Šeiminė drama
Pirmasis istorinis šaltinis, bylojantis apie Lailūnus, susijęs su gyventojų surašymu. Šio kaimo vardas aptiktas 1830 m. parapijiečių sąrašuose. Tiesa, kunigo Felikso Tamoševičiaus parapijiečių sąrašuose minimas ne kaimas, o Lailūnų dvaras. Jo savininkas buvo Antanas Kolysa, jo žmona – Rachela Krukovskytė. Jie turėjo sūnus Jaroslavą ir Juozapą, dukteris Eufrozimą ir Marijoną. Dvare tuo metu tarnavo daug tarnų. Tai Vincentas Stankovskis, Jonas Gaigalas, Martynas Černevskis, Liudvykas Lukoševičius su žmona Ona Rozalija Baltranovičiova, Marijona Žukaitė, Petronelė Pilipavičiūtė, Anastazija Baltranavičiūtė. Patikėtiniai buvo Vincentas Staškevičius, Ulijona Pleterytė, Dionizas Kolyška. Panelės – Marijona Jalovskytė, Angele Šmegelskytė, Uršulė Bregelytė. Namiškiai – Jonas Kiaulėnas, Juozas Keršulis, Tamošius Kiaulėnas, Juozapas Suvaizdis.
Maždaug po trisdešimties metų dvarą sukrėtė šeiminė drama. Lailūnų dvaro ponia įsimylėjo Aukštadvario dvaro (jis yra Pandėlio sen., prie kelio iš Panemunio į Kvetkus (Biržų r.), Nemunėlio upės kairiajame krante) poną Voselkovskį. Šis į damos meilę atsakė nemažiau aistringai ir tiek pametė galvą, kad ketino Lailūnų poniai užrašyti savo dvarą. Jo sūnus, sužinojęs tėvo planus, taip supyko, jog nušovė tėvą.
Sulaukė varžytinių ir… snaiperių
Toliau Lailūnų dvaro istorija trūkinėja. Patikimų žinių išliko tik apie paskutiniąją jo savininkę Micholiną Ilidoni Dietienzienę. Lenkams buvo liepta išsinešdinti iš Lietuvos, parduoti žemes. Poniai nesutikus geruoju parduoti dvarą, jis „paleistas“ iš varžytinių, tad M. I. Dietienzienė buvo priversta palikti Lailūnus.
Ypač dramatiški dvarui pasitaikė Pirmojo pasaulinio karo metai. Mat dvare buvo dideli kluonai, ant jų vokiečių kariai sulipo pasižvalgyti. Čia juos patykojo snaiperis. Sudegė dvarininko gyvenamasis namas, sveiki liko tik tvartai.
Dvarą užsidirbo
Iš varžytinių didžiausią dvaro žemės gabalą – apie pusšimtį hektarų – įsigijo Jonas Petrulis, kilęs nuo Vabalninko (Biržų r.). Jis lėšas sukaupė dirbdamas aliejaus fabrikuose JAV. Kadangi dvaro pastatas buvo sudegęs, J. Petrulis pastatė įspūdingo dydžio dviejų aukštų medinį namą su kolonomis (šis pastatas tebestovi iki šių dienų), išsaugojo dvaro parką, tvartus.
Prezidento Antano Smetonos laikais Lailūnų kaime buvo dešimt sodybų, nes ant išpirktos žemės kūrėsi naujakuriai: Juozas Mikėnas, Jonas Glemža, Statkonis, Bočiulis, Vogulys, Spietinys ir kiti. Patį dvaro centrą nusipirkęs J. Petrulis neilgai džiaugėsi šia laime, nes 1948 m. buvo ištremtas į Sibirą, o grįžo tik po Stalino mirties. Žmonai Akvilei pavyko išvengti tremties, mat ji spėjo pasislėpti ir išvykti į Kauną pas seserį.
J. Petruliuim grįžusiam iš tremties, o žmonai – iš Kauno, savuose namuose, t. y. dvare, nebuvo leista apsigyventi, nes ten buvo įkurta mokykla. J. ir A. Petruliai gyveno pirtyje, o vėliau kitame mokyklai priklausančiame pastate.
Sutuoktiniai palaidoti pakeliui į Lailūnus esančiose Radžiūnų kapinėse. Masyviame paminkle iškalta: „Jonas Petrulis 1890–1978, Akvilė Petrulienė 1904–1982.“
Įsikūrė mokykla
Kodėl mokykla įkurta dvaro pastate? Augančiame kaime buvo daug vaikų, jiems reikėjo mokyklos. Jai įkurti ypač tiko erdvios buvusio dvaro patalpos. 1951 m. įsteigtoje mokykloje buvo 1–5 klasės. Gausėjant mokinių, ji tapo septynmete. Iš viso ją baigė aštuonios septintokų laidos. Nuo 1961 m. rugsėjo joje mokslo žinių sėmėsi ir aštuntokai. Nuo 1966 m. pavasario ji reorganizuota į pradinę mokyklą.
Per tą laiką mokymo įstaiga tapo kultūros židiniu, joje dirbo daug jaunų, energingų mokytojų. Saviveikloje dalyvavo ne tik mokiniai, bet ir jų tėvai bei seneliai. Iki 1985 m. smarkiai išaugo mokyklos materialinė bazė, įrengtas sporto aikštynas, saugaus eismo aikštelė. „Pandėlio apylinkės (dabar seniūnijos – aut. past.) ir „Tarybinės žemės“ kolūkio vadovų dėka turėjome sukomplektuotą inventoriaus ir priemonių bazę darbams, dailei ir kūno kultūrai. Dar 1992 m. čia mokėsi daugiau kaip 40 pradinukų“, – prisiminimuose rašė ilgametė Lailūnų mokyklos mokytoja Olga Kukelkienė, surinkusi ir dvaro istoriją.
Dvaro pastate pradinė mokykla gyvavo iki 1999 m. Kai kurių vietinių žmonių nuomone, mokykla tarsi garantavo jo gyvavimą.
Atkūrus šalies nepriklausomybę, dvarą reikėjo grąžinti paskutinių savininkų paveldėtojai – vienintelei Petrulių dukrai Danutei Remeikienei, su šeima gyvenančiai Vilniuje. Pradinė mokykla perkelta į buvusias kaimo vaikų darželio patalpas. Apie jos gyvavimą dvare teprimena seni metaliniai, prie medžių kamienų pritvirtinti sūpuoklių rėmai ir krepšinio lankas.
Laiškas
2010 m. D. Remeikienė dvarą pardavė nekilnojamojo turto agentūrai „Namudė“. Tais pačiais metais Lailūnų kaimas minėjo 180 metų sukaktį. Žmonės sugalvojo šventę organizuoti būtent dvare, tam pritarė naujieji šeimininkai. Šventėje dalyvavo ir D. Remeikienė, kuri perskaitė lailūniečiams skirtą laišką. Jame išsamiai aprašė šeimos likimą.
Pasirodo, J. Petrulis šeimoje buvo jauniausias iš šešių vaikų, tad savo ateitimi turėjo pasirūpinti pats. Sulaukęs septyniolikos metų, išvažiavo į Ameriką. Iš pradžių dirbo prasčiausius darbus, todėl pinigų užteko tik pragyventi. Vėliau įsidarbino aliejaus ir rašomųjų mašinėlių fabrikuose. Juose triūsdamas ir sukaupė lėšų Lailūnų dvarui nusipirkti. „Laikydavo 15–16 karvių, reikėjo ir piemens. Samdė dvi tarnaites ir berną, o vasarą ir antras atvažiuodavo padėti“, – rašė moteris. Ji lankė Pandėlio vidurinę mokyklą ir gyveno Pandėlyje, pas valsčiaus sekretorių Pumputį. „1948 m. parėjau penketu išlaikiusi pirmąjį egzaminą. Pumputis manęs paklausė, ar mes dar pasimatysim, nes ruošiausi eiti namo. Pasakiau, kad dar tik vieną egzaminą išlaikiau. Dar keli laukia. Daugiau nieko nesakė, o juk valsčiaus sekretorius buvo ir žinojo, kad mus veš“, – prisiminė moteris. Grįžusi namo ji rado neramius, skubančius tėvus. Mama prasitarė girdėjusi žmonių kalbų, kad naktį vešią į Sibirą. Jos abi išsiruošė pernakvoti pas kaimynus. Tėvas buvo užkluptas namuose bevalgantis duoną su pienu. Jį išvežė. Rytą mama su dukra išėjo pažiūrėti, kas dedasi kieme, tačiau spruko atgal – kieme vaikščiojo žmogus su šautuvu. Jis vėliau kažkam pasakojo, kad, pamatęs Petrulienę, išėjusią iš krūmų, ėmė kilnoti šautuvą, kad ši suprastų ir pasislėptų. Vėliau paaiškėjo, jog kiemą sergėjęs žmogus anksčiau savo kuliamąja mašina Petruliams kuldavo javus, su jais pabendraudavo.
J. Petrulis pakliuvo į Krasnojarsko kraštą. Miškuose pjaudamas medžius smarkiai susirgo, kurį laiką nevaldė kojų. Mirus Stalinui, grįžo vienas pirmųjų. Dukros manymu, tam turėjo reikšmės vienas praeities įvykis.
Antrojo pasaulinio karo metu Lailūnų dvare pailsėti trims paroms buvo apsistojęs vokiečių kariuomenės dalinys. Tėvas užkalbinęs keletą prie klėties sėdėjusių arba gulėjusių jaunuolių ir paklausęs, kaip jie čia atsidūrė. Vaikinai atsakę, kad juos vokiečiams įskundę kaip komjaunuolius, jų galbūt laukiąs sušaudymas, ir prašė išgelbėti. Jie sakėsi kilę nuo Vabalninko – esą Petrulio tėviškės kaimynai. Petrulis anglų kalba kreipėsi į vokiečių vyriausiąjį karininką ir paprašė paleisti jaunuolius, nes gerai pažįstąs jų puikius tėvus, dvidešimtmečiai vaikinai tikrai niekuo negalėję nusikalsti. Jie buvo paleisti. Mirus Stalinui, viena moteris rašė į Maskvą malonės prašymą, rinko tų jaunuolių parašus, kad Petrulį paleistų iš Sibiro. Prašymas padėjo.
Kaip klostėsi žmonos ir dukros likimas? Ištrėmus Petrulį, jas priglaudė giminės Kaune. Petrulienė tarnavo pas medicinos seserį, o dukra lankė vidurinę mokyklą. Ją baigusi, įsidarbino mokytoja Kazlų Rūdoje, neakivaizdžiai mokėsi Vilniaus pedagoginiame institute. „Į Vilnių atvežė vyras“, – rašė D. Remeikienė.
Atiduoda už „paleistuviškai“ mažą kainą
Šiuo metu Lailūnų dvaru-sodyba tebedisponuoja nekilnojamojo turto agentūra „Namudė“. Jos svetainėje jau ilgą laiką skelbiama apie šio turto pardavimą, prašoma 14 tūkst. 500 eurų. Nurodoma, kad dvarui-sodybai priklauso medinis gyvenamasis namas, kurio bendras plotas 204,25 kv. m, ūkio pastatai ir 0,91 ha žemės sklypas. Gyvenamasis pastatas tvirtas ir kilnus, šildomas krosnimis, „vasarą supa gražus dvaro parkas. Auga brandūs, dideli medžiai. Netoliese teka upė Lėvuo. Vos už 3 km telkšo Kupiškio marios. Geras privažiavimas. Tokiame dvare galima rengti pobūvius, plenerus ar tiesiog turtingai ir turiningai ilsėtis. Šis puikus statinys laukia naujo inovatyvaus šeimininko…“
Agentūros savininkas Alvydas Boguševičius teigė, kad 2010–2011 m. buvęs didžiausias besidominčiųjų šiuo objektu skaičius. Labai rimtai pirkiniu domėtasi, derėtasi bent tris kartus, bet „Namudė“ nesutiko nuleisti kainos. Buvo emigrantų – skambino iš Didžiosios Britanijos, Airijos, kitų šalių. Kitą potencialių pirkėjų dalį pašnekovas įvardijo „projektiniais“. Jie žadėdavo: „Rašysiu, darysiu projektą, pirksiu.“ Dažniausiai tai būdavę vilniečiai ir kauniečiai. „Bent 90 proc. pirkėjų atgrasė tai, kad aplinkui dvarą plyti per mažai žemės. Iki šiol nebuvo sutvarkyti namų valdos dokumentai, dabar jau baigiame. Juos tvarkant paaiškėjo, kad iš tiesų namų valdos yra dar mažiau nei 0,91 ha. Tačiau šalia sklypo yra valstybinės žemės ruožas, kurį būtų galima išsipirkti“, – tikino pašnekovas. Vieni besidomintieji atvažiuodavo ir savomis akimis pamatydavo dvarą, kitiems pakakdavo vaizdų internete.
Jo nuomone, šį pastatą labiau tinka vadinti dvaru-sodyba, ne jis atstatytas vėlai, buvo pritaikytas daugiau ūkinei veiklai.
Ar sutvarkius namų valdos dokumentus kis dvaro-sodybos kaina? „Nemanau, kad kils. Nuleisti irgi neketiname, nes kaina ir taip „paleistuviška“ (pernelyg maža – aut. past.)“, – komentavo A. Boguševičius.
Problema – sąmonėje?
Pašnekovas dėstė savo nuomonę apie šių dienų žmones. Jo manymu, žmonių sąmonėje vyksta deformacija: geras, natūralus daiktas traktuojamas kaip nesusipratimas. „Problema – sąmonėje. Stokojama eruditų, taip pat verslių, pasižyminčių gerais organizaciniais gabumais žmonių. Facebook‘o karta geriau už tą pačią kainą Vilniuje nusipirks butą ar pastatą aukštomis lubomis nei panašų dvarą kaip Lailūnuose. Kažkas įkalė į smegenis, kad 20 kv. m butukas sostinėje daug geriau. „Dvaras“ – skamba gražiai, bet, norint jį įsigyti ir išlaikyti, reikia turėti „mėlynojo“ kraujo“, – ne apie kilmę, o apie žmonių mąstyseną filosofavo A. Boguševičius.
Dvaras-sodyba tebelaukia naujų šeimininkų. Šaltis jo langų stikluose piešia fantastiškus vaizdus, aižėja laiptai, į vidų taikosi pakliūti lietus, trupa molinis ūkinis pastatas, žmogaus rankos prašosi kai kurie medžiai. Rodos, tik kolonos nežada pasiduoti.
Projektą iš dalies remia
