blank
A. Minkevičienės nuotr.

Ne kiekvienam miesteliui poetai, rašytojai dedikavo savo kūrinių, kaip ir ne kiekvienas miestelis turi legendomis apipintą istoriją – tokią, kaip Duokiškis, kurio vardas pirmą kartą paminėtas prieš 421 metus. O ir žmonių čia gimė ar augo iškilių, kurie, kaip patys sako, į Duokiškį „ant kelių paršliaužtų“. Jie – Duokiškio metraštininkai, kurių dėka šis kraštas ir jo istorija bei puoselėjamos  tradicijos tebėra masalas, viliojantis į Duokiškį turistus, istorikus, etnografus ir gamtininkus.

Iš kur kiškis?

Gilioje senovėje mūsų žemė buvo ištisai apaugusi miškais, bet amžiams bėgant kirtimuose, skynimuose, ypač prie upių ir ežerų, ėmė kurtis gyvenvietės, plėtėsi dirbamos žemės plotai. Bet būta gūdžių vietų, kuriose apsigyvendavo vienišiai, atsiskyrėliai. Pasakojama, jog ir Duokiškis kūrėsi nuo pirmos iškastos lysvės pušynų, kemsynų ir vandens apsuptoje vietovėje.

Pagal legendą, vieta, kur dabar stovi miestelis, kadaise buvo nuošali tuštuma. Čia pirmasis trobą susirentė našlaitis bastūnas Gildas su savo pačia, mito grybais, uogomis, žvėriena, patalus klojo žvėrių kailiais, susilaukė poros dukterų Austės ir Distės. Vieną gilią žiemą siaučiant pūgai į jų trobos duris pasibeldė du pasiklydę medkirčiai Antis ir Vytaras. Pavaišinti jie įsižiūrėjo Gildo dukteris. Pavasarį jie sugrįžo ir ėmė šalia Gildo ręsti savo trobas. Vytaras vedė Austę, o Ančio numylėtinė Distė delsė tekėti, jai rūpėjo miško gėrybės. Kartą ji išėjo ir nebegrįžo. Tėvai baiminosi, kad ją sudraskė žvėrys ar įpuolė į klampius raistus. Tik Antis neabejojo, kad Distė pabėgo su kitu. Taip ir buvo. Šiuose miško plotuose dažnai medžiodavo krašto didikai. Ji matė auksu išsiuvinėtas jų liemenes ir sidabrines sagas. Vienas  jų, dvarponis Butautas, kartą pamatė Distę pasislėpusią už medžio, prakalbino ir padovanojo jai gražią skarelę. Kitą dieną ji vėl grįžo į tą pačią vietą ir nustebo išvydusi tą patį poną sėdint ant išversto medžio! Butautas atnešė dar gražesnių dovanų: šilkinę suknelę ir žibančią juostą. Vienintelis Distės rūbas, kokį nuo pat mažens vilkėjo, buvo tėvo pasiūti kiškio kailinėliai. Gautų dovanų ji nedrįso niekam rodyti, tik nubėgusi į mišką apsirengdavo tais poniškais drabužiais. Butautas viliojo ir įkalbinėjo Distę keltis pas jį į dvarą. Distę dvarponis apgyvendino rūmų palėpės kambarėlyje. Taip ji atsidūrė viena tarp keturių sienų, ankštame mūriniame narve. Buvusi gražuolė darėsi panaši į šmėklą.

Pagailo jos, matyt, ir Butautui, davė raktus ir leido kartą sutemus slaptai išeiti į kiemą. Apgraibomis ji išslinko į sodą. Vengdama sutikti žmones, ji slampinėjo pakampiais. Atsiminė Distė paniekintą medkirtį Antį, išgirdo jo kvietimą bėgti… Kaip ilgai ir kur klaidžiojo Distė, niekas nežinojo. Vieną rytą rado motina ją purviną, sulysusią ir nualpusią prie durų. Daug dienų praėjo, kol ji atsigavo ir pradėjo kalbėti. Rūstybės pagautas tėvas griebė jos poniškus drabužius ir šaukė, iš kur tie jos skarmalai, liepė Distei nešdintis ir be jo siūtų kailinėlių negrįžti.

Distė išbėgo ir nebegrįžo. Pasakojama, kad tolimesnio kaimo žmonės matė ją klajojant pamiškėje apdriskusiais poniškais drabužiais. Ji kiekvieną sutiktą vis prašydavo pasiūti kiškio kailinėlius.

Netrukus arti tos vietos, ant kryžkelės, kur Distė susitikinėdavo su dvarponiu, atsirado stulpas su užrašu „Duokit jai kiškį!“ Ilgai stovėjo tas stulpas su užrašu. O kai jis nuvirto, žmonės įkasė kitą, nes tikėjosi ir laukė, gal kartais dar sugrįš gražuolė Distė. Nuo tų įvykių praėjo ne vienas šimtas metų, o stulpas nenyksta. Jį jau daug kartų pakeitė nauju, vėliau užrašą sutrumpino ir paliko tik „Duokiškis“. Taip miesteliu virtęs kaimas ir buvo pavadintas.

Yra ir kita Duokiškio vardo versija, baudžiavos laikų išlikęs pasakojimas.  Esą čia gyvenęs labai žiaurus ponas, mėgęs rykštėmis plakti baudžiauninkus iki mirties. Kartą vienas baudžiauninkas buvo pono laukuose sumedžiojęs kiškį. Jį plakant ponas vis šaukęs: „Duok kiškį!“ Nelaimėlis plakamas mirė, o vėliau ši vietovė gavo Duokiškio vardą.

Apvaizdos apsireiškimas

Duokiškis įsikūręs rytiniame Bedugnio ežero, žymaus plaukiojančiomis salomis, krante.

Į pietus nuo miestelio tyvuliuoja Uosinto ežeras. Duokiškis, kaip ir daugelis miestelių, kūrėsi nuo dvaro. Duokiškio dvaras rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1596 m, o 1618 m. jau minimas ir Duokiškio laukas, kuriame ir kūrėsi kaimas. Po trisdešimties metų Duokiškio kaimas užrašytas Kamajų bažnyčiai, o XIX a. viduryje jis jau tapo atskira valda. 1796 m. minima Duokiškio koplyčia. XIX a. pabaigoje Duokiškis garsėjo galvijų prekymečiais. Tris kartus per metus  (gegužės 4 d., liepos 26 d. ir rugsėjo 14 d.) vykdavo dideli „jomarkai“, garsūs jaučių prekyba ir tradicinėmis bulių „badynėmis“. Straipsnyje „Duokiškis“ (Panevėžio vyskupija. Istoriniai duomenys. Pastoracinė veikla, 1998 m.) kun. Mykolas Mikeliūnas mini senosios koplyčios legendą. Koplyčia stovėjusi ten, kur senieji kapai. Iš jos keistai dingdavęs Šv. Onos paveikslas ir atsirasdavęs ten, kur dabar stovi bažnyčia. Paveikslą sugrąžinus atgal, vėl atsitikdavo tas pats. Žmonės suprato, jog tai Apvaizdos valia ir koplyčią perkėlė į tą vietą, kur atsirasdavo paveikslas.

Dėl Apvaizdos nurodymo ramybės nedavė Kamajų klebonui ir Žemaičių vyskupui, ragindamas leisti statyti Duokiškyje kleboniją. Į Duokiškį 1904 m. atykęs kun. K. Mačionis užbaigė klebonijos statybą ir ėmėsi naujos bažnyčios statybų. Jas užbaigė 1906 m. ir taip pačiais metais kun. K. Mačionio buvo pašventinta Šv. Onos titulu.

Pagarboje – kunigai

Duokiškiečiai nuo pat parapijos įkūrimo kunigo profesiją vadino pačia garbingiausia – kiekvienam ūkininkui ir grytelninkui buvo didžiausia garbė priimti savo namuose dvasininką. Vietiniai su meile prisimena paprastą, nuoširdų, visų gerbiamą kunigą Lionginą Neniškį: jis 38 metus buvo Duokiškio parapijos tikinčiųjų sielovadininkas. Ganytojas nepaliko ypatingų darbų, tačiau paliko ryškų pėdsaką žmonių širdyse ir atmintyje. Dvasininkui mirus parapijiečiai jo antkapyje iškalė šiuos žodžius: „Buvai geras – teatlygina Viešpats.“

Svarbiausią darbą minėtoje parapijoje atliko kunigas K. Mačionis – parapijiečių dėkingumo jis nusipelnė už bažnyčios pastatymą. Kunigas L. Neniškis  mirė 1990 m. rugsėjo 16 d. Palaidotas Duokiškio bažnyčios šventoriuje.

Duokiškio bažnyčia – etnokultūros ir etnoarchitektūros paveldas: pastatyta XIX a. pradžioje, ji papuošta vietos meistrų – liaudies kūrėjų sukurtais darbais. Prie bažnyčios anksčiau veikusios angelaičių, tretininkių, pavasarininkų organizacijos buvo tautiškumo ir etniškumo ugdytojos, nes pagrindinėmis vertybėmis laikė tautiškumo, doros ir tikėjimo sklaidą tarp vietos jaunimo.

blank
Duokiškio Šv. Onos bažnyčia – paslaptingai atsirasdavusio Šv. Onos paveikslo vietoje. A. Minkevičienės nuotr.

Kitas kultūros židinys buvo mokykla. Tarpukariu Duokiškyje didžiausią autoritetą turėjo mokytojas Matas Tylas, o nuo 1953 m. – kaimo šviesuolė, mokytoja, istorikė ir kraštotyrininkė Irena Janukėnienė, per penkiasdešimt darbo Duokiškyje metų surinkusi gausų krašto gyvenimo rankraštyną.

Gyvenimo spalvos

1906–1907 m. Duokiškyje buvo dvi pramoninių prekių krautuvės ir kailių dirbtuvė, veikė kooperatyvas. 1907 m. Duokiškyje įsteigta pradžios mokykla, 1925 m. – pašto agentūra, 1933 m. įkurti malūnas bei lentpjūvė. Periodinėje spaudoje atsirado žinučių apie alkoholio monopolį: „Duokiškio miestelis nedidelis, kelios krautuvės, o monopolio dar nėra. Bet miestely yra toks ūkininkas, kuris atveža degtinės iš kitur. Pas jį žmonių visados pilna.“

Aštuntajame dešimtmetyje Duokiškio kolūkis ekonomiškai sustiprėjo, buvo pastatytos naujos fermos, grūdų sandėliai, mokyklos ir kontoros pastatai, mokyklos bendrabutis, naujas kultūros namų pastatas. Veikė medicinos punktas, paštas, taupomoji kasa, biblioteka, parduotuvė, pieno supirkimo punktas. Suirus kolūkiams daugelis pastatų nebeteko reikšmės ir ėmė merdėti: pieninė, pradėjusi veikti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, nutilo malūnas, sudegė senasis mokyklos pastatas, sugriuvo fermos, sandėliai ir klojimai. Duokiškyje ir jo apylinkėse prasidėjo naujas etapas: kūrėsi stiprūs ūkininkų ūkiai, kaimo turizmo sodybos, šiuolaikiški verslai.

Gilios istorijos krašto žmonės nepamiršo pagrindinių gyvenimo vertybių – krašto kultūros ir tradicijų išsaugojimo svarbos.

Žmonės – Duokiškio žiburiai

Prieš 421 metus pirmą kartą paminėtas Duokiškis ir šiandien puikiai žino savo krašto šviesulius, gyvenimu ir darbais išgarsinusius rajono pakrašty, tarp ežerų, prisišliejusį romantiškos istorijos ir  gražios gamtos kampelį.

Čia gyveno ir iki šiol meile Duokiškiui serga aktorius, režisierius Ferdinandas Jakšys. Šį kraštą  įsimylėjęs uteniškis rašytojas Saulius Šaltenis sukūrė apysaką „Duokiškis“ apie pokario gyvenimą Duokiškyje. Pagal jo kūrinį pastatyta pjesė „Duokiškio baladės“. Dar 1978 m. S. Šaltenio „Duokiškio balades“ Kauno valstybiniame dramos teatre režisavo Eimuntas Nekrošius. „Duokiškio…“ herojai – paprasti šio miestelio gyventojai: duonos kepėjai, mokytojas, klebonas. Jie visi trokšta tik vieno – gyventi: laukti pavasario, kurti šeimas, auginti vaikus ir kepti duoną. Tačiau Duokiškis, kaip ir visa Lietuva, buvo įsuktas į pokario peripetijas. Žmonės sprendė išlikimo problemą – su kuo ir kaip. Kiekvienas iš jų nešė savo likimą, kupiną meilės ir išdavystės. Tai kartos, kuri iškentė pokarį, drama.

O kokie Duokiškį šalyje garsinantys tradiciniai „Duokiškio baladžių“ vakarai, kurių iniciatorius – F. Jakštys, o krikštatėviu vadinamas S. Šaltenis… „Duokiškio baladės“, rengiamos Šv. Onos atlaidų išvakarėse, – miestelio kultūrinės savasties, išskirtinumo paieškų rezultatas. Šis renginys, garsinantis kraštą, suburia dainuojamosios poezijos kūrėjus ir atlikėjus, literatus, kūrybos puoselėtojus, skaitovus, skatina mėgėjų meno kūrybines iniciatyvas ir, kas labai svarbu, puoselėja miestelio bei jo apylinkių istorinę atmintį.

Duokiškėnų širdyse tebėra gyvos knygnešio Juozapo Balbatos, Nečiūnų žydų kaimo, tautosakos rinkėjo Kazimiero Markelio, daugybės kitų įžymių žmonių gyvenimo istorijos („Gimtasis…“ apie šį kraštą garsinusias asmenybes rašė anksčiau – išsamiai arba epizodiškai).

Duokiškėnų puoselėjamas knygnešio J. Balbatos, gūdžiais spaudos draudimo laikais Duokiškio krašte lietuvišką žodį nešusio švietėjo, atminimas (rėmėjų lėšomis Minčiūnų kaimo kapinaitėse atnaujintas knygnešio kapo paminklas), per miestelio šventes prisimenamas išskirtinio likimo Nečiūnų žydų kaimas, didžiuojamasi metraštininku K. Markeliu, įamžinusiu Vaineikių kaimo gyvenimą.

 K. Markelio tautosakos darbas šviesą išvydo atsitiktinai. Rinkinio istorija – nepaprasta, ji 1924–1947 m. ir prasidėjo Kaune apie 2002 m., kai iš remontuojamo buto Žaliakalnyje buvo vežami įvairūs nebereikalingi rakandai, buities ir statybos atliekos. Tarp jų mėtėsi ir keli mašinraščio tomai. Kaip rašo muziejaus direktorės pavaduotoja Marijona Mieliauskienė, „juos pamatė vaikinas, vardu Viktoras, aktyvus žygeivių būrelio, vadovaujamo Vytenio Almonaičio, narys. Vaikinas suprato, kad šie mašinraščiai neturi atsidurti sąvartyne, ir juos perdavė savo žygių ir kelionių vadovui V. Almonaičiui, kurį labai sudomino šis radinys. Tai buvo K. Markelio rinkta ir užrašyta tautosaka jo gimtajame Vaineikių kaime prie Duokiškio“.

2011 m. vasarą V. Almonaitis (VDU lektorius) šį tautosakos rinkinį perdavė Rokiškio krašto muziejui. 2013 m. muziejininkai nusprendė: K. Markelio Vaineikių kaimo tautosakos rinkinį būtina padaryti prieinamą visuomenei. Taip gimė edukacinis  leidinys „Auksinia abalia ieškajimas“

Kas buvo tas tautosakos rinkėjas K. Markelis,  gimęs 1907 m. Vaineikių kaime?

Pradžios mokyklą jis baigė Duokiškyje, o toliau mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Vaikinas nuvažiavo į Kauną pas prezidentą Antaną Smetoną su prašymu atleisti nuo mokesčio už mokslą, ir jo prašymas buvo patenkintas.

Tautosakos rinkinyje K. Markelis rašo: „Su lietuvių liaudies žodine kūryba susipažinau praeidamas lietuvių literatūros kursą gimnazijoje. Tada ir kilo noras užrašyti tai, kas pasakojama mano tėvų ir kaimynų.“ K. Markelio tautosakos rinkinį sudaro 586 mašinraščio puslapiai. Tautosaką jis užrašė iš 26 kaimo gyventojų: 11 iš jų buvo beraščiai, 6 raštingi, o likusieji mokėjo tik skaityti. Vyriausias iš jų dar prisiminė baudžiavą. Rinkinyje – dainos (134 vnt.), šundainės (30), gyvenimiški pasakojimai (21), padavimai apie Vaineikių kaimo ežerus, kalnelius ir kt. (31), pasakos (35), pasakojimai apie vaiduoklius, velnius, laumes, raganas, aitvarus ir kt. (405), vaikų prasimanymai (48), patarlės, priežodžiai, palyginimai, mįslės (607), gamtos stebėjimai, oro spėjimai (46). Visa medžiaga užrašyta taip, kaip kalbėjo Vaineikių kaimo žmonės, –  rytų aukštaičių uteniškių (žadininkų) patarme.

K. Markelis savo triūsą apibūdino taip: „Esu patenkintas tuo, ką padariau. Padariau gi, ką įstengiau.“

„Duokiškio baladės“

Tradicinė bendruomenės šventė „Duokiškio baladės“ – miestelio  kultūrinės savasties,  išskirtinumo paieškų rezultatas. Šv. Onos atlaidų išvakarėse rengiama šventė „Duokiškio baladės“  telkia dainuojamosios poezijos kūrėjus ir atlikėjus, literatus, kūrybos puoselėtojus, skaitovus, skatina mėgėjų meno kūrybines iniciatyvas, puoselėja miestelio istorinę atmintį.

blank
Kaimo svarbiausias kultūrinis reiškinys – garsiosios „Duokiškio baladės“ ir jų iniciatorius bei siela – kraštietis aktorius, režisierius Ferdinandas Jakšys. A. Minkevičienės nuotr

blank

Duokiškis šiandien: nykstantis ir besikuriantis…

Bendruomenių veiklos idėjos išsigimė

Verslininkas Rolandas Jasiūnas, Duokiškio kaimo bendruomenės pirmininkas, sako, jog besikuriančių kaimo bendruomenių veiklos idėjos buvo labai prasmingos, bet per daug metų dėl biurokratizmo ir partinių įtakų išsigimė. Bendruomenių projektai, tarp jų ir Duokiškio, orientuoti į įvairius renginius ir šventes, nors kaimo žmonės tikėjosi iš projektinės veiklos kur kas praktiškesnių kaimo savišvietos, gyvenimo ir buities pokyčių.

blank
Rolandas Jasiūnas: „Jeigu valdžios sprendimais regionai bus ir toliau skurdinami, augs emigracija, Duokiškis didelių perspektyvų neturės.“ A. Minkevičienės nuotr.

Pasak pirmininko, finansavimo reikalavimai ir tvarkos taip sudėlioti, kad už projektinius pinigus leidžiama daugiausia tik švęsti: „Šventėms parengti projektai finansavimą gauna lengvai, o realiai gyvenimo kokybę galintys keisti „nepraeina“.“

Kokia didžiausia Duokiškio problema šiandien? „Kaip ir visame rajone – jaunų žmonių emigracija ir menkas verslas. Be poros kaimo parduotuvių, kaimo turizmo sodybos ir ūkininkų, kito verslo lyg  ir nėra. Na, yra kelios darbo vietos bibliotekoje, Kultūros centre, pieno supirkimo punkte. Nebeliko mokyklos, medicinos punkto – kaimo gyvenimui labai svarbių įstaigų. Daug metų žadėto asfalto nuo Kamajų iki Duokiškio vis nesulaukiame. Kas kratysis kelis kilometrus duobėtu žvyrkeliu, jei yra patogesnių vietų verslui? Paskaičiavau: per penkerius metus naujo autobusiuko remontui išleidau apie 7 tūkst. eurų. Kasmet po tūkstantį eurų mašinų remontui sumoka į Rokiškį dirbti važinėjantys duokiškėnai. Gera žinia – nuo Duokiškio per Vaineikius, kur yra mano šeimos kaimo turizmo sodyba, iki vasaros bus išlietas asfaltas. Tad į Rokiškį Duokiškio žmonės važiuos vis rečiau, nes Uteną, Kupiškį ar Anykščius, beveik tiek pat nutolusius kaip ir Rokiškis, pasieks asfaltu“, – dėstė bendruomenės pirmininkas.

Anot jo, kaimo centre stovintis mūrinis dviaukštis išdaužytais langai, ant kurio paties jaunimo pasidarytas užrašas „Arena“, – gerų laikų liudininkas. Sporto salė prieš porą dešimtmečių būdavo gyva jaunimo sportu, ir dabar ten renkasi jaunimo, deja, dažniausia ne sportuoti…

blank
Miestelio centro veidą gadina apskurusi „Arena“. A. Minkevičienės nuotr.

Trijų rajonų sankirtoje esantis Duokiškis verslo kol kas nevilioja. R. Jasiūno nuomone, prieš kiekvienus rinkimus politikų deklaruojama regioninė politika – tušti pažadai: nėra apčiuopiamų lengvatų verslui regionuose skatinti, per daug metų iš kaimų ir miestelių išbėgiojo jauni specialistai. „Tie, kurie nori ir moka dirbti, važinėja į Uteną, Vilnių, Rokiškį, darbuojasi pas ūkininkus arba dirba savo ūkiuose. Kiti gyvena iš pašalpų. Tokia ir perspektyva“, – apie Duokiškio gyvenimą šiandien svarstė bendruomenės vadovas.

Bet, anot jo, yra ir šviesių dalykų: tai tradicinės „Duokiškio baladės“, neseniai įvyko pirmasis jaunimo vakaras su didžėjumi, į jį iš kelių rajonų susirinko aštuoniasdešimt aktyvaus jaunimo. Tokius vakarus planuojama padaryti tradicinius, vyksta bendruomenės šventės, buriančios duokiškėnus ir sutraukiančios svetur gyvenančius kraštiečius.

Kaimo veidas: sodybos gražėja ir… tuštėja

Kaimo šviesuliai – bibliotekininkė Danutė Vigėlienė ir Kultūros centro vadovė Giedrė Dagienė sako, jog liūdniausia, kad vis daugiau Duokiškio kaimo sodybų lieka tuščios. Vienas jų prižiūri vaikai, gyvenantys svetur, atvyksta vasaroti, kitos – apleistos ir gadina kaimo veidą. Pagrindinėje Uosinto gatvėje tuščias kas trečias namas. Geras ženklas, kad Duokiškis atsigaus – čia besikuriančios ir sodybas besitvarkančios jaunos šeimos, dauguma jų – „vietinių lizdų atžalos“.

blank
Giedrė Dagienė (kairėje) ir Danutė Vigėlienė tikisi, kad gražiame gamtos kampelyje įsikūręs Duokiškis dar sulauks savo klestėjimo valandos. A. Minkevičienės nuotr.

Iš Duokiškio į Kamajus kasdien išvažiuoja apie 30 vaikų: vieni – į gimnaziją, kiti – į darželį.  Tuo pačiu autobusu duokiškėnai pasiekia Rokiškį, o ketvirtadieniais yra vienas maršrutas kaimiečiams nuvykti į rajono centrą. Mokslo metams pasibaigus sunkiau, nes tik ketvirtadieniais ir šeštadieniais kursuoja autobusas, tad duokiškėnams, ypač vyresnio amžiaus, tenka prašyti automobilius turinčių kaimynų pagalbos. Didelis kaimo žmonių pagalbininkas – paštininkė Diana Uldukienė, pas kiekvieną užsukanti ir pristatanti tai, ko kaimiečiams labiausiai reikia ir ko nėra parduotuvėse.

Kaip ir kituose rajono kaimuose ar miesteliuose, Duokiškyje gyvenimas apmirė uždarius mokyklą. Ar lengva suburti kultūrinei ir ūkinei veiklai kaimiečius, ypač jaunimą?

Pašnekovės sakė, jog esant reikalui žmonės prisijungia: ir organizuojant renginius, ir kaimo aplinkos švarinimo talkas. Tačiau yra ir tokių, kuriems nieko nereikia ir jie niekuo neprisideda. G. Dagienės ir D. Vigėlienės teigimu, skaudžiausi kaimo sopuliai – žvyrkelis, darbo vietų stoka, didelė jaunų žmonių emigracija, prastas ryšys. Bet yra ir ko didžiuotis: tai – kaimo istoriją puoselėjantys žmonės, krašto ūkininkai, dosniai prisidedantys prie žmonių gyvenimo kokybės gerinimo, puiki gamta ir labai gražios tradicijos, į Duokiškį sutraukiančios čia gimusius, užaugusius garsius žmones ir jų gentainius.

Projektą iš dalies remia

blank

Subscribe
Informuoti apie
guest
4 Komentarai
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Laimis
Laimis
2022 16 sausio 19:59

Linkėjimai ☝

Kam
Kam
2018 19 liepos 0:53

Verslininkas Rolandas…lėkštes pakeisti reikia po karšto patiekalo,o ne iš tų pačių valgyt žmonėm…

saja
saja
2017 30 balandžio 7:37

Nieko jau neliko Duokiškyje. Kas miesteli toliau garsins nežinia. O Rolandui tai jau nebereikėtų nors jau girtis ,nieko gero nesugalvojo ir nepadarė kad Duokiškyje butų gera gyventi. Ir jau senokai nebe bendruomenės pirmininkas ,tačiau garbės trokšta.

Romualdas
Romualdas
2017 29 balandžio 8:48

Duokiškyje beveik pusmečiui buvau atsidūręs prieš 54 metus. Dirbau mokykloje. Noriu pasakyti, kad iš Duokiškio kilęs profesorius, habilituotas daktaras, informatikos specialistas Rimantas Šeinauskas. Tai buvo jauniausias profesorius Lietuvoje. Ilgą laiką (o gal ir iki šiol) vadovavo KTU informatikos centrui. O tuo metu buvo mokinys, vienuoliktokas. Manau, kad reikėjo paminėti šią asmenybę straipsnyje. Jis negarsus, mažiau žinomas plačiajai visuomenei, tačiau labai nusipelnęs mokslui. Su pagarba Romualdas Gargasas

Rekomenduojami video: