R. Keliuotytės nuotr.

Antanašės dvaras neatsiejamas nuo Romerių giminės

Pirmoji mūsų maršruto stotelė buvo netoli Obelių įsikūręs Antanašės dvaras. Antanašės dvaro kompleksas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Svarbiausi jį valdę dvarininkai – Bilevičiai, Marikoniai, Romeriai. Šiose apylinkėse didikai Romeriai turėjo keletą dvarų: Antanašę, Bagdoniškį, Kriaunas. Pastarasis iki mūsų dienų neišliko. Antanašė, kuri kūrėsi XVIII–XIX a. sandūroje, buvo laikoma giminės lizdu. Čia gyveno dailininkai Edvardas Jonas Romeris, Edvardas Matas Romeris ir kiti šios šeimos nariai.

Dabar dvaras privatus, priklauso šiauliečiui verslininkui Gintautui Rimkui.

Keliasi iš griuvėsių

Artėjant prie dvarvietės, R. Stankevičiūtė-Vilimienė keliautojus įspėjo: nežinia, ką ten rasime – dar prieš kurį laiką dvaro vaizdas buvęs apgailėtinas.

Tik šįkart buvome maloniai nustebinti. Akivaizdu, kad dvare jau alsuoja gyvybė ir gerokai prisiliesta žmogaus rankų.

Mus pasitikęs dabartinis dvaro savininkas G. Rimkus su žmona Sigita aprodė, kas padaryta. Pagrindinis dvaro pastatas intensyviai tvarkomas, išgriovus sovietinį palikimą – pertvaras, kambariai atgauna savo veidą. Iš jų atsiveria nuostabus vaizdas į ežerą su aptvarkyta pakrante. Jau galima koją įkelti ir į terasą. Tik einant į rūsius šeimininkai mus įspėjo, kad būtume atsargūs – geriau nerizikuoti ir niekur nelandžioti.

Šalia autentiško senojo dvaro matyti baltų plytų pastatas. Tai jau sovietinis palikimas, bet G. Rimkus turi idėją jame įkurti antikvarinių automobilių muziejų. „Esu daug jų sukaupęs, tarp jų yra ir labai retų, turiu labai įdomią vaikiškų vežimėlių kolekciją. Visa tai galėtų vilioti turistus“, – teigė verslininkas.

Tik tokie projektai reikalauja milžiniškų investicijų, kaip ir dvarų atstatymai. Pasak R. Stankevičiūtės-Vilimienės, prie tokių pridėtinę vertę kuriančių idėjų finansiškai turėtų prisidėti ir rajonas.

Taigi maloniai nuteikti Antanašės dvaro gaivinimo vaizdų, šeimininkų apdovanoti šypsenomis ir didžiuliu kepalu naminės duonos, pajudėjome toliau, Kraštų dvaro link.

Kraštus baigia pasiglemžti žolės ir brūzgynai   

Netrukus išvydome tarp medžių pasislėpusį Kraštų dvarą, tiksliau – jo likučius. Čia mūsų niekas nepasitiko – gyvybės nė ženklo, tik irstantys, nykstantys griuvėsiai ir seniai nepjauta žolė, kojas kandžiojantys dilgėlynai ir brūzgynai.

O dvaro būta gražaus. Rūmai pastatyti 1892 m. Kompleksas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Kraštų dvaro sodybos teritorija užima apie 21 ha. Rūmus 1892 m. pastatė Juozas Tupalskis. Jis įkūrė parką, sodą, valdė 4,5 ha ežerą. Vėliau dvare buvo įrengta pradžios mokykla. Ji veikė iki 1966 m. Kolūkio laikais čia įkurdinta kontora ir parduotuvė. Tupalskių palikuonys dvarą atgavo 1990 m., bet jo taip ir neatgaivino.

Prieš keletą metų Kraštų dvaras sulaukė naujų šeimininkų – Agnė ir Mykolas Zobovai, Ąžuolyno meškučių cirko įkūrėjai, puoselėjo didingus planus ir visai Lietuvai piešė patrauklią dvaro ateitį. Jie svajojo dvaro parke įkurdinti cirko augintinius ir sukurti patrauklų kampelį gyvūnų mylėtojams.

Deja, Zobovų santuoka suiro, griuvo ir visi bendri ateities planai. O ir cirkas išgyvena tamsųjį periodą, todėl M. Zobovas, net norėdamas, negali investuoti, kad prikeltų dvarą naujam gyvenimui. Taigi Kraštų dvaro dabartis – liūdna, o ateitis – neaiški.

Bagdoniškio dvaras bando laikytis

Iš Kraštų dvaro pasukome garsaus Lietuvos teisininko, profesoriaus Mykolo Romerio gimtinės – Bagdoniškio – link.

Bagdoniškis – valstybės saugomas XVIII–XIX a. pr. kompleksas, kurį sudaro 12 statinių. Bagdoniškio dvaras buvo sugrąžintas trims profesoriaus dukroms. Mus pasitiko vidurinės dukros Jadvygos vyras Vytautas Vitkauskas ir nuvedė prie profesoriaus statyto namo. Namui, kaip ir kitiems pastatams, verkiant reikia rimtos rekonstrukcijos, nes paveldėtojai neturi tiek galimybių, bet daro, ką gali.

V. Vitkauskas sako, kad buvo į lauko duris sudėję matinį stiklą – taip, kaip buvo anksčiau, tačiau kažkam užkliuvo – išdaužė. Šiemet padarė suoliukus, kuriuos pastatė parke, deja, rado išguldytus, teko įbetonuoti. Žodžiu, be priežiūros tokių dvarviečių negali palikti nė trumpam.

Parkas aptvarkytas, visa aplinka – taip pat. Senoji sodyba, kurią paveldėtojai pardavė vietiniam Kriaunų krašto ūkininkui Antanui Kazlauskui, irgi dar neatgauna buvusio pavidalo. Ją atstatyti bandantis A. Kazlauskas daug ką nuveikė, tačiau vien savo jėgomis ir lėšomis kovoti su laiko negailestingai griaunamais pastatais – tikras Sizifo darbas.

R. Stankevičiūtė-Vilimienė įsitikinusi, kad tokios iškilios asmenybės, koks Lietuvai buvo Mykolas Romeris, gimtinės atstatymas turėtų rūpėti ne tik paveldėtojams, be, visų pirma valstybei. Čia galėtų vykti tarptautinės konferencijos, mokslininkų, studentų vasaros stovyklos, žodžiu, Bagdoniškis galėtų tapti dar vienu mūsų krašto traukos centru, deja, jo likimas mažai kam rūpi.

Gačionys – tikra atgaiva akims ir širdžiai

Visiškai kitoks vaizdas ir nuotaika pasiekus Gačionių dvarą. Viskas čia klesti ir žydi. Ir ne vien todėl, kad visa aplinka išpuoselėta, namas puikiai įrengtas ir elegantiškai sutvarkytas, bet todėl, kad tikrąjį žavesį ir gyvybę atnaujintam dvarui suteikia dabartinis jo šeimininkas charizmatiškasis Piotras Rozenas. Jis mus ir pasitiko.

Pasirodo, P. Rozenas Gačionyse praleidžia mažiausiai pusmetį, visuomet čia švenčia ir Naujuosius metus. Štai ką reiškia, kai dvare gyvena tikrasis jo šeimininkas.

Medinis Gačionių dvaras statytas XIX a. 2001 m. dvarą grąžinus baronui Antanui Rozenui, dvaro rūmų restauravimo ėmėsi jo sūnus Piotras. Kaip pats pasakoja, kai pirmą kartą atvažiavo į Gačionis, vaizdas buvo apgailėtinas. Bet tėvas išdidžiai vedžiojo Piotrą po namą, pasakodamas, kas kur kažkada buvo. Privedė prie vienų durų, kur buvęs močiutės kambarys. Piotras jas atidarė, o ten tik: kudkudakš… kudkudakš… – pakilo visas pulkas vištų. Štai koks neseniai buvo močiutės kambarys ir kokie pirmieji P. Rozeno įspūdžiai.

P. Rozenas ėmėsi atgaivinti senąjį dvarą, senuosius giminės namus ir pasiekė stulbinamą rezultatą. Sako, kad viską, ką uždirba iš savo verslo Prancūzijoje, išleidžia Gačionyse. Vien vejos čia yra 5 ha. O kur dar gėlynai, žavūs įrengti kampeliai ir visa kita žemė. „Čia labai daug paukščių – čiulba, ulba. Parke jiems įkėliau 30 namelių. Bet ten, kur jie mėgsta karaliauti, neliečiu, netrukdau jiems“, – sako P. Rozenas.

Svečiai čia visuomet laukiami. Galima čia įsikurti ir ilgesniam laikui, svečių kambariai nuomojami. Nuostabu tai, kad užsisakantiems pietus ar vakarienę patiekalus gamins pats P. Rozenas, kuris, be visų savo talentų ir gebėjimų, yra dar ir puikus kulinaras.

Pasidžiaugę grožiu ir svetingumu alsuojančiais Gačionimis patraukėme Tarnavos dvaro, taip pat įsikūrusio Jūžintų seniūnijoje, link.

Tarnavos dvaras paliktas likimo valiai

Kai čia lankiausi žiemą, viskas neatrodė taip liūdnai kaip dabar. Tuomet bent jau matėsi Rašų ežeras, vaizdingos apylinkės, nežėlė šabakštynai. Dabar – visur tikros džiunglės, atrodo, kad dvaro sienų likučiai dar labiau apibyrėjo, apiro, nors dabartinis jų savininkas verslininkas Sigitas Vaškelis sakė, kad pastatą užkonservavo, o žolę pjauna nuolat.

Tarnavos dvaro sodyba ir parkas užima 12 ha. Kompleksas įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą. Istoriniai dvaro savininkai – Krošinskiai, Tyzenhauzai, Veisenhofai, Juozas Vėbra, Jonas Vėgėlis. Tarnavos dvaras buvo lenkų rašytojo, poeto, kritiko, esteto Juzefo Veisenhofo tėvonija. Jis sukūrė dešimtis romanų, apysakų ir eilėraščių. Pagal jo žymiausią romaną „Sabalas ir panelė“, kuriame vaizduojami XX a. pradžios jo tėvonijos – Jūžintų apylinkių – gyventojų papročiai ir tradicijos, pastatytas filmas. Romane minimos istorinės Jūžintų krašto vietos: Šepetos durpynas, Jūžintų bažnyčia, Gačionių, Tarnavos ir Salų dvarai.

Nors šio dvaro istorija įdomi ir patys rūmai, matyti, buvę didingi – arkos, bokštas su gediminaičių stulpais, tačiau veikti čia nebėra ką. Net prie ežero pro brūzgynus neprisibrausi. Ir svetingų šeimininkų nėra, taigi patraukėme toliau –Salų link.

Petrošiškio rūmas – pro autobuso langus

Nors buvo numatyta aplankyti ir Petrošiškio dvarą, tačiau jų šeimininkas verslininkas Irmantas Tarvydis buvo išvykęs, todėl dvaru pasidžiaugėme tik pro autobuso langą.

Tai vienas tų sėkmingų variantų, kai dvarams pasiseka surasti tikrą šeimininką ir atgauti gyvenimą.

Petrošiškio dvaro istoriniai dvarininkai buvo Tyzenhauzai, Pšezdzieckiai, Putrimai, o dabartinis – verslininkas I. Tarvydis.

Kaip pasakojo R. Stankevičiūtė-Vilimienė, Petrošiškio dvarą I. Tarvydis įsigijo dar būdamas studentu. Dvarui įsigyti jis sudėjo Jakutijoje per vasaros atostogas uždirbtus keletą tūkstančių rublių. Iš griuvėsių dvarvietę prikelti padėjo šeima – drauge su broliais kirto krūmynus, dengė stogą. Sukūręs verslą, dalį uždirbto pelno skirdavo dvarui. Dabar dvaras yra šeimos namai.

Važiuojame toliau – Salų link, kur laukia paskutinė mūsų maršruto stotelė. 

Salų dvaras paramstomas, bet iš esmės netvarkomas

Keli kilometrai – ir mes jau unikaliame Salų miestelyje, esančiame Dviragio ežero 73 ha saloje. Salų dvaras – valstybės saugomas XVIII–XX a. pr. buvusios dvaro sodybos pastatų ansamblis su rūmais, bažnyčia ir dar septyniais buvusiais dvaro pastatais bei dideliu parku. Šį dvarą yra valdę Kęsgailos, Radvilos, Marikoniai, Tyzenhauzai, Pšezdzieckiai.

Kaskart atvykęs į Salas matai, kad kažkas padaryta, bet iki buvusios didybės – oi kaip toli. Šiemet Salų dvarvietė pasitiko išvalytu parku – per jį nutiesta alėja veda tiesiai į sutvarkytą paežerę. Įrengti ir suoliukai, šiukšliadėžės. Kaip puiki dekoracija palikti išvirtę medžiai galiūnai.

Salų dvare vasaromis jau daug metų rengiama tarptautinė kalbotyros mokykla „Academia Grammaticorum Salensis“, į kurią suvažiuoja lingvistai iš viso pasaulio. Ta proga vyksta ir koncertai. Pernai čia filmą „Širdys“ suko Justinas Krisiūnas, filmo premjera numatytą lapkričio mėnesį.

Taigi yra kas garsina Salų vardą, čia gyvybės tikrai netrūksta, tik rūpestingo šeimininko, kuris siektų, kad ši vis dar savo paslaptis sauganti dvarvietė atgautų buvusį grožį. Sakoma, kad dvaras išaugo ant buvusios bažnyčios pamatų, todėl jame įrengta koplyčia. Joje sovietiniais laikais, kai čia veikė žemės ūkio mokykla, buvęs direktoriaus kabinetas ir kabėję sovietų ideologinių vadų portretai.

Tai buvo paskutinė maršruto stotelė ir autobusas pajudėjo atgal į Rokiškį. Tiems, kurie planuoja keliauti dvarų maršrutu savarankiškai, Rokiškio turizmo ir tradicinių amatų informacijos ir koordinavimo centre vertėtų įsigyti dvarų žemėlapį su dviračių ir automobilių maršrutais. Čia taip pat galima išsinuomoti audiogidą, kuris pasakoja kiekvieno dvaro istoriją su mitais ir legendomis.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

kasyba

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
JIiiii Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
JIiiii
JIiiii

Toks klausimas – kada baigsite rašyti po dvi raides straipsnių pradžiose šalia reklamos? Kiekvieną kartą reikia spręst rebusus… taupot vietą? Kvailiau negali būt….