Vilma Steputaitienė sako, kad į šventę susirinko per šimtą giedotojų. R. Keliuotytės nuotr.
rezidencija

Šv. Cecilija subūrė Rokiškio giedotojus
Šv. Cecilijos dieną, lapkričio 22-ąją, į Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčią bendros liturgijos ir giesmių susirinko per šimtas rajono bažnyčių choristų iš Rokiškio, Onuškio, Pandėlio, Skapiškio, Juodupės, Žiobiškio, Kamajų, Duokiškio ir kt. parapijų. Pirmą kartą vykusios šventės iniciatorius Kamajų bažnyčios kunigas Andrius Šukys sakė, kad kai kuriose Lietuvos bažnyčios nuostabi tradicija Šv. Cecilijos dieną surengti choristų šventę gyvuoja jau seniai, tai kodėl ji negalėtų atsirasti ir Rokiškio rajone? Juk čia turbūt visos bažnyčios turi savo chorus ir senas giedojimo tradicijas.
Šv. Mišias aukojęs Rokiškio dekanas Eimantas Novikas susirinkusiems tikintiesiems priminė, kad šv. Cecilija laikoma vargonininkų, instrumentų gamintojų, muzikantų, dainininkų ir poetų globėja, todėl ją minint burtis choristams į bendrą šventę tikrai prasminga. Tikimasi, kad pirmasis bandymas paskatins susiformuoti gilias tradicijas, todėl dekanas jau iš karto pasiūlė kitais metais šią šventę surengti Juodupės bažnyčioje. „Tikiuosi, kad kitų metų chorų šventėje dalyvaus ir tų dekanato bažnyčių chorai, kurie šiemet neatvyko – Panemunėlio, Obelių“, – pastebi dekanas.

Nebuvo plačiai švenčiama
Sprendžiant iš to, kad Lietuvoje nėra su Šv. Cecilijos diena susijusių prietarų, tikėjimų, liaudyje ji nebuvo populiari. Tik Suvalkijoje sakyta: jei vyrai nori gauti dainininkę žmoną, turi Šv. Cecilijos dieną sukalbėti devynerius poterius.
Cecilija gimė apie 200 m. Romoje. Mirė, manoma, 230 m. lapkričio 22 d. Ji buvo kilminga graži romietė, kuri vaikystėje apsikrikštijo. Tačiau tėvai ją ištekino už pagonio Valeriano. Vis dėlto Cecilijai pavyko savo vyrą įtikinti tapti krikščionimi, o vėliau ir jo brolį Tiburcijų. Valerianas ir Tiburcijus buvo suimti ir įkalinti todėl, kad bandė palaidoti nužudytų krikščionių palaikus. Būnant kalėjime jiems pavyko atversti į krikščionybę savo prižiūrėtoją Maksimą. Jiems visiems trims prefekto Almachijaus įsakymu buvo nukirstos galvos. Kai Cecilija juos palaidojo, Almachijus ją surado ir suėmė. Cecilija prieš tai dar suspėjo atversti į krikščionybę savo tarnus, kuriuos pakrikštijo popiežius Urbonas I. Cecilija buvo kankinama. Sunkiai sužeista, ji dar išgyveno tris dienas. Prieš mirtį ji išdalijo savo turtą vargšams, atvertė dar daugiau žmonių. Popiežius Urbonas I ją palaidojo katakombose greta vyskupų.
Šv. Cecilija yra laikoma bažnytinės muzikos, vargonininkų, instrumentų gamintojų, dainininkų, muzikantų ir poetų globėja. Vienoje legendų pasakojama, kad per savo vestuves Cecilija grojusi vargonais. Kitoje – jog per savo vestuves, užgrojus muzikai, Cecilija užgiedojusi: „Padaryk, Viešpatie, mano širdį ir mano kūną švarų, kad aš būčiau verta.“ Ši frazė buvo vartojama pirmojoje Eucharistijos maldoje.
Šv. Cecilija bažnytiniame mene vaizduojama su rožėmis, muzikos instrumentais – vargonais ar smuiku.
Ji ypač garbinta Anglijoje XVII–XVIII a. Londone nuo 1683 m., o vėliau ir Oksforde, Vinčesteryje ir Solsberyje buvo rengiamos kasmetinės Cecilijos šventės (nuo 1703 m. – rečiau). Jas organizavo Muzikos draugija. Ji užsakydavo poetams ir kompozitoriams odes, iš kurių viena buvo atliekama per iškilmingas mišias po pamokslo. Nuo XVIII a. pradžios Cecilijos draugijos kūrėsi ir Austrijoje bei pietų Vokietijoje. Cecilijos mišias yra sukūręs ir kompozitorius Haidnas.

Liturginės giesmės kuria bendrystę
Nors Vatikano II Susirinkimas įsakmiai ragina visus grįžti prie bendruomeninio giedojimo, tačiau daugelyje Lietuvos bažnyčių bendruomeninės giesmės tarsi nebeliko, liturgiją užpildo bažnyčioje susikūrę chorai, o tikintieji tapo tik klausytojais ir į giesmes nebeįsijungia. Ne išimtis ir mūsų rajono bažnyčios. Štai Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto bažnyčioje ne kartą per sekmadienio šv. Mišias yra tekę girdėti, kaip kunigai ragina tikinčiuosius nebūti tik pasyviais liturgijos klausytojais, bet ir aktyviais dalyviais, tačiau įsitraukiančiųjų į bendras giesmes ir maldas – vos vienas kitas.
Kuo gi liturginė muzika tokia svarbi? 2001 m. minint Popiežiškojo sakralinės muzikos instituto 90-ąsias įsteigimo metines, popiežius Jonas Paulius II kalbėjo, kad muzika ir giesmė nėra tik liturginio veiksmo puošmena. Jos glaudžiai susijusios su kontempliacija bei malda, padeda skelbti krikščionišką džiaugsmą ir kuria glaudesnę bendrystę su Dievu ir Bažnyčios nariais.
V. Steputaitienė sako, kad giedoti Dievui – tai tarsi dvigubai melstis. „Svarbu, kad būtų giedama iš širdies, visa esybe, ne tik lūpomis“, – pastebi jau dvidešimt metų Kamajų bažnyčios chorui vadovaujanti tikybos mokytoja ir vargonininkė. Ji džiaugiasi, kad Rokiškio rajone atkreiptas dėmesys į liturginio giedojimo svarbą. „Visiems choristams tai buvo labai svarbi šventė, kurios laukėme, kuriai atsakingai ruošėmės. Visi po bendrų giesmių buvome pakylėti“, – sako V. Steputaitienė, kuriai šį kartą teko ypač didelė šventės šeimininkų atsakomybė.

Giedojimo tradicijos Rokiškio bažnyčiose
V. Steputaitienė pasakoja, kad per šv. Ceciliją vietinių bažnyčių choristai pirmą kartą giedojo ne atskirti nuo kitų tikinčiųjų, o tarp jų įsiterpę, klauptuose. „Jiems buvo labai keista taip giedoti, kažkas nauja, nepaprasta. Kamajų bažnyčioje jau pratiname žmones jungtis giedoti prie choro, todėl choristai kartais gieda ir tarp tikinčiųjų, o jiems išdalinami giesmių tekstai, kad giedotų kartu visi“, – pasakoja V. Steputaitienė.
Chorų šventės idėja tuo ir buvo pagrįsta – pajusti giedojimo bendrystę, suprasti, kad visi esame viena bendruomenė, viena Bažnyčia. „Turime išmokti švęsti šv. Mišias, nes dabar į jas ateiname kaip į renginį. Vargonininkas groja, kažkas gieda – gerai, tegul groja ir gieda, kažkas skaito skaitinį – puiku, tegul skaito. O patys tik klausom, nesijungiam, neatliepiam. Ir štai per šventę choristai patyrė, kas yra bendras giedojimas, nuoširdi giesmė, kuri apjungia viską – protą, jausmus, širdį“, – pasakoja V. Steputaitienė.
Rokiškio šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vargonininkas Justinas Šapola taip pat pastebi, kad bažnytinių chorų šventė Kamajuose giedotojams paliko nepaprastą įspūdį. „Į šventę vyko 18 pagrindinio choro giedotojų ir jai ruošėsi net daugiau nei pagrindiniams Rokiškio bažnyčios Šv. Mato atlaidams“, – juokauja J. Šapola.
Prieš šventę suvažiavę choristai repetavo tik pusvalandį. „Gal ne viskas sklandžiai pavyko, bet svarbiausia – žmonių noras ir entuziazmas“, – sako V. Steputaitienė. O J. Šapola pastebi, kad giedotojams ši šventė buvo tikras iššūkis. „Pora – šv. Cecilijos ir Komunijos – mums buvo visiškai naujos. Visi gerai žinojo tik vieną giesmę „Jėzau, pas mane ateiki“, nes kiekvienas choras turi savą repertuarą.
Ir V. Steputaitienė, ir J. Šapola sako, kad chorai repetuoja kartą per savaitę, ruošiantis šventėms – daugiau – du ar net tris kartus.
„Didžiuojuosi savo giedotojomis, juk tai nėra paprasta – tai rimtas įsipareigojimas. Jos aukoja savo laiką, daug dirba, negali praleisti sekmadieninių Mišių. Čia jau nepatinginiausi, turi nuolat mokytis naujų giesmių, o jų mūsų repertuare daug, tiksliai net nepasakysiu kiek. Be to, moterys nėra profesionalios muzikantės, bet muzikalios, labai nuoširdžios, taigi tęsiame meditacinio, kontempliatyvaus giedojimo tradicijas “, – sako V. Steputaitienė.
Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčioje gieda trys chorai: senjorų per rytines šv. Mišias, pagrindinis per Sumą ir jaunimo. „Mūsų chorai – didžiausi rajone. Pavyzdžiui, pagrindiniame yra iki 30 giedotojų. Choristai – jokiu būdu ne muzikantai, šiaip muzikalūs žmonės. Kai kurie net natų nepažįsta, išskyrus jaunimo chorą, kuris telkia ir profesionalius muzikantus. Pavyzdžiui, senjorų choras gieda liaudišku stiliumi, be natų, todėl ne jie prie manęs derinasi, o aš prie jų“, – juokauja J. Šapola ir priduria priimantis visus norinčius, kad tik jų būtų, o ypač trūksta vyrų.

Stinga bendruomeniškumo dvasios
Rokiškio dekanas E. Novikas sako, kad po truputį ir Rokiškio bažnyčiose stiprėja bendruomeniškumo dvasia, kurios jis čia labai pasigenda. „Tikintieji ne tik nesijungia prie giedotojų, jie apskritai pasyviai dalyvauja liturgijoje. Tokios jau tradicijos šiame krašte ir ne tik bažnyčioje. Bet bandom jas keisti, mokom, raginam žmones būti ne tik stebėtojais. Bendruomeninio giedojimo tradicijos Rokiškio krašte ryškiausios gegužinės pamaldose, kuriose nedalyvauja net vargonininkas. Tuomet visi gieda bendrai“, – sako E. Novikas.

Projektą iš dalies remia

2
Rašyti komentarą

avatar
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
AaaaaNijole Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Kaciukas Ali

Šaunuole mokitojaVilma,ir mokikloja visur dalivauja ir sau laisvo laiko randa ,visada maloni .

Nijole
Nijole

Tikrai puiki švente buvo