Nida Lungienė: „Aukštaitišku kostiumu pasipuošusi moteris jaučiasi it gulbė.“ Redakcijos archyvo nuotr.
Prie Dirdų

Šie metai paskelbti Tautinio kostiumo metais. Naujoji šalies valdžia buvo užsimojusi po tautinį kostiumą pasiūdinti ir padovanoti kiekvienam septynmečiui. Tačiau ši idėja blėsta, nes tautinis kostiumas, jeigu jis autentiškas, kainuoja didelius pinigus. Kokie tautinio kostiumo audiniai, raštai, spalvos ir puošybos elementai būdingi mūsų kraštui? Originalų mūsų regiono tautinį kostiumą „piešia“ tautinio kostiumo žinovė, folkloro ansamblio „Gastauta“ vadovė Nida Lungienė.

Aukštaičių moterys – kaip gulbės

„Aukštaitės  – pačios balčiausios, nes moters tautinio kostiumo išskirtinumas – balta spalva. Mes vienintelės tokios baltos: balti marškiniai, prijuostės, galvos apdangalai ir kojinės. Mūsų krašto tautinis moters kostiumas seniausio gamybos būdo, pats archajiškiausias : austinė vilna sijonams ir balintas  linas marškiniams, galvos apdangalui ir prijuostei. Dar vienas reikšmingas akcentas – raudonų siūlų įaudimai. Kitų regionų tautiniame kostiume įaudimų nėra, jie puošiami siuviniais“, – išskirtinumą pabrėžiančias detales vardijo N. Lungienė.

Lino nuometas – ypatinga kostiumo dalis: ne siauresnė nei pusės metro pločio ir bent 1,5 ilgio juosta, rišama apie galvą. Pasak tautinio kostiumo žinovės, tai sudėtingas procesas ir kruopštumu, ir simboline prasme. Nuometą matuodavo jaunamartei ir šiuo apdangalu ji turėdavo visada gobti galvą. Yra ir nuometėlis, paprastesnis variantas: siauresnė ir trumpesnė lino juosta, nugaroje suimama kaip kasa, priekyje – nerta kepurėlė iš po nuometėlio ar supinta kaselė. Merginos nešiodavo galionus – karūnas iš juostos, siuvinėtos aukso, sidabro siūlais, tas juostas pirkdavo turguje. Jeigu nėra galvos apdangalo – kostiumas neišbaigtas.

Aukštaitiško nuometo nėra net ko lyginti su suvalkietiška skaryte, žemaičių galvos puošiamos didelėmis skaromis, daug raudonos spalvos, mažosios Lietuvos – skaromis, surištomis panašiai į rytiečių kraštų turbanus.

Gintaras netinka

Jeigu rišamas nuometas, papuošalų nebereikia, bet jei nuometėlis, – ant kaklo segami koralų ar sidabro karoliai, bet jokiu būdu ne archeologinio stiliaus segės. N. Lungienė sako, gintaro karoliais prie aukštaitiško kostiumo negalima puoštis, nes gintaras – ne mūsų, o žemaičių tautinio kostiumo dalis.

„Mūsų krašto sijonai – austiniai iš vilnos, ilgi, žalios, raudonos spalvų, „kletkuoti“, su raudonų siūlų įaudimais. Audiniai dažyti natūraliais dažais. Autentiško kostiumo sijonas – ypatingas: jis – iš aštuonių sijonų, kurių septyni – lininiai, o viršutinis – spalvotas, vilnos. Kodėl tiek daug? Kad pūstųsi ir moteris atrodytų sveika ir drūta… Dabar mes po vilnos sijonu segime tik vieną lino pasijonį, jo apačią puošiame nėriniais, kad šokant puošmenos matytųsi. Ant kojų – būtinai baltos kojinaitės, gali būti nertos, papuoštos nėriniais ar visai paprastos. Kostiumo batai taip pat svarbūs: jie gali būti visai žemu kulnu, vyriško stiliaus, arba aukštesne pakulne ir nedideliais auliukais“, – aukštaitiško kostiumo ypatumus vardijo N. Lungienė.

Su „žičkais“ ir skverneliais

Ypatinga kostiumo dalis – prijuostė. Ji – balto lino, su raudonais „žičkais“ (įaudimais). Liemenė –kitokių audinių: spausto šilko, brokato, aksomo, sodrių spalvų, dažniausia žalios, raudonos, vyšninės, kad kostiumui puošnumo suteiktų ir kontrastuotų su baltais marškiniais, prijuoste bei galvos apdangalu. Šiuos audinius aukštaitės pirkdavo turguose, liemenes siūdavo klostuotas, su skverneliais.

Labai įdomios Biržų krašto liemenės: nugaroje trumpos, priekyje su gražiais liežuviais. Beje, liemenės, anot N. Lungienės, turėjo ir praktinę paskirtį – jos prilaikydavo moterų krūtinę. Po liemene – baltos drobės marškiniai su rankovių raudonais užaudimais.

Į Rytų pusę, Baltarusijos link, Ignalinos krašto tautinio kostiumo marškiniuose yra daugiau raudonumo, rankovių išilginių įaudimų.

Juosta – moterims ir vyrams

Būtina kostiumo dalis – juosta. Mūsų krašto kostiumo ji pinta iš vilnos, su raštų įpynimais: rombeliais, eglutėmis, o spalvos – pagal sijoną ir liemenę: pagrindinės – žalia, raudona, intarpai – geltoni, juodi, balti. Moterų kostiumo juosta ne tik dėl grožio, ji turi praktinę paskirtį – rišama po liemene ant sijono, kad jį prilaikytų, ant nuometėlio – kad jį pagyvintų, o vyrai siauromis pintomis juostelėmis puošia skrybėles, aulinius batus. N. Lungienė sakė, kad kituose regionuose juostas audžia, veja ir tik pas mus jas pina.

Vyrų tautinai kostiumai visoje Lietuvoje yra panašūs. Tai sudurtai, milo sermėgos, tik audinių spalvos skiriasi. Vedusiems vyrams būtinos kepurės ar skrybėlės, jos puošiamos juostelėmis, povų plunksnomis, gėlėmis. Originalius kostiumus papildė riešinės. Jos – megztos, rištos, nertos – prigijo ir moterų, ir vyrų kostiumams ne tik kaip puošmena, bet ir rankas šildanti detalė.

Simbolika

Tautinis kostiumas – ne tik gražus vaizdas. Pasak N. Lungienės, kiekviena kostiumo detalė turi simbolinę prasmę, atliepia senąjį baltiškąjį tikėjimą. Pavyzdžiui, ilgas, žemę siekiantis moters sijonas – Žemės energijos, kuri paimama ir „uždaroma“ nuometu, laidininkas. Tai – moters apsauga. Kaip ir juosta, rišama po liemene, taip pat turi savą simboliką – sutvirtinimo ir apsaugos. Tokia juosta seniau aprišdavo ir krikštyti vežamą kūdikį, kad iki krikšto jo neapstotų piktosios dvasios. Juostose įpinti rombo ar eglutės raštai – taip pat baltiškieji simboliai. Juostos, sijono ir liemenės spalvos atliepia gamtą: augaliją, ugnį, kitas stichijas.

Atpažindavo pagal kostiumą

Kuo mūsų, aukštaičių, tautinis kostiumas ypatingas? „Tautinis moters kostiumas būdavo kaip orientyras – pagal jį atpažindavo, iš kurio moteris krašto, nes kiekvienas regionas, net didesnis kaimas, turėdavo savo ypatingų kostiumo elementų“, – kostiumo svarbą komentavo N. Lungienė.

Bet, pasak kostiumo žinovės, jis – ypatingas, jeigu išlaikyta autentika. Deja, ne visi meno kolektyvai, ypač šokių, autentikos detalių paiso, dažnai kostiumai būna stilizuoti, smulkius raštus keičia stambūs, kad scenoje kostiumai būtų ryškūs. Net prijuostes moterys siūdindavosi iš užuolaidų ar lino rankšluosčių. „Labai gaila, kad daug kolektyvų ar pavienių žmonių, norinčių vilkėti tautinį kostiumą, jo įsigyti neišgali, nes originalus gali kainuoti apie 1 tūkst. eurų. Jeigu dainuoji autentišką folklorą, bet neturi autentiško kostiumo, tai gal geriau neturėti jokio“, – svarstė N. Lungienė.

Beje, tautiniams kostiumams puikius audinius audžia Juodupės miestelyje veikianti „Lanalita“, iš kurios audinių stilizuotus tautinius kostiumus savo kolekcijai siūdino garsusis dizaineris Juozas Statkevičius.

Čiupinėja, giria, glosto

„Aukštaitišku originaliu kostiumu vilkinti moteris jaučiasi it gulbė, nes jame labai daug baltos spalvos. Galite paklausti bet kurios „Gastautos“ dalyvės, pasakys, kad pasipuošusios tautiniu rūbu jaučiasi labai gražios, išdidžios, saugios ir pasitikinčios. Tai nepakartojamas jausmas. Kai užsirišu nuometą, tampu pati gražiausia… Sau…“ – atviravo N. Lungienė.

O kiek komplimentų kolektyvo moterys sulaukia, ypač koncertuodamos užsienyje: žmonės čiupinėja kostiumus, glosto, giria, stebisi išmone ir spalvų deriniais, fotografuojasi su gastautietėmis.

Beje, aukštą meninį lygį pasiekusi „Gastauta“, kol neturėjo originalių kostiumų, neturėjo teisės būti nominuota neprofesionalių meno kolektyvų aukščiausiam apdovanojimui „Aukso paukštė“. „Aukso paukštė“ kolektyvui suteikta 2006 m., nors šio titulo gastautiečiai buvo verti anksčiau.

Apie idėją

„Labai graži idėja pasiūdinti vaikams tautinius kostiumus, patriotiška, kaip ir pirmąją pamoką mokykloje pradėti himnu. Bet originalus kostiumas kainuoja brangiai, o siūdinti jį iš pigių medžiagų ar tik su viena kita autentiką primenančia detale – neatsakinga“, – apie sklandančius  valdžios planus Lietuvos šimtmečio proga septynmečiams padovanoti po tautinį kostiumą svarstė N. Lungienė.

Projektą iš dalies remia

 

3
Rašyti komentarą

avatar
3 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
onuteIr vėl JIlanalita Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
monikita

I tautinius kostiumus visada ziuru su susizavejimu. Idomu ar ir skareles buvo tuomet prie kostiumo.

Ir vėl JI
Ir vėl JI

Straipsnio autorė vietomis iškraipė tautinio kostiumo istoriją ir folkloro sampratą. Jei pasakojate istoriją apie tautinį kostiumą, jo dėvėjimo tradicijas , turėtumėt parinkti nuotraukas pamokančias kaip turi atrodyti aukštaitiškas kostiumas. Tuo tarpu čia pateiktos kai kurios moko “ kaip nereiktų dėvėti“ ( ypač Kriaunų)…

lanalita
lanalita

Vilnonius audinius tautiniam kostiumui – sijonams, liemenėms, sermėgoms, kelnėms gamina UAB „Lanalita“, įsikūrusi Juodupėje (Rokškio raj.)