Senųjų lietuvių papročių ir tradicijų puoselėtoja Danutė Kirstukienė. A. Minkevičienės nuotr.
Prie Dirdų

„Automobiliai akies nebepatraukia, nebent pro šalį važiuotų koks feraris. O mieste ar kelyje pamatęs arklio traukiamą vežimą ar dirvoje arklio traukiamą plūgą – kiekvienas atsisuka“, – taip apie užkratą rajone atgaivinti, puoselėti senąsias žemės dirbimo tradicijas ir žemės darbų švenčių kultūrą sakė Danutė Kirstukienė. Tarp jos, Kavoliškio kaimo bendruomenės pirmininkės ir dabar jau buvusios Kavoliškio kultūros centro ir rajono Kaimo bendruomenių asociacijos vadovės, nuveiktų galybės darbų ryškiausias – dešimt metų rajone organizuotos arimo arkliais varžytuvės, vienas prasmingiausių paveldo ir senųjų papročių išsaugojimo pavyzdžių.

Kaltos avys…

Pedagogė, kultūros darbuotoja, nenustygstanti vietoje ir visada kupina galybės idėjų bei gerų emocijų, sumanymų. Ji – Kavoliškio kaimo visų švenčių generatorė ir siela, surandanti „perliukų“ net ten, kur kiti niekada nebandė kišti nosies. Pasakyk tu žmogui, kad šiais laikais, kai net vidutiniokai ūkininkai savo laukus dirba moderniais ir brangiais traktoriais, kam šautų į galvą mokyti, kaip žemę arkliu arti! Pasukios pirštą prie smilkinio… Danutė sako, jog panašiai ir buvo. Prieš daug metų, kai kartą jai toptelėjo mintis surengti arimo arkliais šventę.

Kodėl arkliai? „Jie mane žavi nuo vaikystės. Kai buvau maža, tėvas avis ganydavo, jų pulkus saugodavo jodinėdamas. Tai ir aš išmokau arkliu joti. Ir visai neprasta jojikė buvau. Ir dirvą akėti arklio tempiamomis akėčiomis teko. Bet arti – ne, plūgas per sunkus. Bandžiau, bet vos plūgas į žemę, aš – ant žemės“, – prielankumo arkliams priežastį atskleidė D. Kirstukienė ir pridūrė, jog ištisus metus svajojo „prie arklių sugrįžti“.

Po pertraukos

Pertrauka tarp vaikystės pomėgio „būti prie arklių“ iki svajonės išsipildymo buvo ilga. Bet vos pasitaikė proga, Danutė jos nebepraleido. „Prieš daug metų universitete susipažinau su Lazdijų vicemeru Beniu Rutelioniu. Jis prasitarė, kad pas juos, Veisiejų krašte, vyksta gražios arimo arkliais varžytuvės. Sudomino. Pakvietė pavasarį, nuvažiavom, susižavėjom ir supratom – kažkas panašus bus ir pas mus. Taip ir kilo idėja rajone surengti arimo arkliais šventę, kartu švęsti Jurgines su visais šios senovinės šventės papročiais ir elementais. Renginys tapo tradicija, kuriai pernai sukakto 10 metų“, – apie „Pirmosios vagos“ renginio, puoselėjančio senovės žemės darbų ir švenčių tradicijas, gimimą ir augimą pasakojo jo „gimdytoja“ D. Kirstukienė.

Beje, pernai, per jubiliejinį renginį, pranešta, kad jis greičiausia vainikuos ir šios kasmetinės labai laukiamos šventės „mirtį“. „Dar nežinau, kaip bus. Lašų žemės ūkio bendrovės vadovas Zenonas Akramavičius pažadėjo padėti šventę surengti Lašuose, jeigu ją organizuos mūsų komanda. Labai gaila savo „kūdikį numarinti“, bet ateina metas, kai ir tradiciniams renginiams tenka pasakyti „sudie“. Na, gal dar neteks… Daug žmonių manęs klausia, kada šiemet bus „arklių šventė“? Prieš porą savaičių sutikau mūsų Gytį (Gytis Palivonas – jauniausias arimo arkliais dalyvis, prie plūgo su patyrusiais artojais stojęs būdamas šešiolikos, ne kartą pelnęs varžybų laurų ar prizinių vietų), pasigyrė, kad įsigijo naujus pakinktus, anksčiau pirko arklį“, – nostalgijos šiam renginiui neslėpė D. Kirstukienė.

Sujungė mylėtojus

Pasak D. Kirstukienės, po pirmosios „Pirmosios vagos“ šventės, 2006-aisiais vykusios Trumpikių kaime (Rokiškio kaim. sen.), jai ir jos komandai rankos nusviro: „Sakiau, pabandėm, ir užteks. Tiek daug streso, rūpesčių. Kiek nervų sukviečiant dalyvius, ieškant rėmėjų, telkiant kaimų bendruomenes, kad jos į šventę atsivežtų savo tautodailininkus, amatininkus, muzikantus. O kur dar renginio sauga, žemės paruošimas…“ – mintys, jog užsikrauta per didelė našta, D. Kirstukienę lankė kaskart pasibaigus šventei. Bet kiekvieną kitą pavasarį ratas įsisukdavo iš naujo. Šio užkrato variklis, anot jos, buvo artojai ir į šventę plūstantys žiūrovai.  „Tik pirmaisiais metais mūsų rajono artojus teko smarkiai įkalbinėti, labai padėjo seniūnai, bendruomenių pirmininkai. Vėliau buvo lengviau, ir ne tik kviečiant artojus, bet ir rėmėjus, gausiai dovanojusius prizus arimo meistrams“, –šventės užkulisius atskleidė D. Kirstukienė.

Anot jos, kaip neorganizuosi šventės, kai „ramiai gyventi neduoda“ artojai iš Dzūkijos, Suvalkų (Lenkija), o kur dar biržiečiai, širvintiškiai?! Rajone tradicija tapusi „Pirmosios vagos“ šventė visus ėmė traukti kaip širšes medus: prie jos (gal antraisiais metais) prisijungė figūrinio jojimo komanda iš Latvijos: žirgų sporto trenerės Dzintros Medveckos jojikai, kelerius metus šventę puošę įspūdingais pasirodymais. Vėliau „atsirado“ poniai ir šių laikų „žirgai“ – Rokiškio baikeriai. Svarbus šventės akcentas – meno kolektyvai, apsirėdę tautiniais kostiumais ar lino drabužiu, pasipuošę vainikais. Etnokultūros elementais puošta ir šventės aplinka, ne kartą net Čedasų ir Kavoliškio krašto pieningiausios karvės atgintos ir išlygėtos į pirmą ganiavą su gėlių vainikais.

Per tradiciją tapo šeima

„Kiekvieni metai reikia ko nors naujo, nes žiūrovams nebeužtenka įprastų dalykų“, – dėstė D. Kirstukienė. Pasak jos, tradiciniame renginyje dalyvaujantys artojai tapo tarsi šeima, gyvenanti vieni kitų rūpesčiais ir džiaugsmais. „Kaip gali atsakyti, kad neberengsime šventės artojams iš Suvalkų, iš ten pernai, užpernai pas mus atvyko kartomis: tėvas atsivežė du savo sūnus. O dzūkeliai? Jiems užtenka tik vieno žodžio – kada bus, ir jokių atsikalbinėjimų, kad Rokiškis toli, kad arklius ir inventorių atsigabenti sunku. Tas pats ir biržiečiui Gediminui. O kaip išpuoselėti jų arkliai, išpuošti kaip cirko pasirodymui, išmokyti versti vagas taip tiesiai, kad peiliu duonos riekės taip lygiai neatriektum“, – greitakalbe emocijas bėrė Danutė.

Kas negyva – nedomina

D.Kirstukienės manymu, mūsų žmonėms labai reikia renginių, puoselėjančių etnokultūrą, senuosius amatus. „Jauni žmonės nėra matę plūgo, pakinktų, balno, nežino, kaip anksčiau buvo dirbama žemė. Kai kurie gal ir arklį tėra matę internete. O kur dar kitos senosios tradicijos ir papročiai. Reikia, kad vaikai žinotų ir apie Šv. Jurgio šventės prasmę, ir patį šv. Jurgį pamatytų, ir piemenėlių raliavimus išgirstų, tarškynes, žinotų, kodėl pirmą kartą išginamoms karvėms šeimininkės ant ragų maudavo vainikus. Kad matytų, kaip pagerbiamiems artojams rišamos tautiškos juostos… Jeigu mes, vyresnė karta, šių papročių nepuoselėsime, papročiai nunyks, liks tik knygose ir internete. Bet tai – negyva, o kas negyva, nieko ir nebedomins“, – apie tokių renginių kaip „Pirmosios vagos“ šventė svarbą dėstė D. Kirstukienė.

Baltų dvasia

Artojų šventės, kuriomis garsėja Kavoliškis, nėra vienintelis etnokultūros akcentas, puoselėjamas D. Kirstukienės. Prieš porą metų Kavoliškis su seniūnijos ir savivaldybės pagalba ant istorinio Moškėnų piliakalnio pradėjo rengti senojo lietuvių tikėjimo (pagonybės) šventes. Ir vėl – ne atmestinai, o su visais ritualais: ieškojo modelių ir medžiagų, siūdinosi kostiumus, gamino papuošalus iš žalvario, rinko vaidilutes, degė fakelus, kvietėsi  žynius, kurie degė aukure ugnį, aukojo javo grūdą, sakė prakalbas…

„Viskas turi būti labai tikra, autentiška. Jeigu darysi atmestinai, tai geriau nieko nedaryti…“ – požiūrį į senųjų tradicijų puoselėjimą išsakė D. Kirstukienė. Ji tikra: žmonėms senųjų tradicijų dvasingumo labai reikia. Tą ji patyrė Baltų vienybės dieną, ant Moškėnų piliakalnio minimą rugsėjo 22-ąją, kai į renginį atvyksta daug svečių iš kaimyninių rajonų, Latvijos, panašius jausmus jai teko išgyventi draugaujant su suomiais, kuriems dovanotos kavoliškiečių megztos raštuotos kojinės, pirštinės, ypač išaustos juostos, buvo tarsi stebuklas.

Užkratas veikia

„Kai smarkiai susergi kokia liga, tai ir kitus ja užkreti“, – šmaikštavo apie galybės žmonių įjungimą į etnokultūrą puoselėjančius Kavoliškio renginius D. Kirstukienė. Pasak jos, „tokių ligonių“ dabar ji priskaičiuotų kelias dešimtis, kuriems yra labai dėkinga už pagalbą, paramą, supratimą, nes be jų „vienas lauke ne karys“.

Projektą iš dalies remia

 

2
Rašyti komentarą

avatar
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Vitalijusduonos kepėja Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Vitalijus
Vitalijus

Žmogus stengesi, tai pagirtina. Bet jei žmogus, darbo laike ant sofkos pramiega ir neturi nei vieno saviveiklos kolektyvo, tai aš manau vien už organizavimą, laikraščiuose girti neverta.

duonos kepėja
duonos kepėja

Danute, tu kaip visad šaunuolė buvai ir būsi.