Tokius griuvėsius kadaise rado šviesaus atminimo verslininkas Vladas Sesickas ir pasišovė juos žūtbūt atstatyti. Krašto muziejaus, Sesickų šeimos archyvų ir J. Daščioraitės nuotr.
puodelis

Radinys pareikalavo nemažai investicijų

Anot sodybos šeimininkės Ritos Sesickienės, iš pradžių manyta įsirengti nedidelę kavinukę, tačiau vyro užmačios, kurios aplinkiniams galėjo pasirodyti kone utopinės, pamažu išaugo į sodybą… „Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad netoli tėviškės, prie pat Ignotiškio pradinės mokyklos, kurios jau nebėra (parodė į medžiais apaugusį plotą už sodybos vartų – aut. past.), vietoje griuvėsių, kuriuose būdami vaikai mėgdavome žaisti, išdygs rūmai“, – pradėjo pokalbį moteris ir pirmiausia parodė sodybą juosiantį taką, šimtmečius skaičiuojančius medžius. Dvaro prikėlimo naujam gyvenimui iniciatorius ir fundatorius – vyras Vladas, kuris į šį projektą investavo daugiau kaip 200 tūkst. litų nesitikėdamas, kad rūmai finansiškai atsipirks. Pasak moters, neliko nieko kita, kaip palaikyti vyro idėją.

Pašnekovė teigė, jog įsigijus miško pradėta domėtis, kam priklauso šie griuvėsiai. „Pasirodo, tai buvo bešeimininkis turtas, tad aukciono būdu jį iš valdžios teko išsipirkti. Prasidėjo bene ketverius metus trukę intensyvūs statybos darbai. Vadinamieji medžioklės rūmai atstatyti ant buvusių pamatų, sienas paliekant autentiškas. Apie šį dvarelį buvome prisiklausę įvairių senolių pasakojimų: esą antrajame pastato aukšte buvę medžioklės rūmai, o pirmajame – rišti arkliai. Tačiau kaip buvę iš tikrųjų, sunku pasakyti, kadangi tiek istorinių šaltinių, tiek autentiškų pasakojimų išlikę mažai. Vyras Vladas labai domėjosi dvaro istorija, kiek įmanoma stengėsi atkurti autentiškas detales, išsaugoti rūmuose tvyrojusią aurą“, – dėstė R. Sesickienė.

Pagonybės simboliai ir gera aura

V. Sesickas išpažino senąjį baltų tikėjimą, todėl tiek pačios sodybos viduje, tiek aplink ją gausu pagoniškų akcentų. Menėje – akmenų židinys, kurio viršūnėje puikuojasi metalinė saulė ir žalčiai, vyrauja medis, akmuo, raudonos „aptrupėjusios plytos“, ant sienos – Sesickų šeimos herbas: ąžuolo lapo centre pavaizduotas vilkas, simbolizuojantis laisvę, su apačioje išgraviruota šeimos pavardės pirmąja raidė S. Rūmų teritorijoje stūkso alkas, ant kurio puikuojasi saulės ženklas, akmenų aukuras, pastatyta Perkūno skulptūra, ant kurios išdrožti žodžiai: „Garbinkim dievą Perkūną, apkabinkim ąžuolą galiūną.“ „Mano vyrui visuomet buvo svarbi gamta, būti arčiau jos. Jam svarbūs buvo šie dalykai – ugnis, vanduo, akmuo ir medis“, – pasakojo pašnekovė ir pridūrė, kad vyrui esant gyvam čia buvo rengiamos ir pagoniškų švenčių apeigos.

„Džiaugiamės, kad Rokiškio rajono vietos veiklos grupė, vykdydama tarptautinį bendradarbiavimo projektą „Atrasta istorija“, Ignotiškio dvarą įtraukė į turistams sudarytą lankytinų dvarų maršrutą Rokiškio rajone“, – kalbėjo moteris. Pasak sodybos savininkės, dabar dvaras nuomojamas įvairioms šventėms, dažniausiai čia norima atšokti vestuves. Tačiau žiemos sezonu dvaras užveria vartus ir priima svečius atėjus pavasariui iki pat Naujųjų metų. „Žmonės teigia, jog čia vyrauja gera aura. Tikiu, kad anuomet vieta dvarams statyti buvo pasirenkama neatsitiktinai. Be to, šalia esančiame tvenkinyje vanduo yra labai geležingas. Galbūt ir dėl šios priežasties, giliai slypinčių geležies klodų, magnetinių laukų, žmonės jaučia teigiamą poveikį“, – svarstė sodybos šeimininkė.

Istorijos nuotrupos

„Labiausiai stebina tai, kad Ignotiškio dvaro pastatų aprašymuose viskas išdėstyta iki pat mažiausių smulkmenų: kaip galimai atrodė dvaro išorė ir vidus, kur buvo tvartas, ledainė, sūrio džiovykla, šulinys, sandėlis, kluonas“, – detalia inventorizacija stebėjosi R. Sesickienė.

Krašto muziejuje saugomose Rokiškio grafystės dvarų apyrašų knygose rašoma, kad iki XIX a. Ignotiškio palivarkas vadintas Ignalinos vardu – grafai Tyzenhauzai taip buvo įvardiję kelis palivarkus. Pasak buvusios muziejininkės Onos Mackevičienės, pastarieji Ignotiškio rūmai buvo dviejų aukštų. Pirmasis buvo akmeninis, o antrasis sumūrytas iš plytų. Pastato stogas buvo dengtas skarda, o iš jo išvesti du plytiniai kaminai. Rūmų fasadas buvo atgręžtas į rytus. Užlipti į priebutį reikėjo žengiant 17 laiptelių. Jį prilaikė medinės, arkadą sudarančios atramos. Remiantis išlikusiais šaltiniais, iš priebučio į salę buvo patenkama pro raudonai dažytas dvigubas duris.

Salėje – du langai iš Venecijos stiklo. „Patalpoje taip pat buvo didelis plytinis židinys, apkaltas tamsiai dažytu medžiu. Prie židinio ant grindų buvo padėtos trys marmuro plokštės. Menės sienos dekoruotos istoriniais motyvais ir vaizdavo keturis pagrindinius elementus: Žemę, Vandenį, Ugnį ir Vėją. Lubos – iš gipso, puoštos kupidono, laikančio rankoje lanką, bareljefu. Kambario grindys buvo išklotos puikiai išvaškuotu parketu“, – pasakojo istorikė.

Nuo salės į dešinę ėjo ilgas koridorėlis, iš kurio buvo galima patekti į dar du kambarius bei tarnų gyvenamąsias ir ūkinę paskirtį turinčias patalpas – virtuvę su didele plytine krosnimi ir kamarą. Ūkinių patalpų grindys buvo grįstos plytomis, sienose įtaisytos nišos, o baldai pagaminti stalių.

Grafų aistra medžioklei

Medžioklė – viena labiausiai mėgstamų didikų laisvalaikio praleidimo formų. Tiek grafus Tyzenhauzus, tiek paskutiniuosius Rokiškio grafus Pšezdzieckius buvo apėmusi medžioklės aistra. Pasak O. Mackevičienės, medžioklėse dalyvaudavo įvairių dvarų savininkai, kilmingi svečiai, jodavo net jų vaikai, neretai buvę varovais kartu su kumečiais. Grafus lydėdavo būrys medžioklinių šunų, spanielių, taksų, o medžiojama buvo visuose aplinkiniuose miškuose. Dažniausiai medžiotojų taikinyje būdavo vilkai, lapės, stirnos, briedžiai, zuikiai. Sustoję poilsio, gerdavo trauktinę, užsikąsdavo šaltais mėsos užkandžiais, kalbėdavosi apie žvėris ir paukščius. „Įdomu tai, kad grafai labai mėgdavo fotografuotis su medžioklės laimikiais, darydavo iškamšas. Muziejaus ekspozicijoje yra sumedžiotų žvėrių trofėjų iškamšų ir ragų kolekcija, o dvaro lankytojus pasitinka meškos iškamša, kurią sumedžiojo Ilzenbergo dvaro savininkas, bajoras Eugenijus Dimša Kaukaze“, – pasakojo muziejininkė Lina Daščiorienė.

Muziejuje beveik nėra išlikusių grafų Tyzenhauzų laikų medžioklės fotografijų, tačiau išlikę grafo  Konstantino Tyzenhauzo (1785–1853), mokslininko ornitologo, piešiniai. Viename jų pavaizduotas Ignotiškio (buvusios Ignalinos) rūmų vaizdas, o kitame – paukščiai, kolibriai. Šie piešiniai tarsi atskleidžia ir kitą, mokslinę, medžioklės pusę.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Giedrius Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Giedrius Kujelis

Meno istorikas Gintautas Žalėnas, pamatęs Konstantino Tyzenhauzo Ignalinos palivarko rūmų piešinį, pieštą 1813 m. Teigė, kad pastato architektūroje yra ryškiai išreikšta Masonų simbolika. Pastatas tarytum atkartoja altoriaus formas. Yra prielaidų, kad Ignotas Tyzenhauzas buvo „Uoliojo Lietuvio“ ložės narys.
Ignalinos palivarko sodybos situacija ryškiai matosi 1810 m. Rokiškio ir Ignalinos palivarkų plane.