Brangus perliukas

Geometrinio plano Rokiškio dvaro parkas pradėtas kurti XVIII a. pabaigoje – 1797 m. Tyzenhauzai prie rūmų įkūrė nedidelį parką su botanikos sodeliu. XIX a. parkas buvo išplėstas iki 7 ha. Kadangi Konstantinas Tyzenhauzas buvo gamtos mylėtojas, ornitologas, dvare įsteigė gamtinių tyrimų laboratoriją ir nedidelį zoologijos sodą. Nedaug nuo jo atsiliko pirmasis sodininkas Arensas, kuris palaikė glaudžius ryšius su Vilniaus botanikos sodu. Iš ten būdavo atgabenama nemažai augalų.

Išilginė parko ašis orientuota vakarų-rytų kryptimi. Dvarininkų laikus mena galingi uosiai, ąžuolai, kanadinės tuopos, sidabriniai ir paprastieji klevai, didžialapės ir mažalapės liepos, pilkasis riešutmedis, kalninės guobos, baltieji gluosniai. Tačiau kol kas lankytojų akį glosto tik fasadinė parko dalis, o plytinti už centrinių dvaro rūmų kantriai tebelaukia tvarkymo. Rajono savivaldybėje yra parengtas parko tvarkymo projektas, tačiau darbai kainuotų keletą milijonų eurų, tad muziejininkai džiaugiasi tuo, ką parkui nuveikia savanoriai talkininkai ir verslininkai.

1986 m. parkas priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų, 1999 m. įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Augalų įvairovė atkartoja peizažą

Salų parkas priklauso prie seniausių Lietuvos parkų. Jis XVI a. išplėtotas iš senovinio Radvilų žvėryno. Vėlesnių savininkų buvęs keliskart rekonstruotas griežtai geometrišku planu, kuris dar XIX a. pertvarkytas mišriu, įvedus peizažinių elementų. Iš tų laikų išliko susikertančių alėjų kompozicijos takas. Kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centro sudarytame parko apraše, 2001 m. parengtame pagal Vilniaus apskrities projektavimo ir restauravimo instituto (PRI) archyve esančią istorinę medžiagą, nurodoma, kad parkas yra mišraus plano: centrinė dalis –geometrinė, į rytus – peizažinio planavimo. Priešais rūmus plyti ovalinis parteris su retomis medžių grupėmis, sodintomis po 1929 m. Už rūmų, vakarinėje dalyje, suformuota medžiais apsodinta apžvalgos aikštelė, yra trys pagrindiniai takai. Pakrante nusitęsęs takas apsodintas baltųjų ir pilkųjų tuopų eile, vidurinis – klevų ir liepų mišria alėja. Į rytus nuo rūmų veda tiesi 385 m alėja.

Pateikiama ir želdinių dendrologinė sudėtis: pagal 1975 m. atliktų želdinių tyrimų išvadas, parke augo 22 rūšių 1 819 vienetų medžių. Pagrindinės keturios rūšys: paprastieji uosiai, mažalapės liepos, kalninės guobos, paprastieji gluosniai. Taip pat augo baltosios tuopos, sidabriniai maumedžiai, eglės, ievos, vinkšnos, ąžuolai, kaštonai, gluosniai, vakarinės tujos, karpotieji beržai, kriaušės, juodalksniai. Kerojo pažįstami ir retai girdėti krūmai: pilkoji lanksva, alyvos, jazminai, totoriniai sausmedžiai, juodauogiai šeivamedžiai, šermukšnialapė lanksvūnė.

Tuopos griuvo, menkaverčiai išnaikinti, jų vietoje – jauni

Manoma, kad XVII a. parką sudarė iš dalies aptvarkytas miško parkas. 1766 m. prisodinta daug vaismedžių, vaiskrūmių, liepų, tuopų. Jį prižiūrėjo sodininkas. Kai Salų dvaras atiteko paskutiniam Marikonių giminės atstovui Liucijonui Marikoniui, manoma, kad apie XIX a. vidurį jis pertvarkė ir parką – įrengė fazanų voljerą ir žvėryną. Parke gyveno net meška, kuri maudydavosi tvenkinyje. 1855 m. prasiskolinęs L. Marikonis pardavė dvaro sodybą Reinoldui Tyzenhauzui. Nuo to laiko rūmai buvo nuolat nuomojami, juose gyveno valdytojai, tačiau, specialistų manymu, parkas nebuvo deramai tvarkomas ir prižiūrimas. Nuo 1920 m., įsikūrus žemės ūkio mokyklai ir augant miesteliui, parkas nyko ir keitėsi. Pagrindinio tako klevų alėja per 1929–1930 m. žiemos šalčius iššalo, vėliau iš dalies atsodinta liepomis. Nusenusios šimtametės tuopos griuvo pažeistos audrų ir puvimo. Kai kurių kamienų skersmuo buvęs apie 2 m. Išlikęs sibirinių maumedžių guotas parko rytinėje dalyje.

1977 m. parkas buvo rekonstruotas pagal kraštovaizdžio architektės Gražinos Kirdeikienės projektą, 1986 m. priskirtas prie respublikinės reikšmės paminklų, 1997 m. įrašytas į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, 1992 m. įtrauktas į neprivatizuotinų teritorijų dvarų sodybų sąrašą ir dvarų programą.

Šįmet, įgyvendinus vieną iš projektų, parke įrengtas pėsčiųjų takas atkartojant istoriškai suformuotą Salų dvaro parko takų trasą, įrengtas medinis tiltelis per griovį, parke nebeliko menkaverčių želdinių ir prastos būklės medžių, išvalyta pakrantė, pasodinta 50 liepų, 30 obelų ir 20 klevų.

Rate – įvairiaamžės liepos

Šakalių dvaro sklypo dabartinis šeimininkas Juozas Guzevičius jį nusipirko 1992 m. Buvusioje dvarvietėje jis aptiko dvylikos liepų ratą. Sako, ilgą laiką nesuvokęs, kokia prasmė ratu sodinti medžius, tik kartą atsitiktinai per radiją išgirdęs pasakojimą apie tai, kad liepų ratai buvę skirti džiovos profilaktikai.

Iki šių dienų dvi liepos sutrešusios nuvirto, jų vietoje J. Guzevičius atsodino dvi jaunas liepaites, trečia išdygo savaime. „Žinoma, kai iškart drauge auga, tai gražiai atrodo, tolygiai, dabar jaunosios bus užgožtos. Bet labai norisi, kad būtų panašu į originalą“, – kalbėjo dvaro palikimui neabejingas šeimininkas. Išmatavome – liepų rato skersmuo 10 metrų (toks pat ir centrinės alėjos plotis). Storiausios liepos apimtis – 277 cm. Kadangi ratas vietomis apsuptas menkesnių medelių, tai iš išorės sunkiau juo grožėtis. Liepų vaizdas atsiskleidžia būnant rato viduje.

Atsitiktinumas ar ne, bet Šakalių dvaro savininkas Oskaras Rutkovskis, vietinių vadinamas Rutkausku, iš tiesų sirgo šia liga. Kraštotyrininko, Rokiškio krašto garbės piliečio Venanto Mačiekaus žiniomis, jo senelis iš šio dvarininko nusipirko 16 ha prie Žiobiškio augusio miško. O. Rutkovskiui labai reikėję pinigų skubiai vykti į Šveicariją gydytis nuo džiovos, pinigų suma buvusi nemenka, tad tekę skubėti. V. Mačiekaus senelis nuvežė pinigus tiesiog į Rokiškio geležinkelio stotį, kurioje jau laukė O. Rutkovskis. Vos gavęs pinigus, dvarininkas sėdo į traukinį ir išvyko į Šveicariją.

Mėgo girtis ir gydytis

Lietuvos kraštovaizdžio architektai, parkotyrininkai liepų ratą yra aptikę XVIII a. LDK etmono Mykolo Juozapo Masalskio statytame Veisiejų dvaro (Lazdijų r.) parke. Jame yra 22-jų (kituose šaltiniuose nurodoma 18 – aut. past.) liaunakamienių liepų ratas. Dar vienas unikalus reiškinys yra Sirvėtos regioniniame parke, Šventos dvare (Švenčionių r.). Ten dvaro savininkė Marija Civinska paliko liepų pavėsinę.

Anksčiau Lietuvos dvaruose mėgta medžius sodinti lizdais – keli ir daugiau medžių būdavo sodinami į vieną plačią duobę arba greta. Jiems užaugus, atrodydavo, kad medis turi daug kamienų. Jei sodinukus išdėstydavo platesniu ratu, užaugdavo natūralios pavėsinės. O liepos tam labai tinka, jų teikiamas pavėsis ir žydėjimo metas malonus visiems. Tad 1926 m. M. Civinskos liepimu 30 liepų buvo pasodintos ratu ir užkabintais svarmenimis lenkiamos į šonus, kad įgautų taurės formą. Dvaro savininkai gyrėsi savo kūriniu ir vaišindavo svečius liepų pavėsyje. Tarp šių liepų ji dažnai leisdavo paskutines dienas sunkiai sirgdama. Iki šių dienų išliko tik 16 liepų, nes kitas palaužė audros ir kitos negandos.

Sieja slaptas ryšys?

Iš kur tokia pagarba liepai? Pasak etnologų, senovėje lietuviai gimus vaikui sode pasodindavo medį: pirmam sūnui – ąžuolą, antram – uosį, trečiam – beržą, dukterims – liepą, drebulę… Tai būdavo ypatingas sodinimas: į medžio šaknims išraustą duobę dažniausiai įdėdavo ir naujagimio placentą, o sodinuką palaistydavo vandeniu, kuriame buvo nupraustas gimęs mažylis, todėl tarp medžio ir vaiko dažniausiai užsimegzdavo paslaptingas ryšys. Žvelgdami į medį artimieji galėjo nutuokti, kaip sekasi tam žmogui. Jei jam viskas gerai, medis bujojo, bet jei medis imdavo skursti, tai buvo įspėjantis ženklas, kad sunkias dienas išgyvena ir žmogus.

Senovėje prie šventų liepų moterys melsdavosi, nešdavo aukas – rankšluosčius, drobes. Taip tikėjosi susilaukti kūdikio ar sėkmės sau ir šeimai. Žmonės ypač garbino keletą kamienų turinčias liepas. Sakoma, kad paaugusias merginas motinos ar senelės, dėdienės ar tetos nusivesdavo po liepa pasišnekėti tais klausimais, kuriuos privalu išmanyti jaunamartei.

Kultas perėjo į krikščionybę

Manyta, kad būtent liepose yra likimo deivės Laimos buveinė. Laima lėmė žmogaus laimę, buvo moterų globėja, saugojusi jas visą gyvenimą, lengvinusi gimdyvių kančias, besirūpinusi naujagimiais, jų sveikata ir likimu. Liepos – labai gajus, moteriškas medis: nulenk – atsities, nulaužk – ataugs iš atžalų, jų pumpurai valgomi, jie yra vieni iš pirmųjų pavasario vitaminų…

Seniau tikėta, kad liepos globoja žmogų tarsi motinos, liepine lazda galima apsiginti nuo piktųjų dvasių, kad šis medis turi sielą, širdį, jaučia skausmą. Liepose gali įsikūnyti mirusiojo siela.

Liepos-Laimos kultas dar ilgai laikėsi ir įvedus krikščionybę, tad liepose pradėta statyti Švč. Marijos skulptūrėles ar kabinti paveikslus, liepas sodindavo šventoriuose prie koplyčių ir bažnyčių.

Liepynų apsauga buvo numatyta net 1588 metų Lietuvos statute, nes senovėje liepynuose buvo verčiamasi drevinė bitininkyste.

Šie medžiai ilgaamžiai. Mūsų krašte išgyvena iki 400 m., bet kitur žinomos 600 m. ir dar senesnės liepos. Jos auga visur, tačiau liepynų Lietuvoje – menki likučiai.

Tinka šaukštui išdrožti, bet pastogės nesuręsi

Liepų medieną mūsų proseneliai naudojo labai įvairiai, nes ji patvari ir tvirta, tinka drožinėti, skaptuoti, tekinti. Iš jos gaminami fanera, degtukai, žaislai, apdailos lentelės, aviliai, šaukštai, indai, kiti reikmenys, ji lengvai pasiduoda, todėl norintiems pradėti drožinėti ar tekinti patariama imti būtent liepos pliauską. Liepų mediena be branduolio, jaunų medžių – gelsva, senų – rusvai balta, minkšta, lengva ir stangri, su ryškiomis metinėmis rievėmis. Deja, namo iš jų nesuręsi, nes mediena minkšta, greitai gendanti. Tačiau iš jos drožtais šaukštais galime kabinti medų.

Vaistas nuo visų ligų…

Liepų medus labai vertinamas, sakoma, kad jis gydo peršalimo, kvėpavimo takų, gerklės, inkstų ir kepenų ligas, mažakraujystę, bronchinę astmą ir stiprina širdies veiklą, esą juo net galima valyti pūliuojančias žaizdas ir nudegimus. Mokslininkų paskaičiuota, kad vienas žiedas išskiria 2–3 miligramus nektaro. Palankiais metais iš didelės liepos bitės prineša apie 20 kilogramų medaus (per dieną 2–5 kg), o iš vieno hektaro liepyno – apie 800 kilogramų.

Šviesaus atminimo farmacininkė, liaudies medicinos žinovė, žiniuonė Eugenija Šimkūnaitė patarė liepžiedžius pradėti rinkti, kai pietinėje medžio pusėje visi žiedai išsiskleidžia ar lieka tik po vieną pumpurą. Kitose pusėse nesubrendusių žiedų bus daugiau ir nors dalis pietinių bedžiūstant nubyrės, visa žaliava bus gera. Esą geriausia tai daryti apie pusiaudienį – bitės beveik visą nektarą išneša rytmetį, tad ir medaus bus surinkta daugiau, ir bitės netrukdys žiedų skinti. Liepžiedžių nuoviras su medumi gerina virškinimą, ramina, padeda užmigti.

Taip pat šio medžio draugija malšina nervinės kilmės skausmus. Tai vienybės, taikos medis, jo teikiama energija ypač naudinga piktiems, kupiniems neapykantos žmonėms. Bendrauti su liepa patariama ir tiems, kuriuos kamuoja įtarinėjimai, baimė, persekiojimo manija.

Vertė susigėsti

Anot E. Šimkūnaitės, pasakojimai apie liepą sudėti į sakmę. Esą visi medžiai kas sau skyrium būna, tik kartą per tūkstantmetį sueina krūvon, pasišneka, pasiklausinėja, pasigiria, tik liepa kitaip elgiasi: „Taip suėję visi šnekėjo, tik liepa tylėjo. Šnabždėjosi kiti: rasi, neturi jokios galybės. O nekantrioji drebulė to ir paklausė; liepa atsakė, kad jai nebuvę kaip šnekėti, visi ūžę. O galybių turi. Vien lapuose trys: nuo sumenkimo, vidurių, odos bėdų. Epušė iš gėdos net paraudo.

Kai vėl suėjo medžiai, ir vėl liepos galybė parūpo. Šįkart labiausiai alksniams. Liepa apsakė žiedų galybę: nuo krūtinės sunkumo, kaulų laužymo, dieglių, sumenkimo, valgio nepriėmimo, pykinimo, spuogų ir dedervinių. Tiek jų žiedų arbatoje. Antroji žiedų galybė – kvapas: nuo rūpesčių, sunkumų, stresų ir susigraužimų. O galybių galybė – medaus saldumas. Susigėdęs alksnis iš vidaus paraudo.

Trečiąkart suėję medžiai vėl spėliojo, ar liepa galybės turinti. Paklausė išdidusis ąžuolas. Liepa pasisakė turinti. Ir žievės, ir branduolio. Menkas pasirodęs ąžuolui liepos branduolys, tad paklausė apie žievę. Išgirdo, kad ji kaulus ir vidurius suvaržo. Ąžuolas tik pasišaipė. Tada liepa nusakė branduolio galybę: motiną pavaduoja, senystą veja. Susigėdo ąžuolas savo dideliais branduoliais puikavęsis, šie ir apkarto.

Tai dar ne visos liepos galybės. Kai medžiai vėl sueis, liepa turės ką pasakyti.“

Sudėjus visas liepos galybes, nenuostabu, kad net dvarininkai liepų pavėsyje ieškojo atokvėpio ir tikėjo atsiginsią nuo ligų.


Pasirokavimai

Gėre mėnuo iš šulnia varsmes.

Ir sniegines avelas pusnynuose braide.

Vis klausiausi už lunga zylalių gesmes,

Kol širdin sapuliais ilgesys nusilaide.

Až tvaras nusilaide raudonas dungus.

Žvaigždžių takas nuaustas nutįsa lig žemes.

Ar atais tuo taku, kas man būva brungus,

Kai net sienam atodūsiai remias.

Kai raudonam dunguj naujas rytas nušvįs,

Kai pabudus diena vėl nukrykštaus.

Ažeri mėnuo gaudys šarkšnotas žuvis,

A na sniega spindes karkla rykštes.

Ir sapes dūšių man ligi pat gelanies.

Lapiniais baltais dungų ažlopys.

Ir kaip abrazdas baltas unt lada spindes

Tava veidas snieguotam šoky.

Vėjas stūgaus iš až apsnigtų patvarių.

Pražys saujaj na saulas gėlas.

Tas venintelas, tas trakštamas, neturiu.

Vepūtynius pūga širdyje man suvėla.

Sienų sųsparas šalty išvargį traškes.

Skambes patkavam rogių kelias. Ir taip baisiai, taip baisiai sapes

Tava žodžiai ladan inšalį.

***

Sedėja  senela  unt  uslana  maža.

Veizėja, kad  žųselas tali nenuveitu.

Sava jaunystes denas prisminus,

Gailų ašarėlų nušluoste skreitu.

Jaunystes tas dienas kaip graitai prabėga.

Tirpa, nutirpa kaip pernykštis sniegas.

Maža pemeniote žųselas gane,

Kiaulalas – jau didesne pemene.

Būdama merga – taip sunkiai dirba.

Na sunkių darbų runkas nutirpa.

Sėja ir pjove, linalius myne.

Sunki, vai sunki buva gadyne.

Sėdžia senela unt uslana maža.

Žiūre  senela – saulala laidžias.

Saulala laidžias, senela snaudžia,

Jaunystes godu pyniku audžia.

Gražina PITRĖNĖNĖ

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie