Autentiškas Streikų bunkeris sudomino Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriką-rekonstruktorių Darių Juodį (viduryje) ir jo bendraminčius. Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose nuotr.
Prie Dirdų

Įrengimo ypatumai susiję su partizaninio karo etapais

Vilniuje, Genocido aukų muziejuje, galima pamatyti KGB sudarytas partizanų bunkerių schemas. Kokie buvo jų tipai? Pasirodo, gyvenamųjų bunkerių ar kitos paskirties partizanų slėptuvių evoliucija neatskiriama nuo partizaninio karo eigos. Istorikai išskiria tris partizaninio karo etapus, pagal juos nesunkiai galima išskirti ir bunkerių įrengimo ypatumus.

Pirmaisiais kovos metais gyventa dideliais būriais ir dažniausiai atviro tipo žeminėse su aplink iškastais apkasais, netgi įtvirtintais kulkosvaidžių lizdais ir pan. Partizanai nedidelius, vadinamuosius „kiaulinius“ bunkeriukus, skirtus 2–3 žmonėms pasislėpti, masinių NKVD kariuomenės siautėjimų atvejais kasdavo atokesnėse vietose, dažniausiai niekaip jų nesutvirtindami. Tie statiniai atlaikydavo masines kratas. Tačiau stiprėjant persekiojimams gyventi dideliais būriais tapo neįmanoma. Todėl partizanai ėmė skirstytis mažesniais būriais ir pradėjo dažniausiai miškuose įrenginėti slaptus bunkerius, tinkamus ir ilgesniam gyvenimui, štabų veiklai ar pogrindžio laikraščių leidybai. Dar vėliau, ypač žiemą, partizanai sudėtingų konstrukcijų bunkerius pradėjo įrenginėti rėmėjų sodybose arba šalia jų – šuliniuose, tvartuose, daržinėse, bulvių rūsiuose.

Kaip kapo duobė

Iš pradžių bunkeriai buvo mažiukai, skirti laikinai priebėgai. Į juos žmogus pakliūdavo tik šliauždamas. Sakoma, kad kartais tokia slėptuvė priminė kapo duobę.

Tačiau nuolatinės slėptuvės buvo tobulesnės. Jose partizanai gyvendavo ištisus mėnesius, žiemodavo. Slėptuvė galėjo būti įrengta rūsyje, po krosnimi, tarp dviejų namo sienų, tvartuose, šuliniuose, šieno „prėsluose“ ir pan. Miškuose iškastuose partizanų bunkeriuose būdavo gultai, stalelis darbui, ventiliacijos angos, kartais net krosnelė.

Gyvenimo sąlygos bunkeriuose būdavo labai sunkios: pro lubas ir sienas sunkdavosi vanduo, nuolat trūkdavo oro, tvyrodavo drėgmės ir puvėsių tvaikas.

Žiemą pasnigus, nenorėdami palikti pėdsakų, partizanai mėnesiais neišeidavo iš požemių. Tam jau iš rudens būdavo ruošiamasi ir pasirūpinama maisto atsargų, paskerdžiamas koks gyvulys, prisisūdoma mėsos. Valgį gamindavo ant spiritinės lempelės. Žiemos metu prie bunkerių būdavo sunku prieiti nepastebėtiems, taigi juos buvo stengiamasi statyti arčiau kelių.

Parūpino instrukcijas

Pogrindžio vadovybė dar pasipriešinimo kovų pradžioje buvo išleidusi ne vieną instrukciją, net su konkrečiais brėžiniais, kaip įsirengti gyvenamąsias ar kitokios paskirties slėptuves. Pavyzdžiui, Lietuvos laisvės armijos (LLA) 1944 m. nurodymuose buvo paaiškinta, kaip parinkti slėptuvių vietą, ją įrengti ir maskuoti, buvo pateikiamas ir darbo laikas, kurio reikia slėptuvei įrengti. Buvo statomos ir tarpusavyje sujungtos slėptuvės, kurios sudarė slėptuvių sistemas.

Bunkerius statydavo iš to, kas pasitaikydavo po ranka: pušies ar eglės rąstelių, jų tarpai būdavo užkamšomi samanomis, grindims ar luboms kartais naudojamos lentos. Tuo metu, kai bunkeriai buvo statomi, niekas negalvojo, kad jie bus amžini. Jei būtų apie tai pagalvoję, juos būtų lieję iš betono, būtų naudoję šulinių betoninius žiedus ar pan. Istorikų teigimu, dažniausiai pasikartojantis bunkerio dydis buvo 2 iš 3 metrų, nes nuo seno yra standartas, kaip pjauti medį.  Jis pjaunamas 6 metrų. Ta 6 metrų dalis buvo dalijama į tris arba pusiau. Statant bunkerį tekdavo sukti galvas, kur supilti žemes ar atliekas, kad jos nesukeltų įtarimo ir neparodytų kelio į slėptuvę.

Rąstai nepadėdavo apsisaugoti nuo vandens, tad pavasarį, prasidėjus polaidžiui, bunkeriai dažnai patvindavo. Apskritai dėl nuolatinės drėgmės ir šalčio tarp partizanų buvo paplitusios reumatinės ligos.

Svarbu oras ir atsitraukimo keliai

Įrengiant bunkerį po žeme labai svarbu būdavo įvertinti, koks gruntas. Tam, kad žmogus galėtų gyventi po žeme, jis turi turėti oro ir šiek tiek erdvės, tad svarbu ventiliacija. Jos dažnai išeidavo į viršų, bet tada bunkeris vėdindavosi labai prastai, ypač jei būdavo iškastas molėtoje žemėje. Jei smėlingoje, vėdindavosi geriau. Patogiausia būdavo įrengti gerą ventiliaciją, kai bunkeris būdavo prie šlaito ar nuokalnės. Įrengus vieną ventiliacijos angą viršuje, kitą apačioje, visada atsirasdavo oro cirkuliacija.

Įrengiant partizanų slėptuves-bunkerius, svarbiausia buvo numatyti ir įrengti galimus pasitraukimo kelius pavojaus atveju. Dažniausiai čekistai patys bunkerių neaptikdavo, o jie būdavo išduodami. Kitaip tariant, bet koks partizanų bunkeris ar slėptuvė tapdavo spąstais ten besislapstantiems, nors, aišku, buvo ir išimčių.

Atsitiktinai daugiau slėptuvių buvo aptinkama tik pirmaisiais pasipriešinimo metais, kai dar nebuvo taip ištobulinta bunkerių įrengimo technika. Vėliau čekistams daugiausia padėdavo agentai, informatoriai bei išdavikai.

Dalis šių slėptuvių išliko iki partizaninio judėjimo pabaigos, daugelio jų čekistai taip ir nerado. Tačiau sodybose jas sugriaudavo ūkininkai, o miškuose jos nyko supuvus denginių sijoms.

Atstatoma

Prieš keletą metų istorikas Darius Juodis teigė: „Per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje atstatyta ar pastatyta daugiau kaip 40 partizanų slėptuvių. Iš jų 35 atstatytos autentiškose vietose. Bent pusės iš jų būklę galima vertinti kaip daugmaž gerą, tačiau daug kur atstatytų slėptuvių vietoms reikia suteikti aiškesnį teisinį statusą. Taip pat reikia visas slėptuves kaip statinius įteisinti, išspręsti žemės klausimus, nes, 2013 m. duomenimis, tik 9 atstatytų bunkerių vietos įtrauktos į kultūros vertybių registrą. Žinoma, reikia sutvarkyti ir infrastruktūrą, įrengti informacines lentas, nuorodas į slėptuvių vietas nuo pagrindinių kelių, nes tik tokios slėptuvės gali tarnauti kaip edukacinė ir pažintinė priemonė istorija besidomintiems vietos žmonėms ir svečiams iš užsienio.“

Šiame kontekste neblogai atrodo Rokiškio rajonas. Laisvės kovų istorijos  muziejaus Obeliuose vedėjas Valius Kazlauskas pabrėžia, kad Rokiškio krašto giriose yra atkurti trys bunkeriai. Tai vadinamieji Notigalės, Plunksnočių bei Obelių šilo bunkeriai.

Į Notigalę – tik su palyda

1946 m. rudenį dvylika Pandėlio–Panemunėlio apylinkių partizanų nutarė žiemoti kartu. Notigalės pelkėse jie įsirengė bunkerį, pasiruošė maisto. Šiltesniu metų laiku bunkerį galėjo rasti tik gerai vietovę žinantys žmonės, tačiau pašalus iki jo buvo įmanoma prasibrauti daug paprasčiau. 1946 m. gruodžio 12-osios rytą partizanus klastingai išdavė vietos mokytojas, atvedęs čekistus. Žuvo visi partizanai. Šiuo metu yra atstatytas bunkeris, o norint jį pasiekti pelkėtoje vietovėje, reikalinga atitinkama apranga ir palydovai, galbūt todėl jis nėra gausiai lankomas.

Irgi buvo pelkė

Plunksnočių miškas yra tarp Juodupės ir Žiobiškio. Jis buvo patraukli vieta partizanų kovoms. Tuo metu šis miškas buvo didelė pelkė su kalvele viduryje. Joje savo slaptavietę ir išsikasė partizanai. Dabar šis miškas atrodo kitaip: gerokai iškirstas, sausas, lengvai privažiuojamas. Miškininkai sutvarkė partizanų bunkerio link vedančius takelius, per griovį įrengtus lieptelius. Pelkė su Plunksnočių giria driekiasi šalia asfaltuoto  Rokiškio–Čedasų kelio. Partizaninių kovų metais tai buvo žvyrkelis. Miškininkų manymu, pokariu bunkeris buvo paslėptas atokioje vietoje, jei ne išdavystė, dar ilgai niekas apie jį nebūtų žinojęs. Jis ypatingas: manoma, kad tai ilgiausiai šalyje išsilaikęs bunkeris, mat jame partizanai glaudėsi net iki 1956 m.

Autentiškas – prie muziejaus
2017 m. lapkričio 22-ąją, Lietuvos kariuomenės dienos išvakarėse, Laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose teritorijoje atidarytas bunkeris. Šis 3×4 metrų požeminis statinys skirtas mūsų tautos kovų už nepriklausomybę istorijai priminti. „Įrengę šį bunkerį ir sudarę galimybę pabūti ankštoje erdvėje keliolika minučių, nes nusileidusieji po žemėmis vargu ar ilgiau ištvers, siekiame, kad ekskursantai pajustų bent dalelytę to, ką jautė partizanai, bunkeriuose gyvenę po keletą metų“, – tuomet teigė bunkerio atkūrimo sumanytojas, muziejininkas Valius Kazlauskas.

Šis bunkeris atkurtas pagal autentišką partizanų Streikų slėptuvės modelį. Pokariu bunkeryje yra slėpęsi keturi šios šeimos žmonės – tėvas, du jo sūnus ir jaunylė dukra. Šeimos motina ir viena dukra buvo nužudytos, nes neišdavė artimųjų. Vėliau kovose žuvo ir tėvas, o sūnūs legalizavosi ir paliko bunkerį. Tačiau okupacinė sistema vis tiek vieną sūnų nuteisė sušaudyti, antrajam skyrė 15 metų lagerio. Mažąją sesutę išgelbėjo slapstytis jai padėję žmonės.

Atstatytas bunkeris  tvirtas, saugus, jo statybai panaudotos plytos, gelžbetonio perdangos, kurių nesimato, nes stengtasi sukurti autentišką bunkerio aplinką iš rąstų. Tai padaryta rajono savivaldybės lėšomis. Jį atstatyti padėjo vietos bendruomenė, kariuomenės atstovai, prie statytos darbų labdaringai prisidėjo Rokiškio krašto verslo įmonės.
Gelbėjo užsispyrimas

Plunksnočių miške esančio partizanų bunkerio atstatymo iniciatorius buvo Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Alfonso Smetonos šaulių 5-osios rinktinės Leonardo Grigonio-Užpalio 509-osios šaulių kuopos vadas Algis Veikšys. Tokia idėja jam kilo rudenį pamačius, kad 2005 m. atstatyta žeminė baigia griūti. Žiemą ėmėsi rašyti projektą. Krašto apsaugos ministerija jį „palaimino“, bet skyrė tik kiek daugiau nei 50 proc. reikalingų lėšų, t. y. 2035 Eur. Talkininkams maitinti ir transportui lėšų neskirta. „Užsispyrėm ir pastatėm. Teko išardyti senąjį bunkerį, išvežti nemažai atliekų, sutvarkyti aplinką. Surengėme 14 talkų. Jose darbavosi mokyklinio amžiaus šauliai“, – apie nelengvus darbus kalbėjo A. Veikšys. Ar patvarios bunkerio perdangos? „Jos iš tekintų, pramoniniu būdu impregnuotų  rąstų. Po to jų paviršius gruntuotas ir nudažytas. Jie uždengti „kvėpuojančia“, vandens nepraleidžiančia plėvele. Tai tiksli senojo bunkerio kopija. Esu dėkingas tuometiniam girininkui Ričardui Mieliauskui, kurio iniciatyva aplink slėptuvę buvo palikta bemaž 0,5 ha brandaus miško, nors aplink vyko kirtimai. Jis stengėsi išlaikyti kuo autentiškesnę aplinką“, – sakė projekto iniciatorius. Atstatytas bunkeris visuomenei pristatytas 2015 m. spalio 29 d. Ta diena pasirinkta neatsitiktinai – buvo minimas jame žuvusios poetės, partizanės Dianos Glemžaitės 90-metis.

Tai ne pirmas jaunųjų šaulių kilnus darbas šioje vietovėje – dar 2005 m. jie kartu su kariais savanoriais atstatė minėtą bunkerį, o 2006 m. atsodino apie 5 ha miško.

 Bus tęsinys

Kodėl prie laisvės kovų istorijos muziejaus Obeliuose atkurtas būtent Streikų bunkerio modelis? Muziejininkas V. Kazlauskas pasakojo: „Todėl, kad tai legendiniai partizanai, slapstęsi net 14 metų – iki 1958-ųjų. Tuomet partizanai vidutiniškai išsilaikydavo dvejus metus. Muziejus ir dabar jaučia Streikų šeimos palikuonių palaikymą, jie dalyvauja mūsų kai kuriose veiklose, iš jų gavome dovanų radijo stoteles, kurias galima panaudoti žygiams organizuoti ir pan.“ Atkurtasis bunkeris yra tvarus ir saugus (tokie keliami reikalavimai – aut. past.), todėl jo sienos sumūrytos iš silikatinių plytų, vidus  įrengtas iš rąstų. Nenaudojant šiuolaikinių medžiagų, toks bunkeris, pasak V. Kazlausko, išsilaikytų metus kitus. Jis tarnauja edukacijai ir tarsi papildo muziejaus ekspoziciją, pasakojimus apie partizanines kovas. „Valstybei jis nekainavo, tai yra pilietinės bendruomenės parama. Smagu, kad praėjusiais mokslo metais, be svečių iš kitur, čia pabuvojo visų Rokiškio rajono mokyklų atstovai. Ateinančiais mokslo metais žadame tęsti bunkerio temą ir jai pritaikyti ūkinio pastato vidines erdves – jose įrengta salė atspindėtų partizanų stovyklos miške temą“, – ateities planais dalinosi V. Kazlauskas.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie