Girnos – mėgstamiausias mažųjų lankytojų eksponatas. A. Minkevičienės nuotr.
rezidencija

Istoriją „apgyvendino“ po dangum ir stogu
Joana ir Antanas Tunaičiai kiekvienam, besidominčiam senojo kaimo buitimi, plačiai atveria duris ir apie kiekvieną muziejaus eksponatą (o jų – tūkstančiai) pasakoja nesibaigiančias istorijas. Šios viešnagės tikslas buvo „revizuoti“ tai, ką Tunaičiai savo lobyne turi parodyti besidomintiesiems senojo kaimo žemdirbyste? Dalis padargų, prietaisų smalsuolį pasitinka vos įžengus į kiemą: pastatų sienos „dekoruotos“ arklinio vežimo ratais ir važių „slidėmis“, sukomponuotais it žydintys augalai. Ypatingas eksponatas – nežinia kokį amžių skaičiuojantis medžio žiedas, kurio pagalba lenkdavo medį didelio skersmens ratui.
Sodybos šeimininkas rodo ir retą prietaisą medinio rato stipinams sumontuoti, nors tokio darbo eigos prisipažino gerai neišmanąs. Prie kito pastato sienos didelė galerija arklio tempiamų plieno plūgų – didesnių ir mažesnių, „tiuninguotų“ ir paprastų, vienas jo paties patobulintas – su rateliu priekyje. Šalia plūgų – vyresnei kartai dar gerai pažįstamų akėčių, „drapokų“, o kam buvo naudojamos medžio ir medinių spyglių akėčios, A. Tunaitis ir pats gerai nežino. Gal pievoms akėti, kad neįsiveistų samana…
Palei pastatus surikiuota ir progresyvesnė žemės dirbimo technika: arklio traukiamos „grėbalkos“, žoliapjovės. Čia pat ir burokų pjaustymo įrenginys, keistas smagratis, naudotas tekinimo staklėms. Netoli yra ypatingas eksponatas, kuriam sodybos šeimininkas jau surado kitą vietą, kad tokia istorinė šio krašto vertybė nerūdytų. Tai – smetoninė mobili vandens pompa, kuria ir dabar iš šulinio galima vandens pasiimti.
Molinis sodybos tvartas „dekoruotas“ senaisiais padargais ir įrankiais. Ant sienos – masyvios rogės, naudotos medienai iš miško vežti. „O čia priedas prie rogių – mažesnės rogės, tvirtintos prie didžiųjų, ir abejos sudarė tarsi traukinio vagonus, nes medžiai pastatų statyboms buvo ilgi. Tai kad kamienai nesivilktų, jų viršūnės buvo guldomos ant mažųjų“, – rodė, kaip veikė tokia medienos gabenimo racionalizacija. Po šio pastato stogu – mini arklio muziejus: čia gali rasti visko, kas naudota darbuose: lankų, pavalkų, pakinktų, pasagų, balnų, pačių įvairiausių kablių, skersinių… Vieni naudoti mažažemių, turėjusių po vieną arklį, kiti – turtingų ūkininkų, žemės ūkio darbams kinkiusių porą.
Muziejumi paverstų pastatų viduje nuo eksponatų gausos net galva apsisuka: mediniais dantimis grėblių, šakių, pjautuvų, dalgių, pjūklų ir pjūklelių, plaktukų, kastuvų, krepšių, geldų, lyžių… Yra akmeninių kirvukų, skaičiuojančių net kelis tūkstantmečius, kuriuos vietiniai rado dirbdami žemę, kelių šimtmečių senumo skaptuotų medžio geldų. Yra ir jaunesnių, užsienyje garsių firmų pagamintų įrenginių. Na, kad ir siuvimo mašina „Singer“ ir ar dar vyresnė „Mansveld“. Retas eksponatas – svarstyklės liūto kojomis. Beje, svarstyklių muziejuje yra nemažai ir visos jos ypatingos: nuo didelių iki miniatiūrinių, yra vadinamųjų „bezmėnų“ kolekcija.
Visa galerija įvairaus dydžio šiaudinių pintinių, kuriose buvo laikomi grūdai. Prie šių eksponatų – maži ir dideli vytelių krepšiai su dangčiais, kuriuose laikyta vilna, kad vėdintųsi ir kad pelės neįsiveistų. Labai reti eksponatai – trumpakočiai dalgė ir grėbliukas. Joana sakė, jog toks „dvinaris“ įrenginys naudotas tik Rytų Aukštaitijoje, o Antanas pademonstravo, kaip juo vyrai rugių laukuose dirbdavo: viena ranka dalge pjaudavo rugius, kita grėbliuku tuoj pat suimdavo į krūvelę, o paskui pjovėją ėjusi moteris iš jos suspausdavo rugių kūlį. Tokias kūliais senovėje dengdavo pastatų stogus.

Lino gyvenimas
Tunaičių muziejuje, kaip ir pridera linininkyste garsėjusiam Panemunėlio kraštui, – visa senoji linų auginimo ir perdirbimo pramonė: įrankiai linui kirsti, braukyti, šukuoti, pluoštui ruošti, iki pat siūlo verpimo ir drobės audimo staklių. Muziejaus lentynose didelės kolekcijos staliaus, batsiuvio, bitininko prietaisų ir įrankių.
Muziejų lankantiems vaikams, anot sodybos šeimininko, labai patinka malti – sukti akmens girnas, bet be grūdų, nes sodybos šeimininkams didžiulę ir eksponatų prikimštą patalpą tektų nuolat valyti. Labai gražūs senieji šviestuvai „liktarnos“: vienos – eiti į tvartus prie gyvulių, kitos – namuose pasišviesti. Kai kurios labai prabangios, pasidabruotos, ažūriniais raštais dekoruotos, su siuvinių „sijonais“. Joana sako, jog tokių buvo tik turtingesnių ūkininkų namų seklyčiose ir žiebtos tik ypatingomis progomis, kai apsilankydavo kunigai ar kiti svarbūs svečiai. Yra ir labai senas geležinkelininko šviestuvas – „liktarna“. O vienas eksponatas – Šetekšnų dvaro urėdo lazda-kėdė išmone stebina ne tik lankytojus ar muziejaus šeimininkus, bet ir šių dienų konstruktorius. Iš pirmo žvilgsnio tai paprasta lazda su rankena, bet ši atsilenkia ir pavirsta kėde, ant kurios, kaip pasakojama, dvaro darbininkus prižiūrėdavęs urėdas sėsdavo pailsėti.
Žvilgsnis negali atsitraukti nuo kelių tūkstančių raktų ir spynų: sodybos šeimininkai seniai nebežino, kiek jų muziejaus palubėje sukabinta. „O kai vienos pastato durų spynos raktą pamečiau, tai kolekcijoje tokio ir neradau, teko naują spyną pirkti“, – šmaikštavo sodybos šeimininkas Antanas.

Ne aitvarai
Tunaičių sodybos-muziejaus turtus sunešė ne aitvarai. Iš didmiesčio į apleistą tėvų sodybą sugrįžusi sutuoktinių pora tiesiog susirgo istorijos išsaugojimu: ėmė į vežtis, neštis Panemunėlio ir aplinkinių kraštų senojo kaimo gyvenimo ir darbų liudininkus eksponatus. Gabeno visa, kas istoriškai vertinga, ir ne tik jie patys, bet ir kaimynai, svetimi žmonės, išgirdę, jog kažkam seniai nebenaudojamų rakandų, įrankių reikia.
Taip Tunaičių sodyba virto senojo kaimo etnografijos muziejumi – istorijos ir kultūros židiniu, kuris jau seniai peržengė Panemunėlio krašto ribas: sodyboje vyksta tautiškumu dvelkiantys edukaciniai, poezijos vakarai, susitikimai, vakaronės.
Etnografinio Lietuvos kaimo gyvenimo eksponatų galima rasti dešimtyse šalies regionų muziejų, bet Tunaičių muziejus ypatingas: visus eksponatus galima liesti, išbandyti, o jo šeimininkai kiekvienam svečiui emocingai išpasakoja čia sukauptų vertybių istorijas, taip kiekvienam eksponatui įpūsdami gyvybės.

Projektą iš dalies remia

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie