Šaknys
„Mano gimtinė – Rokiškio kraštas, pats Rokiškio miestas. Tai Aukštaitija, o aukštaičiai labai geri, atviri ir nuoširdūs žmonės. Tokie buvo ir manieji tėvai, iš Rokiškio krašto kilę aukštaičiai. Tėvelis – iš Panemunėlio, o Mamytė – iš Šlapelių kaimo, esančio netoli nuo „Vyžunkos“, už aštuonių kilometrų nuo Rokiškio. Galiu tik džiaugtis tokiais nuostabiais savo Tėveliais. Tėvelis dirbo Lietuvos banke buhalteriu. Nors ir bankininkas, tačiau didis romantikas – galėjo būti poetas, rašytojas. Tėvelis buvo labai jausmingas ir kartu labai pareigingas žmogus, aš juo visada didžiavausi ir stengiausi būti nors kiek panaši į jį. Mano Mamytė – gražuolė ilgakasė. Mokslų nesiekė, liko namų šeimininkė, nors buvo apdovanota menininkės gabumais. Mamytė turėjo įgimtą menišką supratimą, labai gerą skonį, todėl visuomet gražiai rengdavosi, su meniniu polėkiu atpasakodavo skaitytas knygas, matytus spektaklius“, – taip yra pasakojusi apie savo tėvus, kurie „būtų laimingi sužinoję, kad išsipildė dukros svajonė – tapti operos dainininke“.
Rokiškis neužmiršta
2000–aisiais Rokiškio krašto muziejuje I. Jasiūnaitei buvo įteiktas Rokiškio krašto garbės pilietės vardo pažymėjimas, tačiau tuo dėmesys kraštietei, kaip dažnai būna, nesibaigė. Tai ne tik nuolatinės publikacijos apie ją spaudoje, dalyvavimas jubiliejiniuose renginiuose Vilniuje. Prieš porą metų, 2015–aisiais, operos legendos 90–mečio proga pasirodė Rokiškio rajono savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėjo Petro Blaževičiaus knyga „Operos ir meilės glėbyje“. Ją finansavo Lietuvos kultūros taryba ir pati solistė. Knygoje nemažai I. Jasiūnaitės dienoraščių ištraukų. Dar 2013–aisiais solistė knygos autoriui prasitarė norinti, kad jos 90–mečiui būtų išleista knyga naudojant jos dienoraščių medžiagą. Legendinė solistė perdavė P. Blaževičiui visus nuo mokyklos laikų rašytus dienoraščius ir įvairiuose leidiniuose publikuotus straipsnius.
Pirmasis pastebėjo Kazimieras Jovaiša
I. Jasiūnaitė gimė rudenį – 1925 m. spalio 29 d. rokiškėnų Stefos ir Juozo Jasiūnų šeimoje. Gyveno Gedimino gatvėje, lankė Juozo Tumo-Vaižganto gimnaziją. Čia, Rokiškyje, atsirado „pirmas troškimas eiti muzikės keliu“. Muziką I. Jasiūnaitei dėstė Kazimieras Jovaiša – taip pat ryški asmenybė, ne tik dainų autorius, bet ir žmogus, parašęs pirmąjį Lietuvoje solfedžio vadovėlį. Jis jau tada atkreipė dėmesį į būsimą primadoną. „Šv. Mato bažnyčioje giedojau mokytojo parinktą giesmę, ir mano siela tarytum kilo aukštyn – buvo taip lengva, skaidru, balsas gražiai skambėjo, akustika – nuostabi. Vargonais grojo mano muzikos mokytojas, mudviejų natos buvo padėtos greta. Po šv. Mišių mama su tėveliu sakė, kad mano giedojimas žmonėms patiko. Manimi buvo patenkintas ir mokytojas“, – žurnalui „Moteris“ apie savo, kaip solistės, pradžią gimtajame mieste yra pasakojusi I. Jasiūnaitė.
Rokiškio gimnazistė įsivaizdavo, kad turėdama žemą balsą gali tik pritarti solistams. Iki tada, kai į gimnaziją atvažiavo dainuoti tuomet garsi operos solistė mecosopranas Vincė Jonuškaitė-Zaunienė. Ji taip pat dainavo žemu balsu, ir keturiolikmetė suvokė – turėdama žemą balsą gali būti svarbiausia.
Studijavo mediciną
Tiesa, baigusi gimnaziją, muzikos ji nepasirinko. Dvejus metus studijavo stomatologiją. Gyveno pas tėvų draugus Teofiliją ir Petrą Vaičiūnus. Ir T. Vaičiūnienė nuvedė Ireną į filharmonijos chorą. „Aukso gabalas“, – taip buvo įvertintas medicinos studentės balsas ir mediciną pakeitė muzika – muzikos mokykla, vėliau konservatorija. 1999–aisiais interviu „Gimtajam Rokiškiui“ artistė sakė: „Po laiminga žvaigžde esu gimusi. Daug žmonių man padėjo. Prisimenu, tėvelio tremtis sutapo su paskutiniaisiais metais konservatorijoje. Pradėjau dvejoti, ar aš, tremtinio vaikas, gausiu diplomą. Bet geri žmonės ir, matyt, Dievo dovana, mano balsas, mano talentas, padėjo susiklostyti likimui…“
Vaidmenys augino kaip moterį
Scenoje I. Jasiūnaitė įkūnijo visus svarbiausius vaidmenis. Bet labiausiai išgarsino Karmen. 1950–1960 m. Karmen ją padarė pirmo ryškumo žvaigžde. Scenai ji atidavė daugiau nei 40 metų. Sukūrė 57 herojus. Muzikologai teigia, kad ji turėjo operos solistės balsą ir temperamentą, knygos apie ją autorė Jūratė Vyliotė teigia, kad „nuo pirmųjų žingsnių teatre Jasiūnaitė ir pradėjo siekti tikrumo, natūralios dainavimo jungties su vaidyba“. Populiarus repertuaras, moteriškas žavesys, temperamentas traukė žiūrovus, vyrų nepalikdavo abejingų, sulaukdavo laiškų su paslaptingais prisipažinimais, ne vieną menininką įkvėpdavo kūrybai, o vonia skęsdavo rožėse. Ne viename interviu, straipsnyje, publikacijoje yra prisipažinusi, kad Karmen, Marta Dolbero „Slėnyje“, Kosova Chrenikovo „Audroje“, Končiakovna spektaklyje „Kunigaikštis Igoris“ „augino ir atskleisdavo kaip moterį“.
Solistė ir žiūrovai, kurie matė ją dainuojančią, neabejoja, kad jos gyvenimo vaidmuo yra Karmen. Šį vaidmenį ji suvaidino 100 kartų ir sako, „kad opera buvo ir yra didžioji jos gyvenimo meilė, įkvėpusi ant scenos praleisti beveik keturis dešimtmečius“. Rašydami apie Karmen kritikai visad žavėjosi ne tik išskirtiniu balsu, bet ir laisvės pojūčiu, jausmu, vaidyba, judesių grakštumu. Viename iš savo dienoraščių operos solistė rašė: „Jei padainavus „Karmen“ spektaklį, niekas tavęs salėje neįsimyli, vadinasi, dainavai blogai.“
Scenoje su garsiausiais
Atskiro teksto verti ir neeiliniai kraštietės partneriai. Dainuodavo ji su puikiausiais Chosė vaidmens atlikėjais iš užsienio, su ja scenoje pasirodė ir garsusis Kipras Petrauskas. Karmen suvedė ir su žinomiausiu estų baritonu Georgu Otsu, kuris dainavo Eskamilijo partiją. „Apdovanota gilia muzikos pajauta, artistine prigimtimi, I. Jasiūnaitė tapo savo meto legenda. Ta legenda, be abejo, susijusi su ugningu jos grožiu, moterišku žavesiu, kuris vaidmenims suteikdavo išskirtinumo, atspindinčio žvaigždės esmę – moralinio ir fizinio grožio susiliejimą žiūrovų sąmonėje. Klausantis jos balso, vyrams per nugarą eidavo šiurpuliukai“, – taip apie operos primadoną, nesvarbu, kad senokai palikusią sceną, 2006–aisiais rašė žurnalas „Ekstra“, o „Silva Rerum“ autorė Kristina Sabaliauskaitė ją apskritai pavadino lietuviškąja Maria Callas – „ne tik pavergiančia scenoje, kuriančia anuometinės mados tendencijas, bet ir audrinančia kūrėjų vaizduotę – tokių kaip V. Bložė, Paulius Širvys, Algimantas Baltakis, Antanas Venclova“.
Mylėdama – laiminga
Daug vyrų dėmesio sulaukusi I. Jasiūnaitė turėjo ką papasakoti ir savo dienoraščiuose. Apskritai vadinta meilės moterimi, ne kartą yra prisipažinusi – mylėdama jaučiasi laiminga.
Prieš šešiolika metų I. Jasiūnaitės 80–mečio proga buvo išleista šiai dainininkei skirta muzikologės J. Vyliūtės knyga „Carmen dienoraščiai“. Tai knyga apie mūsų kraštietės, operos teatro solistės ir neeilinės moters spalvingą gyvenimą ir kūrybinį kelią. I. Jasiūnaitė pripažįstama kaip vienas ryškiausių mecosopranų Lietuvoje pokario metu. Iš scenos ji išėjo sulaukusi 62–ejų, šiuo metu gyvena Vilniuje.
„Gimtajam Rokiškiui“ I. Jasiūnaitė yra sakiusi: „Meilė turi būti nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos. Be meilės žmogus yra labai menkas. Ji praturtina, ji uždega, ji atveria gelmes, ji pakelia ir neša lyg ant sparnų. Meilė viską daro. Be meilės bet koks darbas tėra pedantiškai, sausai atlikta užduotis. Ji neįkvėpta.“
Projektą iš dalies remia
Puiku