Pavyzdžiui, Andrius Višteliauskas pusę savo gyvenimo praleido blaškydamasis po įvairias šalis, o kitą pusę – Argentinos beprotnamyje. Antanas Strazdas absoliučiai nesilaikė visuomenės normų. Paulius Širvys buvo nelaimingiausias žmogus, dėl ko pradėjo gerti. Martynas Mažvydas, liuteronas, dėl įsitikinimų buvo išvarytas iš Lietuvos. Simonas Daukantas, siekdamas savo tikslų, pėsčias ėjo iš Skuodo į Vilnių, bet vėliau taip ir nesurado laimės nei Lietuvoje, nei Rusijoje. Žygimantas Augustas dėl meilės Barborai stojo prieš visos karalystės tvarką… Toks gyvenimas nesutrukdė jiems tapti iškiliausiomis asmenybėmis ir palikti ryškų pėdsaką istorijoje. Ne tas tikras patriotas, kuris vaikšto su tautine juostele ir kiršina visus, o tas, kuris daro tėvynei naudingus darbus. Nesigirdamas ir nesididžiuodamas tuo, o priimdamas kaip neišvengiamybę savo pašaukimą. Teatras turi kalbėti apie amžinus dalykus, apie vertybes, kurios svarbios visoms tautoms.

– Kokiuose užsienio festivaliuose dalyvavai pastaraisiais metais, kaip sekėsi? 

– Per pastaruosius trejus metus Anykščių kultūros centro teatras pabuvojo festivaliuose dešimtyje Europos šalių. Bene daugiausia keliavo M. Zalitės „Margarita“ (Rumunija, Baltarusija, Estija, Latvija). Sigito Gedos „Strazdą“ rodėme Ukrainoje, Bulgarijoje ir Lenkijoje, Just. Marcinkevičiaus „Daukantas“ buvo Vengrijoje ir Lenkijoje, K. Ostrausko „Čičinskas“ keliavo į Slovakiją, Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“ (ištrauka) ir „Velnioniškai vienas“ – į Farerų salas. Visi festivaliai – įdomūs, prasmingi, visuose jauti atsakomybę už tą darbą, kurį ryžaisi parodyti. Visuose patiri kai ką naujo, kai ko išmoksti, susirandi naujų draugų. Galbūt atsakingiausi tie festivaliai, kuriuose oficialiai atstovavome Lietuvai: Estijoje, Saremos salose vykusi „Baltijos rampa“, ir Farerų salose, Šiaurės Europos aljanso NEATA festivalis.

Anykščiuose jau treti metai organizuoju tarptautinį teatrų festivalį „ARTimi“. Šiemet atvyks teatrai iš Italijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Lietuvos. Maloniai kviečiu Rokiškio teatro gurmanus į Anykščius gegužės 11–14 d.

– Grįžai į „Ambroziją“, į „Vaidiname žemdirbiams“ žiuri. Kas toliau? Gal grįši ir į Rokiškį?

– Taip, jau kuris laikas dalyvauju „Ambrozijos“ koncertuose. Kai išėjo Kęstutis Matelis, mane pakvietė grįžti. Taip pat ir į festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ komisiją. Nežinau, kodėl organizatoriai mane prisiminė. Kol yra jėgų, sveikatos ir energijos, kol esu reikalingas, reikia tai išnaudoti. Gali būti, ateis laikas, kai niekas niekur nebekvies. Aišku, prisiimant daug darbų, pradeda trūkti laiko, bet reikia protingai planuoti. O į Rokiškį grįžti neplanuoju. Čia teatras turi puikų režisierių Eligijų Daugnorą.

– Ką planuoji statyti toliau, kokį spektaklį?

– Šiuo metu statau keletą: Anykščių kultūros centre A. Vienuolio dramą „Prieblandoje“, Telšių Žemaitės dramos teatre – Keturakio „Ameriką pirtyje“, Rygoje su latvių kolektyvu – poezijos spektaklį pagal Donaldo Kajoko poeziją. Vyksta spektaklio „Medkopis“ repeticijos. Scenarijų jam parašė Audronė Telšinskienė, finansuoja Kunigo švietėjo J. Katelės paramos ir labdaros fondas. Turiu labai viliojantį kvietimą statyti spektaklį Ukrainoje, Nikolajevo miesto profesionaliajame teatre. Kol kas vyksta derybos.

– Vasario 26 d. Tau sueis 55-eri. Patyrei, išgyvenai daug – ir svaiginančių pakilimų, ir skaudžių nuopuolių. Ar jau gali svarstyti apie tai, kokia yra gyvenimo prasmė?

– Taip, per tuos 55 metus teko daug patirti. Žinai, galbūt tai nuskambės keistai, dėl nieko nesigailiu. Supratau keletą dalykų: nesigraužti dėl to, kas buvo, nes vis tiek nebepakeisi, daug paprasčiau pasimokyti iš klaidų ir padaryti išvadas. O svarbiausia, nieko nekaltinti, išskyrus save. Sunkumai užgrūdina, o tai, kad jų patiri, yra netgi gerai: padeda susivokti, kas tu esi, labai padeda pažinti žmones ir suprasti, kad tų, tikrų, žmonių – labai nedaug. Nesvarbu, kad atrodė kitaip. Sėkmė žmogų užliūliuoja, prarandi budrumą, o sunkumai parodo tikrą situaciją. Nors visi tikėjimai bei moralės sako, kad reikia atleisti, bet kai kuriems negaliu atleisti iki šiol. Nors labai noriu. Kai tai pavyks, jausiuosi absoliučiai laimingas.

Nežinau, kas yra gyvenimo prasmė. Galbūt suvokti, kad esi laisvas viduje, kad į darbą nereikia eiti kaip į katorgą, kad tavo darbas yra kartu ir hobis, ir poilsis. Kad tavo artimi žmonės jaučiasi gerai, kad gali jiems padėti, kai jiems sunku, kad tavo suaugę vaikai jau siekia savų tikslų, o dar maži vaikai ir anūkai svajoja, ir gali padėti jų svajonėms išsipildyti. Kad turi mylimą ir mylinčią žmoną. Kad turi sveikatos, jėgų ir energijos, pamiršti, kiek tau metų ir tik pažvelgęs į veidrodį sugrįžti į realybę. Ir tai nuostabu, kai didžiausia tavo gyvenimo problema tampa veidrodis, į kurį nesinori pažiūrėti.

Projektą iš dalies remia

blank

 

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: