Maskaradui pasirengęs pirmasis Rokiškyje dūdų orkestras. 1936 m. Rokiškio krašto muziejaus nuotr.
Prie Dirdų

Mirties medis ir kalėdinė eglutė
„Nuo seno žinoma, kad gamta, medžiai buvo neatsiejama protėvių gyvenimo dalis – iš jų gaminti darbo įrankiai, po medžiais slėptasi nuo lietaus ir vėjo, daugelio medžių vaisiai buvo tinkamai maistui. Malkos, ugnis būdavo reikalinga žmogui kasdienėje buityje. Žmonės gerbė medžius“, – medžių svarbą žmogaus gyvenime priminė muziejininkė Vilė Sarulienė. Remiantis mitologija, eglutės į namus nebuvo nešamos ir puošiamos, nors be šio Kalėdų simbolio šiandieninės šventės neįsivaizduojamos. „Eglė laikyta mirties medžiu. Ją sodindavo kieme mirus šeimos nariui. Kelias į sodybą ir takas per kiemą iki durų, kuriais patenkama į šarvojimo patalpą, būdavo nubarstomas smulkesnėmis eglišakėmis. Kriaunų ir Obelių apylinkėse vietoje vestuvinio „sodo“ jauniesiems virš galvų viršūne žemyn kabinta eglutė. Taip bandyta apsaugoti jauną šeimą nuo nelaimių, neleisti kerotis blogiui. Juk jeigu į žemę pasodinsi medelį viršūne žemyn, natūralu, kad jis neprigis. Tad ir blogis, negandos aplenks“, – svarstė moteris.
Pasak pašnekovės, su Kalėdomis susijęs paprotys – eglutės puošimas atsirado palyginti neseniai. Puošti eglutes per Pirmąjį pasaulinį karą išmokė vokiečiai. „Manoma, kad pirmiausia šis paprotys paplito mokyklose, bažnyčiose. Eglutę pakabindavo ant kablio ties Kūčių stalu. Jos apačioje pritvirtindavo iš kūlio šiaudų suvertą ir visokiais kvadratais išlankstytą „eglutę“, panašią į „sodą“, tik mažesnę. Prikabindavo saldainių, raudonų laukinių obuoliukų, uždegdavo žvakutes. Pavyzdžiui, Antazavėje eglutės vietoje kabindavo šiaudinį sietyną“, – pasakojo V. Sarulienė.
Pirmą kartą eglutė Rokiškyje papuošta dar 1915 m., o masinis jų puošimas mieste prasidėjo po kelerių metų – 1920–1921 m. Remiantis senųjų rokiškėnų pasakojimais, Pirmojo pasaulinio karo metais egles puošdavo saldainiais, obuoliais bei nesudėtingais, lengvais papuošalais iš šiaudų. Taip eglutes puošdavo pasiturintieji. Neturtingieji vietoje saldainių vyniodavo paprasčiausius juodos duonos gumulėlius. Muziejininkų teigimu, nors Kalėdos Smetonos laikais laikytos bene svarbiausia švente, iš pradžių eglutės dažniausiai statytos pasitinkant Naujuosius metus. Ir ne tik namuose, bet ir mokyklose, gimnazijoje, kultūros namuose. Čia vykdavo įvairūs šventiniai renginiai, vaidinimai, keistasi dovanomis. Tradicija dėti dovanas po eglutė Rokiškyje įsivyravo tik ketvirtajame dešimtmetyje.
Dar viena šventiniu laikotarpiu rokiškėnų pamėgta pramoga, tapusi tradicija, – čiuožinėti ant užšalusių tvenkinių. Muziejaus archyvuose yra duomenų, kad 1936 m. per šventes mieste grojo pučiamųjų orkestras.

Atvirukuose – šviesūs ir šilti linkėjimai
Iš muziejuje išlikusių žinių, užrašytų kraštiečių prisiminimų galima įsivaizduoti, kaip Kalėdas po Pirmojo pasaulinio karo šventė paprasti miestiečiai. Tą atskleidžia sukaupta kelių šimtų atvirukų kolekcija. Anot muziejininkės Linos Daščiorienės, prieš keletą metų muziejaus šventinių atvirukų kolekciją papildė albumas, gautas iš rokiškėno Algirdo Benjamino Masiulio. Jame – 138 atvirukai, surinkti buvusio Kamajų, Rokiškio pašto tarnautojo, fotografo Jono Masiulio (1904–1989). Beveik visi atvirukai jam ir siųsti, skirti įvairioms progoms, su įrašais, pašto antspaudais. Šiame albume yra per 30 kalėdinių atvirukų. „Muziejus saugo iš Onuškio gyventojos Elenos Blažienės gautą tarybinio laikotarpio naujametinių ir kalėdinių atvirukų kolekciją, kurioje sukaupta apie 100 atvirukų“, – kalbėjo muziejininkė. Atvirukuose vyravo šviesūs ir gražūs sveikinimai, linkėta laimės, linksmų švenčių. „Pavyzdžiui, viename jų rašoma: „Nuo širdies ir daug daug laimės“, – linkėjimus skaitė L. Daščiorienė. Atvirukai būdavo su įvairiais motyvais – žiemos peizažų, žaidžiančių vaikų, dovanų ir kitais. Pašnekovės manymu, to paties linkima ir dabar. „Linkime sveikatos, daug laimės, džiaugsmo, sielai rasti raminačios malonės, laimingų ir linksmų švenčių“, – pasakojo muziejininkė ir pridūrė, kad, be gausios atvirukų kolekcijos, muziejaus fonduose sukaupta ir nemažai kalėdinių žaisliukų – apie 60 vienetų. Jais pavyktų papuošti muziejaus eglę.

Kalėdos – šeimos rate
Anuomet jokių masinių renginių, ėjimo prie miesto eglės ir išgertuvių nebuvo. Kiekviena šeima Kalėdas šventė nedideliame artimųjų rate. Tai, kad didžiosios šventės diena – šeimos ir poilsio, rodo Rokiškio krašte dar XX a. pr. buvęs paprotys kaimynų neįsileisti į vidų. Durys tiesiog buvo užsklendžiamos iš vidaus. „Šaltiniai teigia, jog svečias belsdavosi į duris, o viduje esantieji klausdavo, kuo vardu bernelis. Svečias turėdavo atsakyti, giedodamas kokią nors kalėdinę giesmę. Jeigu nesusiprasdavo sugiedoti, kartais tokių svetelių visai neįleisdavo“, – pasakojo V. Sarulienė. Pirmąją dieną visi nuo ankstyvo ryto eidavo klausytis Piemenėlių mišių. Joms pasibaigus visi skubėdavo namo, nes buvo tikima, kad pirmajam parėjusiam geriausiai seksis.
Šventinėmis vaišėmis pasirūpindavo iš anksto. Mėsą, kurios visą mėnesį tikintieji neragaudavo, tereikėdavo pašildyti. Ant Kalėdų stalo žmonės mėgdavo dėti kopūstus, bulvių košę, bandeles ir pyragus.

Grafai šventes sutikdavo užsieny
Nėra išlikusių fotografijų, kuriose būtų užfiksuota, kaip Kūčias ir Kalėdas švęsdavo grafai. Pasak istorikės, buvusios muziejininkės Onos Mackevičienės, manoma, jog anuomet Kūčios buvo paslaptinga šventė, turinti masoniškų bruožų. Tai laikyta itin šventu dalyku, todėl fotoaparatas buvo nepageidaujamas. Dar viena galima priežastis, kodėl svarbiausių švenčių nuotraukų niekur neišlikę, – grafai išvažiuodavo į pietinę Prancūziją (Nicą) ar Lenkiją (Varšuvą), kur susitikdavo su žmonėmis iš viso pasaulio. Žinoma ir tai, kad jie mėgo leisti laiką kalnuose.
Grafams dirbęs liokajus muziejininkams pasakojęs, kad, ponams nusprendus šventes švęsti Rokiškyje, ant stalų buvo tiesiamos pačios geriausios ir balčiausios staltiesės, stalas serviruojamas prabangiais vokiško porceliano indais. Per didžiausias šventes ištraukdavo sidabrinius indus, žvakides, padėklus su grafų herbu. Šiuo metu indai yra saugomi rūmuose esančiame grafų valgomajame. Archyvuose išsaugoti prisiminimai liudija, kad į pasiruošimo didžiosioms šventėms laikotarpį buvo įtraukiami ir tarnai bei auklės.

Prisiminimuose – smagios šventinės akimirkos
Muziejininkė Giedrė Spundzevičienė pasidalijo Irenos Aleksiejienės prisiminimais apie Naujųjų metų sutikimo bei šokių vakarus kultūros namuose. I. Aleksiejienė – nuo 1966 m. iki 1979 m. buvo rajono kultūros namų, veikusių dvaro rūmuose, direktorė. Moteris buvo ir Rokiškio liaudies teatro aktorė, etnografinio ansamblio „Saulala“ įkūrėja (1966 m.) ir ilgametė vadovė.
(1980 m. pradėjo veikti naujai pastatyti kultūros namai.)
„Naujų metų eglutė stovėdavo ten, kampe, labai labai didelė ir labai gražiai papuošta (menėje, kampe prieš grafo darbo kambarį – aut. past.). Į balkoną išnešdavo paprastas kėdės (tilpdavo per 80 žiūrovų), būdavo staliukai“, – pasakojo I. Aleksiejienė. Pasak tuometinių kultūros namų direktorės, žmonės jau prieš du mėnesius išpirkdavo tuos staliukus. Nors tiksliai prisiminti, kiek kainavo užsisakyti šitokį staliuką keturiems asmenims nepavyko, tačiau moteris prisimena, kad į užsakymą įeidavo šampanas, keletas šaltų patiekalų ir, jeigu būdavo pageidaujama, iš anksto atvežama šiltų valgių. Vaišėmis rūpinosi buvęs restoranas „Nemunėlis“.
Norinčiųjų buvo tiek daug, kad visų balkone nebūdavo galimybės sutalpinti. „Tai žmonėms patikdavo, mes nesutalpindavome visų norinčiųjų, tada pirmasis kambarys (grafo vaikų kambariai – aut. past.) irgi būdavo valgomasis“, – kalbėjo I. Aleksiejienė. Pasak kultūros darbuotojos, žmonės ateidavo sutikti Naujų metų ir pasilinksminti. Tie, kuriems nepavykdavo rezervuoti staliuko, šoko. O šokama buvo visur – tiek salėje, tiek balkone. „Jūs neįsivaizduojate, kaip sutikdavo Naujuosius… Tokių niekad daugiau nemačiau“, – šventinėmis akimirkomis dalijosi I. Aleksiejienė ir pridūrė, kad šventėje grodavo Ramutis Stalauskas, dainuodavo Liubovė Prakapavičienė, Regina Četkauskaitė, Regina Vingelienė.

Projektą iš dalies remia

Projekto rėmėjo logotipas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie