Respublikai – 112, kermošiui – 34
Šį savaitgalį Kamajuose vykstanti trijų dienų tradicinė šventė – su visais privalomais valstybingumo atributais. Respublikos prezidentas Vytautas Vilys, išrinktas neterminuotai kadencijai, sako, jog diskusijos tebevyksta tik dėl respublikos himno ir vietos, kurioje turėtų įskurti prezidentūra. Himnu norima tvirtinti Edmundo Kučinsko atliekamą dainą „Už strazdo giesmę“, nors yra pasiūlyta ir kitų variantų. Vienoje „Kuc kuc Kamajuos“ švenčių dalyvavęs E. Kučinskas skyrė šį kūrinį Kamajams ir labai džiaugėsi, kad daina tarsi būtų Kamajams ir sukurta. Tačiau dėl jos titulavimo himnu dar neatsiklausta. Kol nebaigti debatai dėl prezidentūros, prezidentas šventės svečius priima kultūros centre. Visa kitą – respublikos, herbas, vėliava, pinigai – jau seniai įteisinti.
Valstybingumo ženklų daugėja
Prezidentas V. Vilys, buvęs ilgametis Kamajų seniūnas ir iki gyvo kaulo sergantis gimtuoju kraštu, sako, jog respublikos titulas kamajiškiams labai svarbus: ugdo savigarbą ir patriotiškumą, buria, žmonės tapo artimesni, šilčiau bendrauja. Šventės metu vieni kitus sveikina su respublikos diena, kamajiškai net savo automobilius jau ženklina Kamajų herbu, taip sukeldami kitų vairuotojų, ypač sostinės, smalsumą. Būti Kamajų Respublikos nariu, anot prezidento, ne tik pasididžiavimas, bet ir įpareigojimas, ypač tai vertina kraštiečiai.
Kokia gi respublika, jeigu užsienyje nėra jos įgaliotųjų atstovų! Taigi Kamajai nuo šiol turi savo ambasadorius Vokietijoje ir Vengrijoje. Tikimasi, kad ambasadorių geografija greitai išsiplės. Kraštietis Alvydas Šinkūnas sutiko būti Kamajų ambasadoriumi Hamburge, Budapešte – kraštietė Danutė Janavičiūtė. „Šiose valstybėse besilankantys kamajiškiai visuomet gali į juos kreiptis, susitikti“, – paaiškino V. Vilys ir pridūrė, jog vyksta pokalbiai su dar keliais užsienio valstybėse gyvenančiais kraštiečiais, galinčiais tapti Kamajų ambasadoriais.
Kamajų ambasadoriai yra visi, kurie myli savo kraštą ir juo didžiuojasi. Tokia yra ir Kamajų Antano Strazdo gimnazija. Neformali jaunųjų gidų grupė „KAS gi“ prieš kelerius metus sukūrė ir pristatė filmuką „Renkame publiką – rodome Kamajų Respubliką“ (renginyje „Sidabrinis kadras“).
Pirmasis garbės pilietis
Pagal tradiciją, Kamajų Respublikos prezidentas „Kuc kuc Kamajuos“ šventės pagrindinio akcento – sekmadienio kermošiaus – metu įteikia ordinus „Už nuopelnus Kamajų Respublikai“. Jų per kelerius metus įteikta net 26. O šiemet pirmą kartą bus prisaikdintas ir tituluotas pirmasis Kamajų Respublikos garbės pilietis. Ši garbė – kraštiečiui, etninio paveldo tyrinėtojui, monografijos „Kamajai“ sudarytojui ir vyriausiajam redaktoriui Venantui Mačiekui. Numatyta ir nauja nominacija – už kultūros indėlį Kamajų Respublikai.
Pernai per „Kuc kuc Kamajuos“ įteikta pirmoji „Strazdo“ statulėlė, nukaldinta Aukštakalnių kalvio Audriaus Baltrukėno. Ja už gyvenimo nuopelnus Kamajams įteikta Kamajų Respublikos prezidentui V. Viliui. Šiemet „Strazdo“ statulėlės teikimo ceremonijos nebus, tačiau „Strazdas“, kaip sako kamajiškiai, – kiekvieno širdyje.
Švenčia visi
Tradicinėje tris dienas trunkančioje šventėje „Kuc kuc Kamajuos“ respublika atkuria savo sienas ir švenčia visi: nuo mažo iki seno. Vyksta sporto varžybos, parodos, koncertai, jaunimo diskotekos, kaimo bendruomenių amatų kiemeliai, kitokios linksmybės bei atrakcijos. Na, o pagrindinę šventės dieną už Kamajus, jų žmones, kraštiečius aukojamos šv. Mišios Kamajų bažnyčioje. Ir visą dieną miestelio širdyje – kunigo, poeto, vargšų užtarėjo Antano Strazdo vardu pavadintoje aikštėje, kurios parkelyje ant tašyto granito postamento pastatytas bronzinis Strazdelio biustas, sukurtas skulptoriaus Antano Aleksandravičiaus, verda kermošius bei pačios įvairiausios linksmybės. Aikštėje kaldinama ir respublikos valiuta – kamajiniai ir kamajeikos.
Apie tai, iš kur šaknys
Prie kadaise labai svarbių prekybos kelių ir Šetekšnos upės įsikūręs Kamajų miestelis žinomas nuo 1541 m. (pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėtas Kamajų dvaras). Miesteliu Kamajai tapo 1660-aisiais. Kovotojas prieš carinį režimą Jurgis Smolskis-Smalstys 1905 m. Kamajuose pašalino rusų administraciją ir paskelbė Kamajų Respubliką. Jai priklausė Salos, Duokiškis, Jūžintai, Užpaliai. Respublika gyvavo labai neilgai. Išsiaiškinus šį faktą sumanyta atgaivinti Kamajų Respubliką.
Prieš jos šimtmetį, 2005 m., kraštietis dailininkas Jokūbas Zovė sukūrė heraldiką – herbą, vėliavą, o kamajiškis Kazimieras Šešelgis – Lietuvos urbanistikos patriarchas, habilituotas humanistinių mokslų daktaras, profesorius – pinigus: kamajinius ir kamajeikas.
Nuo A. Strazdo mirties praėjus 100 metų, 1933-iaisiais, Kamajuose dvasininkui ir poetui buvo atidengtas paminklas. V. Vilys pasakojo, jog iš pradžių kunigija tarpusavyje pasitarė, kad mirties metinių paminėjimas bus kuklus: paaukos mišias ir taip viskas baigsis, nes Strazdas esą ėjęs prieš kunigus, turtuolius bei apskritai buvęs tolokai nuo pavyzdingam kunigui keliamų reikalavimų. Bet Kamajėlių dvarininkas šviesuolis Indriūnas neleido nepagarbiai su poetu pasielgti. Dvarininkas kartu su Juozu Tumu-Vaižgantu visoje Lietuvoje rinko pinigus paminklui, o paminklo atidengimo iškilmės buvo didelės, renginyje dalyvavo ir visa tuometinė Rokiškio valdžia, kunigai.
2005-aisiais A. Strazdas „įkeltas“ Kamajų herban. Istorikai ir kamajiškiai prisimena, kad buvo įvairiausių minėto herbo variantų. Kol galiausiai jame atsirado paukštis strazdas, simbolizuojantis liaudies mylimą ir turtuolių nekenčiamą dainių. V. Vilys įsitikinęs: herbas – didžiausias poeto atminimo įamžinimas.
Atgaivino…
„Kuc kuc Kamajuos „barankyčių“ pirkti! Didelių negavau, o mažyčių nepirkau.“ 1983-iaisiais pagal šios dainos žodžius surengta pirmoji „Kuc kuc Kamajuos“ šventė ir taip atgaivintos senosios miestelio kermošių tradicijos. Gaidžiams pragydus kviesliai važinėjo po kaimus ir kvietė žmones į „jomarką“. Sugužėjusius A. Strazdo aikštėn linksmino orkestras, kapelos, skanėstais viliojo „karčiama“ ir prekiautojai, po kermošių sukiojosi „čigonės“, siūliusios išburti likimą arba besitaikiusios ką nors nugvelbti…
Ant liežuvio galo…
„Kuc kuc Kamajuos“ kupletą iki šiol gerai žino ne tik kamajiškiai, Rokiškio krašto, bet ir kitų regionų žmonės, kuriems jis – ant liežuvio galo. Net ir šiandien tėvai, užsisodinę ant kojos vaikus, imituodami jojimą arkliu niūniuoja šį kupletą. Arkliai Kamajų gyvenime turėjo svarbią reikšmę: miestelio aikštė garsėjo didžiuliais kermošiais, į juos arklių traukiamais vežimais suvažiuodavo ūkininkai, amatininkai susigabendavo savo produkciją. Niekur kitur, tik Kamajuose, buvo galima rasti daugybę „baronkų“ (riestainių): nuo didelių iki mažų, su priedais ir be jų, keptų, plikytų, raitytų… Plikytos tešlos „baronkos“ iki šiol išliko svarbiausiu kermošiaus akcentu, tik bėda, kad į šventę suvažiavusiems iš visų Lietuvos kraštų jų dažnai nebeužtenka… Tiems, kurie pavėluoja, tenka tenkintis kitokių receptūrų ir figūrų riestainiais. „Jeigu lis, „baronkų“ tikrai užteks, o jei švies saulė, galim jų ir pristigti, nes žmonių suvažiuos didžiulė minia“, – šmaikštavo V. Vilys ir žadėjo su klebono pagalba iš Aukščiausiojo „išsiprašyti“ giedro oro.
Iš istorijos
Kamajai kūrėsi prie Šetekšnos upės ir svarbių prekybos kelių, einančių iš Vilniaus į Rygą, iš Upytės ir Panevėžio į Daugpilį. 1610 m. čia užfiksuota 16 šeimų, kuriose gyveno 72 žmonės. 1634 m. Kamajus nupirko karališkosios didenybės rotmistras Adomas Lukianskis-Paulavičius, 1635 m. jis pastatė pirmąją medinę kryžiaus formos bažnyčią. 1737 m. ji sudegė, o jos vietoje pastatyta kita. Sparčiai augančiai Kamajų parapijai maldos namai tapo ankšti, tad 1897 m. klebono Jono Jokimo sprendimu bažnyčia nugriauta. Trečioji (mūrinė) pastatyta 1897–1903 m. Pastarąją – beveik gryno neogotikos stiliaus, dvibokštę, raudonų plytų, netinkuotą su medinėmis apskardintomis bokštų smailėmis – suprojektavo inžinierius iš Rygos Florijonas Vyganovskis. Bokštus menantys kamajiškiai sako, jog į dangų „šaunančios“ maldos namų smailės buvo matomos net už 8 km.
Miestelio senoji dalis – apie 1745 m. suprojektuota klasicistinė kvadrato formos aikštė su keturiais spinduliais – gatvėmis, kurios tapo Kamajų herbo akcentu (prezidento dekretu herbas patvirtintas 2005 m. birželio 23 d.). Kamajų miestelio centras – urbanistikos paminklas, tokių ar panašių aikščių Lietuvoje – vos viena kita. Nuo 1745 m. minima miestelyje pastatyta sinagoga ir traukos objektu tapęs turgus. 1774 m. Kamajuose įkurta parapijos mokykla, 1864 m. – valdiška rusiška pradžios mokykla. Tarpukaryje Kamajuose įsteigta ir pirmoji valstybinė lietuviška mokykla, 1932 m. – biblioteka, 1933 m. pastatytas paminklas A. Strazdui. Apie 1937 m. Kamajuose atidaryta biblioteka. Veikė daug smulkių žydų krautuvėlių, užeigų, kooperatyvas, vaistinė, smulkaus kredito draugija, sveikatos punktas, policijos nuovada, paštas, malūnas ir kt.
Nuo XIX a. pradžios iki 1950 m. Kamajai buvo valsčiaus, 1950–1995 m. – apylinkės centras ir kolūkio centrinė gyvenvietė.
Miestelis nuo kovų ir gaisrų kentėjo Pirmojo pasaulinio karo metais, būta didelių nelaimių ir anksčiau bei vėliau. Bet skaudžiausią lemties smūgį Kamajai patyrė per Antrąjį pasaulinį karą. Po tragiškos 1944-ųjų vasaros, kai Kamajai ir gretimi kaimai liepos mėnesį bent dviem savaitėms atsidūrė fronto linijoje, miestelyje beveik neliko centre buvusių ir aikštę supusių medinių pastatų. Juos suniokojo gaisras, o mūriniai statiniai buvo smarkiai apgriauti. Fronto padarinių neišvengė ir bažnyčia: nors ji nesudegė, bet liko be bokštų smailių, kurias smarkiai apdaužė artilerijos sviediniai. Apgriautus bokštus dėl keliamo pavojaus teko nuardyti. Taip bažnyčia įgavo visai kitokį vaizdą, nei buvo suprojektuota.
Seniūnijos duomenimis, šiuo metu miestelyje gyvena apie 650 gyventojų. Pagal likusius duomenis, 1724 m. jų buvo iki 120, 1897 m. – 1 tūkst. 105, 1959 m. – 504, 2001 m. – 681 gyventojas.
Projektą iš dalies remia
