Žiobiškėnai kūrėjai danutė ir danas stočkai be mugių ir parodų nebeįsivaizduoja savo gyvenimo. Asmeninio archyvo nuotr.
rezidencija

Miške po kojomis pasipainiojusi medžio šaka, neišvaizdi atplaiša, kelmo liekana ar aukštai beržo kamieną juosianti juoda atauga. Daugelis į tokius „gamtos stebuklus“ net akies krašteliu nedirsteli. O žiobiškėnui Danui Stočkui vadinamosios miško atliekos – tikra kūrybos laboratorija ir pagrindinė žaliava. Jo, tautodailininko, prisilietimo prie medžio „industrija“ labai virtuoziška: svarbiausia – nesugadinti to, ką gamta sukūrė.

Užvaldytas medžio

Su savo „medine“ kūryba savamokslis D. Stočkus, buvęs policijos pareigūnas, seniai iškėlė koją iš rajono. Jo darbai, akį traukiantys gamtos natūraliai sukurtomis formomis ir netikėtu pritaikymu gyvenime ar buityje, – populiarūs ir atpažįstami. Kur tik Dano šedevrų nėra! Pats kūrėjas sako, kad sunku net išvardyti valstybes, į kurias jo medinukai iškeliavę: Estija, Latvija, Švedija, Suomija, Vokietija, Prancūzija, Izraelis, Rusija, Ukraina, Lenkija, Italija, Amerika, Japonija… Į pastarąją Dano darbai keliauja kelerius metus, paklausiausios – nuotaikų sagos, kurių pas žiobiškėną japonė Norika ieško „su žiburiu“. Kartą sostinėje, Kaziuko mugėje, „radusi“ Daną, daugiau jo „nebepaleidžia“: medines sagas, kurių kiekviena – nepakartojamas kūrinys forma ir gamtos sukurtu spalvų deriniu, ji perka urmu. Per šių metų Kaziuką susišlavė visas, kiek tik pas Daną rado – per septyniasdešimt. „Ji pas mus į Žiobiškį buvo atvažiavusi įsitikinti, ar sagos rankų darbo, autentiškos, ne masinės gamybos. Antrą kartą pas mus atvykusi Norika atvežė nuotraukų, kuriose – Žiobiškis jos akimis, albumą“, – apie draugystę, užsimezgusią per medį, pasakojo medžio virtuozas.

Meniškus kūrinius kuriantis be jokių staklių ir modernių įrankių žiobiškėnas vieniems kelia nuostabą, kitiems – abejonių, ar „jam su galva viskas gerai?“ Danas sako, jog pasekėjų Lietuvoje beveik neturi. „Daug kas prie smilkinio pirštą sukioja išgirdę, kiek laiko ir pastangų įdedu, kol medžio atlieką nužievinu, nušvytruoju, nuglūdinu, įpučiu gyvybę. Dirbti reikia kaip chirurgui, smarkesnis prisilietimas kaltu ar švitru gali pradanginti medžio spalvos derinius“, – apie atsargumą, reikalingą nepažeisti gamtos tapybos, dėstė žiobiškėnas.

Į mišką – ne malkų

Prieš aštuonerius metus „susirgęs“ medžiu Danas be miško nebegali: juokauja, jog jis tarp medžių  savas, bet ne kaip eigulys, o kaip žvalgas, menišku žvilgsniu ieškantis ir randantis tai, kas „normaliam žmogui“ akies neužkliudo. Ir jo dirbtuvės visai nepanašios į kitų medžio skulptorių, kuriose surikiuoti medžio rąstai, dirbinių ruošiniai, eskizai. Pas Daną, anot jo paties, tikras chaosas, kuriame „net velnias koją nusilaužtų“: prisitempta šakų, pliauskų, šaknų, ataugų ir visokio kitokio medžio atliekų šlamšto, nes „nežinai, kada šaus mintis iš kurio nors kelmo ar šakos išskaptuoti šaukštą, vazą, puodelį ar lazdą išdrožti“.

„Kam ko miške reikia: vieniems – medžių statyboms, malkoms, o man viskas tinka, ko kitiems nebereikia: ir kreiva šaka, ir kelmo šaknis, ir atauga“, – sukauptu turtu, kuris vėliau virsta  nepakartojamais kūriniais it mažas vaikas didžiuojasi Danas. Jį pažįstantys žmonės, kaimynai, giminės į kiemą tempia įdomesnę pliauską, šaką, šaknį, nes žino, kad Dano rankose visa tai virs meno dirbiniu. Daug dirbinių iš obels, nes šis medis, tiksliau, jo šakos, anot kūrėjo, labai meniškų formų, o mediena ypač šilta. Kas kitiems jo kolegoms, dirbantiems su medžiu, dažnai nebetinka, Danui, kaip pats sako, netgi labai pritinka.

Medis it šilkas

Parsitempęs kokį gamtos sukurtą medinį darinį Danas neturi „plano“, kas iš pradėto dirbinio išeis, nes rezultatas „gimsta bedirbant“. Anot jo, vos prisilietus prie medžio visos mintys iš galvos išgaruoja užleisdamos vietą kūrybinei idėjai. Kai kurie jo darbai žmonėms nesuprantami, nes, anot Dano, sunkiai pritaikomi ir neracionalūs. Būtent tokie kūrėjui – arčiausiai širdies. Yra darbų, su kuriais Danas nieku gyvu neatsisveikintų. Tačiau dovanoti ar parduoti darbą su šiltu palinkėjimu –didelis džiaugsmas. Sako, su kūriniu dalį savo širdies dovanoji, papasakoji istoriją: kaip šaka, šaknis ar atauga surasta, atsigabenta, kiek laiko gulėjo neliečiama, kaip gimė mintis įpūsti gyvybę.

„Neskubu, niekada darbo nebaigiu iš karto. Reikia susigulėti akiai ir minčiai, pagalvoti. O ir darbas sunkus: rankomis nušvytruoti, nugludinti – ilgas, dulkėtas ir sunkus užsiėmimas“, – pasakoja Danas, braukdamas pirštu per rafinuotos formos medinį puodelį, prie kurio prisilietimas – tarsi prie šilko. Visi Dano darbai lyg būtų šilku dengti, visi – netikėtų formų, spalvų ir raštų, tobulai gamtos „išpaišytų“.

Be štampų

Danas prie medžio – lyg juvelyras, jo santykis su gamtos dovana – ypatingas: kiekvienas medyje gamtos suformuotas linkis, atauga, šaka ar šaknis jam yra didelė vertybė, kurią svarbu apžaisti taip, kad nepažeistum. Stebint medžio improvizatoriaus dirbinius nepalieka nuojauta, jog Danas kiek išprotėjęs  (gerąja prasme). Kai kiti medžio drožėjai darbuojasi prie komerciškai paklausių dirbinių, jis valandų valandas gludina, dailina iš pirmo žvilgsnio visiškai nepraktiškus dalykėlius: iš ataugos, nukrapštytos nuo medžio, kuria keistų formų lėkštę – vazą, padėklą, cukrainę, puodelį, žievės atplaiša ar kempinė virsta duonine, bevertės šakos persikūnija į keistų formų šaukštus, šaukštelius,  sagas (nuotaikų sagas), šalių ar plaukų sąsagas ir galybę kitokių medinių stebuklų.

Kūrybinėse dirbtuvėse gimsta pačių netikėčiausių formų ir motyvų dirbiniai. Tarp jų yra ne tik iš miško medžių – beržo, ąžuolo, eglės, bet ir augalų, augančių namuose ar kieme. Kad ir šaukštelis iš fikuso šakos ar šauktų kolekcija iš akacijos krūmo. O kur dar įvairiausių išraitimų žvakidės, ažūro vazos, kurių kiaurymės vos primena buvusias šakas, kreivos lazdos, simetriški indai, laikikliai skėčiams, galybė figūrėlių, net kiaušiniai, ir tie – iš medžio…

Danas sutinka: šiuolaikiniais medžio apdirbimo įrankiais darbuotis kur kas paprasčiau ir greičiau, bet serijinė gamyba – ne jam: „prištampuoti“ lėkščių, lentelių, samčių, kubiliukų, suoliukų ar skulptūrų – ne jo pašaukimas. Nors masinė gamyba būtų kur kas pelningesnė, žiobiškėno ji vis tiek nevilioja. O kai darbas negula prie širdies, tai ir ranka nekyla. „Turiu pragyvenimo šaltinį, o medis – hobis širdžiai“, – tikina Danas, laisvas kūryboje. Vienintelis „suvaržymas“ – žaliava, kurią gamtoje randa ir ką tie radiniai jo galvoje padiktuoja.

O pridiktuoja tiek, kad keliems kūrėjams darbo pakaktų. Bet jam, kai į rankas paima medį, svetimų bendrystė nereikalinga. Patarti gali tik žmona Danutė, kuri anksčiau vyrui padėdavo medį skusti, gludinti, bet vėliau ėmėsi savo pomėgio – žaislų iš veltinio kūrimo.

Šventovės langai virto kryželiais

Per aštuonerius draugystės su medžiu – jo glostymo, gludinimo ir daugybės meninių improvizacijų – metus Danas sako iš šio hobio nepraturtėjęs. Materialiai. O moraliai – tikras turtuolis: ir gamtos – talentingiausios kūrėjos, ir medžio bei žmogaus pažinimo prasme, galybe naujų pažinčių, bendraminčių ir jo meno gerbėjų. Rokiškyje Danas mažiau pažįstamas nei Vilniuje, Kaziuko mugėje: autentiško rankų darbo medinių šedevrų gerbėjai žiobiškėną pažįsta daug metų, o kasmet mugėje jį „atranda“ ir nauji, dažniausia užsieniečiai, svaigstantys nuo rankų darbo vienetinių dirbinių.

Iš restauruojamos Žiobiškio bažnyčios senų, per 100 metų ąžuolo langų rėmų Danas pagamino stilizuotus kryželius. Vieną pusę nušveitė ir nugludino, padarydamas nykščiui vos juntamą įspaudą, kitą pusę paliko nuo laiko pajuodusią, kad bylotų apie medžio amžių. Sako, braukiant nykščiu per kryželį apima ramybė, dingsta stresas. Kryželiai išgraibstyti akimirksniu, mugėje net prirūko. Beje, turistams iš Izraelio jų kažkodėl nereikėjo, jie graibstė šaukštelius.

Vienas Dano ypatingų formų šaukštelis pasiekė tolimuosius Himalajus. Jį įsigijusi moteris pasakojo, jog vienoje Himalajų kalnų gentyje yra paprotys tam tikrose vietose palikti šaukštelius, panašiai kaip kryželius Kryžių kalne prie Šiaulių.

Kūryba – be „dvynių“

Jeigu Danas į namus susigrąžintų savo kūrinius, šeimai nebeliktų nė vienos kertelės: šimtai dirbinių iškeliavę dovanomis, parduoti mugėse, šventėse, parodose. Kas patraukia pirkėjo širdį? Pirmiausia – medžio dirbinių natūralios formos ir spalvos.

Danui nė kiek neliūdna, jei mugėje ar kokioje šventėje neparduotų nė vieno savo dirbinio, nes labiausiai kūrėją pradžiugina ne gautas euras, o žmonių nuostaba ir gėrėjimasis tuo, ką iš medžio atliekų sukūrė. O pasigėrėjimo aikčiojimų jis sulaukia daug: smalsuoliai kapstosi tarp gausybės kreivų, šakotų ir natūraliomis rievėmis margintų šaukštų, originalių formų indų, sagų, ažūrinių vazų, figūrų ir kitų keistų Dano turtų, bandydami atpažinti, kaip ir iš ko jie pagaminti. Kiti, pavėlavę rasti žiobiškėno turtų, klausinėja, kada bus papildymas?

Žiobiškėnas nenusipigina, nes jo kūriniai gimsta iš širdies ir rankų, be jokių staklių ir štampų. Bet kai pasitaiko pirkėjas, puikiai išmanantis, kiek verta idėja, gebėjimas nesugadinti gamtos kūrinio ir rankų darbas, Danas tokiam dirbinį gali net dovanoti. Pasak medžio aistros užvaldyto žiobiškėno, didmiesčių žmonės labai vertina rankų darbą, autentiką ir individualumą.

Kūrinio „dvynio“ net ir prašomas Danas nesukurtų: nes gamta – nepakartojama, tad antros taip pat išlinkusios šakos, šaknies, ataugos ar kerpės nesurasi.

Projektą iš dalies remia

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
sonata Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
sonata
sonata

Nuostabus kuriniai! Dvelkia meile ir kuryba.