Nuo iešmininko – iki vadovo
Susitikimo pradžioje dėmesį patraukia ant stalo padėtas storas segtuvas, kuriame – pašnekovo biografija, giminės genealoginis medis ir šeimos istorija, gausybė nuotraukų. Jį sudarė Kazimiero sesers dukra Ramunė, gyvenanti Kaune. Pašnekovas juokauja, kad segtuvas būtų plonesnis, jei nebūtų sudėta geležinkelininkų nuotraukų, su darbu susijusių užrašytų faktų.
Surašyti gyvenimo faktai liudija: „Gimė Linkiškių kaime, buvo ketvirtas vaikas šeimoje, kol broliai slapstėsi, padėjo ūkininkauti tėvams. Dėl nervinės įtampos nusilpo širdis, tad išėjo pas dėdę Kazį Jėčių, kad pakeistų aplinką. Gyveno Dubliškių kaime (Kupiškio r.). Dėdei paprašius, buvo įdarbintas Radžiūnų geležinkelio stotyje iešmininku. Tai įvyko 1947 m. Tuo metu stotis buvo laikinai atidaryta ūkininkų cukriniams runkeliams pervežti. Joje dirbo trys iešmininkai ir trys budėtojai. Gyvenimas buvo sunkus – tekdavo glaustis pastatytame vagonėlyje. Kai naktį būdavo laisvo laiko, iešmininkai suguldavo pasidėję plytą po galva, o budėtojas – ant stalo… Kuris labiausiai sušaldavo, tas kurdavo „buržuiką“. Po vienerių metų, t. y. 1948 m., Kazimierą perkėlė dirbti į Bigailių (Kupiškio r.) geležinkelio stotį. Čia padėtis buvo geresnė – įsikūrė pas gerus žmones. Vėliau įsidarbino Karsakiškyje. 1952 m. dviem mėnesiams buvo pasiųstas į geležinkelio stoties budėtojo kursus Kaune. 1954 m. paskirtas Rokiškio geležinkelio stoties budėtoju. Realybė nedžiugino: stotį rado sudegintą, joje tebuvo įrengta viena patalpa. Žiemą būdavo taip šalta, kad sustingdavo net rašalas. Dirbdamas baigė vidurinę mokyklą ir Vilniaus geležinkelio technikumą. 1959 m. stotis buvo iš naujo atstatyta, įrengtas bufetas ir ryšių skyrius, joje gyveno šešios darbuotojų šeimos. 1963 m. paskirtas stoties viršininku. Svarbiausiu darbu laiko vandentiekio stoties gyventojams įrengimą.
Už nuopelnus geležinkelyje ir dalyvavimą visuomeniniame gyvenime apdovanotas TSRS ministro ir Lietuvos geležinkelių transporto ministro garbės ženklu. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku suteiktas nusipelniusio transporto darbuotojo vardas.“
Įdomiausia tai, kad geležinkelininko darbą rinkosi dėl paprastos priežasties – nereikėjo tarnauti kariuomenėje.
Kodėl?
„Buvau kultūringas, švelnus, pareigingas“, – šypsodamasis atsako Kazimieras paklaustas, kodėl jį paskyrė stoties viršininku. Savaime suprantama, tuo metu tokie paskyrimai neapsieidavo be partijos žinios. K. Narbutas prisimena, kad tuo metu buvę du partijos komitetai – žemės ūkio ir pramonės. Iš pradžių kadrų skyriaus valdžia jo nenorėjo paskirti, nes nebuvo baigęs technikumo, tad Kazimieras kreipęsis į pramonės komiteto vadovą Joną Ramanauską prašydamas neskirti geležinkelio stoties viršininku. Šis pasakęs: „Mums nereikia kitataučių. Būk tu.“
Kokie sunkiausi momentai buvo vadovaujant stočiai? Už ką suteiktas nusipelniusio transporto darbuotojo vardas?
K. Narbutas ima pasakoti to meto realijas. Jo nuomone, sunkiausia buvo pradėti vadovauti, nes geležinkelio stotys pagal darbo apimtis buvo suskirstytos į klases. Rokiškio geležinkelio stotis priskirta žemiausiajai – ketvirtajai – klasei. Nors darbų gausėjo, iškrovos planai sėkmingai buvo vykdomi, o pagal surinktus balus stotis pretendavo gauti trečiąją klasę, tačiau Šiaulių apygarda vengė ją skirti. „Supykau ir nuvažiavau į TSRS geležinkelio ministeriją, į Maskvą, prašyti aukštesnės klasės. Čia pamelavau, kad mane atsiuntė partinė organizacija. Valdininkas stebėjosi – per 14 jo darbo metų dar niekas nebuvo atvažiavęs su tokiu prašymu. Trečiąją klasę stočiai paskyrė kitais metais. Tai reiškė, kad jai skiriama daugiau pinigų ir etatų, todėl žmones buvo įmanoma laisvai išleisti atostogų, galėjome dar sėkmingiau dirbti. Lietuvoje apie mano vizitą niekas nežinojo“, – porino ilgametis vadovas, vis prisimindamas, kaip ilgai klaidžiojo valdžios pastato koridoriais, kaip po vizito pas valdininkus apžiūrinėjo Maskvą su kartu atvykusia žmona.
Mini ir kitą faktą – brigada iš Rygos apygardos tiesė vandentiekį, tačiau dirbo atmestinai, netinkamai. Tapęs vadovu, K. Narbutas ėmėsi iniciatyvos, į pagalbą pasitelkė fabriko „Lelija“ darbuotojų brigadą ir pašalino trūkumus. Iki to laiko stotis neturėjo vandentiekio, vėliau prie jo jungėsi ir gyventojai. Ši iniciatyva prisidėjo prie nusipelniusio darbuotojo vardo suteikimo.
Klestėjimas
Geležinkelio stoties sėkmingam darbui buvo svarbu gauti daugiau vagonų, kuriuos skirdavo Šiaulių apygarda. Iš Rokiškio keliaudavo sūriai, konservai, kombinuotieji pašarai, Juodupės fabriko „Nemunas“ audiniai (žaliavą gaudavo iš Rusijos), iš Rusijos keliaudavo Lietuvos pramonei skirta mediena (per mėnesį iki 100 vagonų), grūdai. „Mat TSRS valdžia buvo taip sutarusi su Lietuvos ministrų taryba: Lietuvai tiekiami grūdai, o lietuviai augina gyvulius. Grūdai, ypač rudenį, buvo tiekiami iš vadinamų „plėšinių“ – derlingų TSRS žemių“, – sakė pašnekovas. Pasak jo, daug produkcijos tiekdavo Rokiškio grūdų įmonė. Taigi sėkmingam darbui reikėdavo kuo daugiau vagonų. Jei juos gauni, laiku pakrauni ir iškrauni, tai ir duotus planus įvykdai. Nuo to priklausė premijos. Jos buvo skiriamos visam kolektyvui. „Gaudavome nuo 300 iki 500 rublių premijas. Išdalindavome visam kolektyvui“, – komentavo K. Narbutas.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, ar sklandžiai vyko perėjimas iš sovietinės sistemos? K. Narbutas atsakė: „Nebuvo taip, kad staiga viskas pasikeitė. Tiesiog ėmė mažėti krovinių ir keleivių srautų.“ Dabar, jo žiniomis, daugiausiai į Ventspilį (Latvija) vežamas Obeliuose pagamintas aliejus, o šiai gamyklai gabenamas skystas kuras.
Ilgaamžiškumo paslapties nėra
„Ji ten (parodė pirštu aukštyn – aut. past.). Manau, gimus žmogui, jam jau būna numatyta lemtis. Aš negalvojau, kad tiek laiko gyvensiu, nes sveikatą susigadinau, kol broliai slapstėsi. Būdamas 16 metų, dėl širdies negalavimų nuvažiavau pas gydytoją į Kupiškį. Jis man patarė ieškotis ramaus gyvenimo“, – kalbėjo K. Narbutas.
Kazimieras pasakoja jam skausmingiausius įvykius – visi trys broliai Antrojo pasaulinio karo metu daugiau nei dvejus su puse metų slapstėsi tėvų namuose nenorėdami pakliūti į kariuomenę.
Jį paauglystėje ypač paveikė du įvykiai. „Vienąkart kieme ruošdamasis plakti dalgį pamačiau brolius, per tvarto langelį duodančius man ženklą. Jie bandė įspėti – netoliese sovietų kareiviai. Iš tiesų jie jau buvo už tvarto. Teko staigiai pulti ir užmaskuoti besislepiančių brolių pėdsakus – užlyginti mėšlą. Apsimečiau, kad dirbu, nors drebėjo rankos. Antrąkart viskas vyko namo viduje. Vyrams slėptis tėvas buvo padaręs urvą „pečinyke“. Rytas, 8 valanda. Tarpdury pasirodė kareiviai su stribais, kambarys pertvertas tik lentomis. O sulįsti į urvą reikia trims vyrams… Viskas vyko žaibiškai. Aš puoliau užmaskuoti brolių slėptuvę. Atėjūnai pajuto kažką negera, griebė ginklus, puolė tikrinti ant krosnies mano ir tėvo patalus. Žinoma, juose nieko nerado. Tuomet tepaprašė papjaustyti tabokos. Pjausčiau tirtančiom iš baimės rankom. Tekdavo stebėti aplinką, jei naktimis broliai palikdavo slėptuves. Labai geri buvo kaimo žmonės – neišdavė. Šeimoje buvome tik du vyrai, o į pirtį eidavo bent keli. Argi kaimynai nematė?“ – geru žodžiu kaimynus minėjo Kazimieras.
Broliai viešumoje pasirodė praėjus pusei metų po karo. Šie vyrai nesiveržė į partizaninę veiklą, nėjo į sovietinę kariuomenę, tik slapstėsi. Šį faktą Kazimieras vadina tėvo nuopelnu, nes jis liepęs niekur nesikišti. Dabar Kazimieras svarsto, kad tėvas buvo teisus – broliai nenukentėjo, tik slapstydamiesi pakenkė savo sveikatai. Jiems pavyko sėkmingai legalizuotis, mat Viešintose kunigavęs klebonas „draugavo“ su MGB valdžia, pamaldi mama pasikalbėjo su juo, šis – su saugumiečiais.
Kuo gyvena?
Ar darbe būta skaudžių nutikimų? „Jei ir būta, tai viskas „užtušuota“, – mįslingai šypteli. Išeidamas užtarnauto poilsio, pasiėmė ir uniformą, tačiau ją atidavė Rokiškio krašto muziejui. Namuose liko tik viena iš daugelio kepurių. Dabar didžiuojasi gabiu anūku, ūgiu pralenkusiu senelį (Kazimiero ūgis daugiau nei vienas metras aštuoniasdešimt centimetrų – aut. past.), dukra, žmona Palmira, geru žodžiu mini tėvelius, gerus draugus ir pažįstamus, bendradarbius, kaimynus. Dar pats vairuoja automobilį, nuvyksta aplankyti artimųjų kapų, taip pat į Rokiškį. Tiesa, vairuoti iki Vilniaus Santaros klinikų nebesiryžta. Kokius automobilius yra turėjęs? Sovietiniais laikais du pagal paskyrą gautus „Žiguli“ markės, vėliau juos pakeitė paties pirkta „Volga“, o dabar – „Peugeot“.
Tačiau didžiausias rūpestis – asmens tapatybės kortelėje ir gimimo liudijime nesutampančios gimimo datos. Pokalbio metu keletą kartų prašė pabrėžti, kad tikroji gimimo data yra 1928 m. vasario 22 d.
Prie sveikinimų jubiliatui mielai prisidėjo ir jo buvę bendradarbiai. Jau parengę straipsnį sulaukėme buvusios Kazimiero bendradarbės apsilankymo redakcijoje. „Nuoširdžiai sveikiname gerbiamą Kazimierą sulaukus tokios gražios šventės, ir linkime dar daug daug šviesių dienų, geros sveikatos. Mes šį žmogų visada prisimename kaip gerą, supratingą, nuoširdų vadovą“, – sakė buvusi Kazimiero bendradarbė.
Projektą iš dalies remia
