I. Popovo nuotr.
rezidencija

Kaip teatras gali pasitarnauti išsaugant tautinį paveldą? Kas yra tautiškumas ir patriotizmas? Kuo traukia ir kam įdomios lietuviškos pjesės, kurių su tokiu užsidegimu ėmėsi? Apie tai – pokalbis su  Rokiškio liaudies teatro režisieriumi Eligijumi Daugnora.

– Pastaruoju metu ėmeisi tautinių pjesių, kodėl, kas jose Tave taip traukia?

– O kaip suprasti tas „tautines“? Jeigu kaip paveldą, tai, kas parašyta iki kokių 1940 m., „kalti“ kolegos klojimo teatro režisieriai. Kai Vilniuje ilgą laiką sėdėjau respublikinėje bibliotekoje, jie vis prašydavo kokių nežinomų, nestatytų pjesių. Taip ir „užsikabinau“ už kelių tokių „senienų“, kurios ar gražiai išrašytais personažais, ar iki šiol nenuvalkiota tema, ar šiaip gaivališku temperamentu patraukė. Kitas dalykas, kad iki šiol, regis, apskritai nestačiau nieko nelietuviško. Ne todėl, kad nenorėčiau, netgi, atvirkščiai, vis kirba mintis griebtis pasaulinės klasikos. Turiu netoli pasidėjęs ir ankstyvąsias A. Čechovo pjeses, graikų mitų prancūzų variacijas (tokį Anujį) paskaitinėju. Tik kai ateina laikas imtis naujos pjesės, žiūriu, kad geriausias pasirinkimas – mūsiškė drama. Ar šiuolaikinė, ar kiek senesnė, bet jos vis tiek šneka apie tai, kas rūpi man pačiam ir tokiu būdu, tokiais ženklais, kurie artimiausi mano sielai. Regis, ir mūsų aktorių sielas tokia medžiaga lengviau sušildo, lengviau įkvepia būsenoms, artimoms skrydžiui.

– Primink, kokius lietuviškus kūrinius pernai ir šiemet pastatei?

– Tos mūsų pjesės juk būna labai skirtingos. Ir tokios monumentaliai tragiškos kaip J. Tumo-Vaižganto „Nebylys“, ir poetiškai pakylėtos kaip Just. Marcinkevičiaus „Ikaras“, ir ant pasąmonės ribos balansuojančios kaip M. Ivaškevičiaus „Malyš“. Ir švelniai maištingos, kaip V. Bičiūno komedijos (nesigailiu nei dėl „Chlestakovo Lietuvoje“, nei juolab dėl dabartinių „Varnalėšų“). O pastaruoju metu (ačiū internetui) atradau jaunuosius lietuvių dramaturgus. Jie ir įdomūs poetai (M. Nastaravičius, D. Čepauskaitė, G. Grajauskas), ir labai nesušukuotai ironiški, net, galima sakyti, negailestingai aštrūs dramaturgai. O dar tikruosius, grynuosius poetus kai paimi… Pavyzdžiui, V. Bložės „Polifonijos“ arba A. Mackaus „Chapel B“ – beveik išbaigtos pjesės ir teatro, ir muzikine prasme, tik reikia rasti laiko ar būtinybę perkelti tai į sceną. Kaip K. Donelaičio, statyto praėjusiai Dainų šventei, atveju.

– Su kuo konkrečiai Tau asocijuojasi žodžiai „lietuviškumas“, „tautiškumas“, „patriotizmas“?

– Skambūs žodžiai – „tautiškumas“, „patriotizmas“. Net nežinau, ar reikia juos aiškinti. Bet jeigu reikėtų, bandyčiau tai daryti per šeimą. Man nepatinka „didvyriška“ tų sąvokų interpretacija, kai išgirdus vos ne stveriamasi ginklo, tarsi siekiama nuo kažko ginti kalbą, žemę, tėvynę ir panašiai. Juk kai sakai „šeima“, „mama“, „namai“ – tie žodžiai nekvepia jokia būtinybe gintis. Priešingai – jie kupini jaukumo ir ramybės, netgi džiaugsmo. Taip, namie būna visko – ir apsižodžiuoji, ir santykius pasiaiškini, bet šiaip buvimas namie su savaisiais visada savotiška šventė.

Man labai patiko žydų šabo samprata. Viskas, ką darai per šabą, turi teikti malonumą, džiaugsmą. Užtat nevalia šnekėti apie politiką. Kai visos kitos savaitės dienos orientuotos į veiklą, į ateitį, šabas skirtas tam, kas praėjo, net planuoti ateities darbų negalima. Užtat jo metu galima skaityti ir negalima rašyti, nes rašymas jau yra naujo kūrimas. Tokių pauzių, teikiančių malonumą, trūksta mūsų buvimui ir mūsų patriotizmui, mūsų tautinėms šventėms trūksta. Kaip ir vienas kito laiminimo. Gal aš čia kiek į šalį nukrypau, bet dabar statau Daivos Čepauskaitės pjesę „Aš užmiršau tave“, kur nagrinėjami žydų-lietuvių santykiai, veikia žydų šeima, tai norom nenorom domiuosi žydų gyvenimo detalėmis, mąstymu, papročiais ir kai kurie dalykai mane žavi. Be to, juk tie patys žydai yra mūsų namų, mūsų gyvenimo dalis. Vyresni gal dar prisimins senojo buitinio kombinato kirpykloje dirbusį tokį senuką žydą kirpėją. Jis buvo ir mano antras kirpėjas – po tėvo. Gaila, kad radom tik to gyvenimo atgarsius. Pripažinti ir jį savu – taip pat patriotizmo iššūkis. Kartu nenukrypstant į perdėtas spekuliacijas ir naivų sentimentalumą. Nes provincialumas, nenoras pažinti, užsidarymas, kaip ir visko, kas sava, niekinimas (neva, kitur viskas geriau), yra didieji tautiškumo priešai.

Tai va. Gražiausi namai yra tie, kuriuose nereikia meluoti, kuriuose nekyla būtinybė nuo kažko gintis. Tai ir tautiškumas bei patriotizmas man neatsiejami nuo atvirumo, tiesos sakymo… ir šviesos troškimo, žinoma, nes siekis save pažinti yra visokio patriotizmo pamatas. Nuo blaivaus savo tautos vertinimo, suvokiant, kad būname ir teisūs, ir neteisūs, ir gražūs, ir negražūs… Man gražiausiai patriotizmo esmę nusakė Vaižgantas: „Vyžočiai, sermėgiai tie lietuviai, dažnai „padlecai“, bet mano broliai.“ Brolystės jausmo galbūt dažniausiai visiems pritrūksta, bet jis arčiausiai patriotizmo.

– Kaip teatras gali pasitarnauti puoselėjant lietuvybę, išsaugant paveldą?

– Teatras ir tautiškumas. Šita tema galima paskaitą skaityti. Net neimant pasaulinių pavyzdžių, kai teatras buvo revoliucijų vėliavnešys ir vadas. Užtenka lietuviškųjų vakarų laikotarpio, kai teatras buvo kalbos ir kultūros sergėtojas, tautinio susipratimo žadintojas. O ar kitaip buvo XX a. antrojoje pusėje per Just. Marcinkevičiaus pjesių pastatymus? Ir dabar. Net nebūtina ieškoti kokių nors pabrėžtinai patriotizmą akcentuojančių pjesių. Pažiūrėkit kad ir E. Nekrošiaus spektaklius. Net jo „Otelas“ apie lietuvius ir jų valstietišką būdą pasauliui pasako daugiau nei kelios enciklopedijos. Kodėl lietuvių teatras garsėja pasaulyje, kodėl režisieriai tokie paklausūs? Todėl, kad jie saviti, į nieką nepanašūs. O iš kur tas jų kitoniškumas? Ne iš kokių haliucinogeninių grybų, o iš mūsų mąstymo būdo. Juk lietuvių kalba artimiausia indoeuropiečių prokalbei. Vadinasi, arčiausiai pradžių pradžios, pasąmoningai visiems suprantamos. Ir niekada nesutinku, kad lietuvių kalba netinka reikšti jausmams ar dar kažkam. Tiesiog per mažai pažįstam tą savo kalbą. Kartais labai smagu paskaityti Didįjį lietuvių kalbos žodyną – bet kurią vietą… Bet aš jau nuklydau į kalbą… Man nepatinka, kai sako: statyk kokį judesio spektaklį, būsim paklausūs užsienio festivaliuose. Nenoriu. Aš noriu, kad mano kalbos klausytųsi kaip muzikos. Net nesuprasdami gertų jos melodiką ir ritmiką, svaigintųsi jos emocingumu. Ir žiūrint spektaklius kitomis kalbomis, man visada rūpi įsiklausyti, kaip limpa svetimi žodžiai prie kitaip veikti įpratusio kalbos aparato, kokiu ritmu gyvena ir jaučia – nemėgstu vertimų ausinėse. Ir subtitrų nelabai mėgstu.

– Ar galėtum gyventi ne Lietuvoje? Gal kada buvo kilusi mintis emigruoti?

– Migracija kažkur giliai mano genuose. Per giliai – į paviršių neprasimuša. Abu seneliai, ir tėvo, ir mamos tėvai, kadaise uždarbiavo Amerikoj. O man net nežinau, kas turėtų nutikti, kad ryžčiausi tokiam žingsniui. Be to, man labai sunku pateisinti tuos universitetus baigusius specialistus, kurie kadaise vien dėl didesnių pinigų visam laikui nugrimzdo užsieniuose juodadarbiaudami. Sakyčiau, talentų užkasimas, bet kartais gal ne itin daug to talento būta – kiekvienas atvejis vis kitoks. Negali visų smerkti. Kartais atrodo, kad iš kai kurių Lietuvai čia, namie, būtų daugiau naudos, su kitais – priešingai. Dar kiti jau grįžta, uždirbtais pinigais čia verslus kuria. Kai susitinku su kai kuriais draugais ar bendraklasiais (tiesa, mūsiškių nedaug tokių), dirbančiais užsieniuose, kažkoks keistas gailestis užpuola. Gaila ir mūsų, likusiųjų, ir jų, kurie guodžiasi, kad dar liko pora metų iki pensijos, o tada jau grįš ir darys, ką nori daryti. Tik kad tie metai eina tarsi ne dirbant, o uždirbinėjant. Nelyg kokiam gyvenimo užriby. Nors ką gali žinoti, kur tos ribos ir kur tie užribiai. Tiesą pasakius, į kūrėjus, pasitraukusius iš aktyvios kūrybinės veiklos, visada žiūrėjau su didesniu įtarumu, negu į emigruojančius. Bet su metais vis lengviau susitaikai ir su tuo.

Dabar ir mėgėjų teatro režisieriams atsidaro šiokie tokie vartai išvykti į kūrybines komandiruotes. Lietuvos teatruose dabar spektaklius stato latvių (regis, Joniškyje) ir estų (Anykščiuose) režisieriai. Jonas Buziliauskas dirba su estų kolektyvu. Rezultatai bus parodyti vasarą Jūrmaloje vyksiančioje „Baltijos rampoje“. Gavęs tokį kūrybinį kvietimą neatsisakyčiau – toks bendradarbiavimas praplečia akiratį ir gebėjimus, suteikia naujų impulsų. Bet šiaip labai į užsienius nesiveržiu. Trys dienos intensyvių repeticijų man patinka labiau nei savaitė tinginiavimo užsienio festivalyje.

Iš dalies projektą remia

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie